Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“. Vilnius: Tyto Alba, 2016, 386 p.

Šiauliai. Vieno vaikino istorija iškart po nepriklausomybės. Kožos ir treningai, meilė ir pinigai, laukinis kapitalizmas ir regbis. Juokas pro ašaras…i viskas – originals.

Rimantas Kmita – literatūros kritikas, poetas, rašytojas – pirmuoju savo romanu „Pietinia kronikas“ stato Šiauliams paminklą. Tai knyga apie Šiaulius, parašyta Šiaulių šneka. Apie bachūrą iš Pietinio rajono anais laukiniais laikais.

„Pietinia kronikas“ – romanas, kokio Lietuvoje dar nebuvo. Laiko mašina, be atsikalbinėjimų panardinanti į netolimą istoriją – XX a. pabaigą. Skaitytojas neturi kur trauktis. Atsivertęs knygą, jis jau yra ano meto Šiauliuose, mato jaunus BIX, GIN‘ GAS, treningus ir kambarį su „Rembo“ plakatu ant sienos, važiuoja su tašėmis į Latviją, žaidžia regbį, įsimyli ir nusivilia. Bet tai dar ne viskas. Jis ne tik mato, patiria, bet ir girdi. Nes Šiaulių šneka liejasi laisvai.

Tik ką praėjus kovo 11-ajai, kviečiame skaityti ištrauką iš kūrinio, pasakojančio apie pirmuosius mūsų laisvės metus.

***

– A turiat tokias knygas Idiots i Žuvėdra? – paklausiau ašai Višinskia bibliotekoj, bo mokyklas biblėj buva paimtas.

– Dostojevskio Idiotą ir Bacho Džo­na­taną Livingstoną Žuvėdrą?

– Taip.

I kam tokias ilgas litanijas, pagalvojau, vis tiek aišku – a čia daug tų knygų apie idiotus i žuviedras?

Bibliotekininke dinga kažkur tarp lentynų. Ka jūs žinuotumėt, kiek čia vaznios. Gal reikieja nesitrenkt’ per visą miestą i pasijimt’ iš Editas... Ateini, rūbine, tada skaitytoja bilietą pasidaryt’ reik’, tada susuk galvą su visokiom paniatkėm: „abonementas“, „skaitykla“... Gerai, gerai, sakau, man reik’ knygų Idiots i Žuvėdra.

Bibliotekininke po kelių minučių išnira su knygom rankose, reikieja pasirašyt’ i išklausyt’ litaniją, kada grąžint’ i kas bus, jeigu laiku negrąžinsiu. Kai pagalvoji, ka tiek laika reik’ sugaišt’, kol pasijami tas knygas... Visi nor’, ka mes skaitytumėm. Tai galietų i į namus atnešt’, jeigu jau taip.

Pradiejau nuo Žuvėdras. Plona, lengviau susitvarkysiu. Pasijėmiau ją į autiką – kaip tik važiavom į Pakruojį žaist’ tauries finala. Pasiroda, ka čia kažkokia pasaka. Vienai žuviedrai baisiai patika skraidyt’. Visi jai aiškina, ka jinai tur’ rūpintis valgiu, knisa protą, bet jai vis tiek rūpieja skraidyt’, i kuo greičiau, i visokius fintus išdariniet’. Nu tai gerai, galvoju, skraidyk i neėsk, žuviedra tu. Man irgi motina su vyrais žaist’ neleidž’, jai nelabai patink, ka aš išvis regbį žaidžiu, saka, iš to žaidima jokia tolka, duonas nevalgysi, o man atruoda, ka jeigu prasimušč’ į kokį klubą užsieny, tai galieč’ i valgyt’.

Bet, aišku, nieks tuom netik’. Jeigu lankyč’ daba šokius, tai visiems gal būtų geriau. Nes, tipo, gražu. Regbia, nors čia i džentelmenų žaidims, nei su šokiais, nei su žuviedrom niekam nešaun i galvą lygint’. Bet mes žaidžiam dėl... Dėl ko mes žaidžiam? O dėl ko tai žuviedrai skraidyt’ patink? Mes žaidžiam, nes smagu, ką aš žinau. Čia ne kašis, i mes niekada nebūsme žvaigždes, dėl katrų alptų mergas. Mes niekada nežinosme, kas yra žaist’ pilnuose vėliavų i skanduočių stadionuose. Mes niekada neatstovausme Lietuvai, bo rinktine neloš, mes nestoviesme olimpinėse, bo regbis niera olimpine sporta šaka. I negiedosme Lietuvos himna, nes nieks nesiųs mūsų į jokias tarptautines varžybas, nes i tos rinktines kaip i niera: susiburiam stichiškai draugiškoms rungtynėms su latviais, i viskas.

Mes net regbia stadionų neturiam, iš visur mumis vara lauk. Nieks mūsų ne tik ka džentelmenais nelaika, bet i įsivaizduoj kai šernus, katrie tik stadionų vejas i tegal’ gadint’. Bet kas tie džentelmenai, katrie taip nustate? Aš tai nė viena nepažįstu Šiauliuose, gal išskyrus tik tą, kur prie dramas teatra stov’ i vienintelis visam mieste visiems šypsos. Šiaip tai jis lyg i vadinams Skaitančiu žmogum, bet tik čia jam ačkarikus nunioja – varia medžiotojų atsirada, – bet tas vis tiek šypsos kai niekur nieka. Aš i sakau – džentelmens. Gal da tas paršiuks bulvare prie mėsos krautuves, bet tas tik šypsos, džentelmenu pavadint’ jį gal i per drąsu.

Į tuos stadionus, kur žaidžiam, nieks neatein, ten i suoliukų normalių atsisiest’ niera. Kažkieno suvirintus vartus prieš varžybas išsitraukiam iš krūmų prie Talšos stadiona i prisirišam prie fūles vartų. Užsisodini lengvesnį čiuvą an pečių, ka pasiektų, i pririš. Į patį stadioną patenki per apleistą parką, kur visi užmirša karuseles, mašinikes i apžvalgos ratą.

Mes net maikių su pavardiem an nugaros neturiesme, bo į kiekvienas varžybas ateis vis kiti žaidiejai, katrie galies po darba, i vis kiti žais su tom pačiom maikėm. I iš visa nieks čia niekada nenories žinot’, kas mes tokie i ką veikiam, bo vieniems mes būsme chuliganai, o kiti sakys, a, žinau žinau regbį, per filmą mačiau. Prisižieja amerikietiškų filmų su amerikietišku futbolu i žina jie, matai. Nors Šiauliuose keli klubai i skirtinga amžiaus grupėse po kelias komandas, i visas sava čempuose jam prizines vietas, kiekvienam asilui turi aiškint’, kas tas regbis. Lietuvos pirmenybes yra iš tikrųjų toks atvirs Šiaulių čempionats, bo kaip i niera su kuo daugiau lošt’. Daba jau net i panas loš’. Panas negražias, i tame jų žaidime irgi nieks nieka gražaus nemata. Spygavims viens, i viskas. Kai žuviedrų. Rimtai, mes i esam kai tos žuviedras. Niekada nebūč’ taip sugalvojęs. Daba jeigu reiks šūlėj kokį rašinielį rašyt’, tai parašysiu, ka žaidžiu regbį dėl regbia i esu kaip žuviedra Džonatans. I ka būsiu kai Džons Lomu. Tik va, kitaip negu žuviedras, nieks iš mūsų negalvoja, ka mes daba nesirūpinsme babkėm i tik žaisme nuo ryta iki vakara.

Galietum svajot’ apie kokią Angliją a Prancūziją, bet ne tau Martynai... Kaip tu nuvažiuosi į tą užsienia klubą i jį pateksi? Tarkim, susitaupei bilietui. Tarkim, gavai vizą. Nu i ką?  Labą dieną, aš atvažiavau, prijimkit mane į klubą i mokiekit man algą? Aš suprantu, ka čia kašiorų žvalgos užsieniečiai, bet kas Lietuvoj žvalgysis regbista? Koks skirtums, kaip gerai tu žaidi? Skirtums tik tau pačiam. „...tu turi teisę būti pačiu savimi, savo tikruoju AŠ, čia ir dabar, ir niekas negali tau sukliudyti“, – skaitau sėdiedams viens per dvi sėdenes, tai paimdams knygą, tai padiedams, bo nenoriejau, ka kas nors matytų, ka skaitau, ka pradietų klausiniet’ i traukt’ per dantį. Nes skaita tik bobas, o vyrai jeigu i skaita, tai tik laikraščius. Man atruode, ka žaisdams regbį aš labiausiai esu tas tikrasis aš, bet kode važiuojant su komandas draugais man atruoda, ka geriau, jeigu jie nematytų, ka aš skaitau?

Nu gerai, ne viskas tam regby taip kaip pas žuviedras. Nu, tarkim, atein kokia pana į stadioną – svetimas čia nevara, tik regbistų panas – i iškart gaun toną replikų. Nustatoma jos rinkas vertie i prisimenami visi anekdotai apie blondines. Aš tai tyliedavau, o kartais linkčiodavau į taktą. Bet tik ka neišsiskirč’. Nes šiaip tai man regbis buva ne tik aikštelėj, bet i už jos. Man greit pasidare aišku, ka tai, ką tu veiki aikštėj, labai gal’ praverst’ i gyvenime. Ka iš principa neturietų skirtis taisykles. Tode visokie anekdotai i pezalai buva tuščias malims liežuviu. Aikštelėj visas kalbas nebetenk prasmies. Yra tik tai, ką i kaip tu darai. I tas pliauškims apie mergas man irgi atruode kažkoks teatras. I jeigu tos bobas tokias durnas, tai ko jie visi dėl jų taip alpst? Va to aš nepagavau. I kaip tu gali vaikščiot’ su dūra rėmą išmetęs. Taip išein, ka jeigu turi dūrą su madingais škurliais, normalia subine i papais, su suveltu čiūbu, teisingom pravodkėm, tai i tu kiets esi. Kažkas čia man nelipa. Bet nelabai noriejau apie tai diskutuot’, nes tik susigadinsi nervus, o tas komandai visai nepaded.

I, be to, regbis moke susitvarkyt’ su galva. Turi neprarast’ koncentracijas iki pat gala, ka i koks rezas būtų. Negali pradiet’ draskytis. Reik’ spakainiai daryt’ sava darbą. I da bandyt’, ka būtų sąžininga, kiek tai įmanoma. Treneris sakydava, ka regbis padarys iš mūsų žmones. Nežinau, kaip čia bus, bet ka negadin, tai fakts.

Karoče, kažkaip įdomiai čia. Skaitau kažkieno parašytą knygą, pasaką kažkokią apie žuviedrą, o galvoju apie save: ką aš veikiu i kam man tas regbis? Kam tie krosai per karščius i kam tie murdymaisi purvynuose per lietų? Kam tie smūgiai, susitrenkimai, kam? Tu biegi, kiek gali, i net nepastebi, kaip kažkas jau laika tave už kojų. Krenti taip, ka žeme subild. Bet stojies i biegi toliau. An taves su kamuoliu sukrent kokie septyni po šimtą kylų, bet tu stojies i biegi toliau. Biegi, stumi, krenti, biegi, stumi, krenti... Tava burnoj žeme i kraujas, i skausmas yra tava variklis...

Bet jeigu tiek tebūtų, regbis būtų mudakų sports. Čia ne tik jiega i greitis. Koks mažiuks gal’ taip išsisukiniet’ tarp ambalų, ka i nespieji suprast’, kas čia per nykštuks tarp kojų narda. Išmetant autą reik’ ūgia i šokluma. Reik’ atkalt’ kamuolia spyrimą, metimą, gaudymą, stūmimą įvairiose pozicijose, kritimą, perdavimą, bo kamuolys tur’ liekt’ kai kulka besisukdams apie sava ašį. I krist’ reik’ taip, ka kamuolys liktų tava komandas pusėj. O standartinėse situacijose, katros praktiškai įžaidiniejamas viena po kitos, jūs gal i nepatikėste, reik’ i prota, i pastrategavima, reik’ mokiet’ skaityt’ aikštę i priešininka būklę, nuotaikas, nuovargį.

Komandose būdava i tokių panašesnių į kalnus – sverdava po kokius šimtą pem kylų, pilvai kai bačkas, – i tu net nepagalvotum, ka jie gal’ judėt’. Pažiejęs į tokį monstrą, matai, ka jis sava svorį sunkiai paneš. O čia jie bieg. Ne greitai, bet užtikrintai. I tokiai masei sustabdyt’ reikiedava kelių kilbukų, nes jis tokia platuma, ka tu jo neapimsi nei per pečius, nei per pilvą, nei per kojas.

Žodžiu, regbį žaide visokie fruktai. Čia i reik’ visko: i dziudo, i sprinta, i šuolia į aukštį, i rankinia, i fūles. I da reik’, ka būtų gražu. Pas mumis i buva gražu. Nepatikieste, bet trys pagrindiniai vejeria žaidiejai – dešimts, dvylikts i trylikts – da lanke liaudies šokius. Tai kai jau spirdava kamuolį į autą, taip palydiedava kojike, ka atruodydava geriau negu balets. Baleta, tiesa, aš nesu matęs, bet tai ką – gali įsivaizduot’. Tik pavasarį, kai jau ateidava paskutinių mačų laiks, jie pyst’ i pasako – mums koncas, mums pasirodyms. Staugdavom visi an jų, bet jie vis tiek išvarydava sava kepurinių straksiet’.   

Bet kode mes išvis tą darėm? Atiduodi gražų pasą – patenkints. Apeini priešininką – atruoda, ka tau kas šliūkštel’ viedrą kura, tu da greičiau biegi, atruoda, ka tuoj skrisi.  

Atvarėm į Pakruojį. Parodomosias rungtynes su Panevėžiu. I tikrai, žmonių visai susirinka. Lija. Tik viejas žiaurus. Kai skaičiau Žuvėdrą, galvojau, ka i aš taip lakstysiu kai an sparnų. Bet per tokį šaltį visas žuviedras tup’ kur susispietusias. O mes turiejom žaist’. Kai pagalvoji, nors mes i galvojom apie valgį, apie babkes, bet idealizma neatimsi. Už tą žaidimą nieks nieka negaun. Paliek sava šeimas savaitgaliais i renkas žaist’. Į trenkes po darba. Nieks jų nevara. I jiems iš to nieka. Išskyrus patį regbį. Saka, pacanai su gitara groj, ka mergom patiktų. Čia net mergų nebuva, tai atkrent net i toks variants.

O prieš pat rungtynes treneris preja prie manes i padave bucus. Beveik naujus. Lyn, saka. Klausiu, a galiesiu pasilikt’ an visajaus. Pažiesme, kaip žaisi, saka. Bet suprantu, ka bucai – mana. Apsiaviau. Biegant per betoną iki aikštes jie caksieja kai ka biegtų pakaustits kumeliuks. Nors nežinau, a kumeliukus kausta. Atruoda, ka i šalčia nebejaučiu. Nors mana kojas i rankas pasišiaušusias kai macherinis megztiniuks.

Stipau aikštes krašte beviltiškai laukdams pasa i progas įdarbint’ tuos bucus, o į galvą linda vis ta Žuvėdra. I tas nervina. Nervina, ka ten buva šilt, Džonatans turieja mokytoją i iššūkių, o mes lošiam Pakruojy su Panevėžiu, o prieš akis nei kokių priešininkų, nei idealų. Tik pats regbis, katrą tu gali žaist’ da geriau, bet lygiuotis neturi į ką. Lomu, i tas kažkur šiltuose kraštuose loš’. Naujoji Zelandija, Pietų Afrika. O čia Pakruojis, i čia žiauriai šalt. Jeigu nereiktų galvot’ apie babkes, jeigu loštume nuo ryta iki vakara, pasidarytume tokie regbia barbarai iš Šiaures. Susimestume į kokią Šiaures rinktinę i aitume kapotis su Lomu.

Nu tai ką aš kumeliuks su žuviedras sparnais i naujais bucais ten stipsiu tame krašte. Lendu į vidurį iš tų nervų pasistumdyt’ i sušilt’, bo į vejeria galą kamuolia siųst’ nieks nesiruoš’. Su slidžiu kamuoliu viskas ain per grumtynes. Be to, Panevėžia kraštai neblogi, tai niera reikala per kraštus lošt’.

Kamuolys išein iš grumtynių, i vėl kerti, atsikovoji kelis met­rus, i taip bangom murkdais i stumies į priekį. Aš išbandžiau kelis naujus fintus: biegi su kamuoliu, o taves lauk’ jau pasilenkęs užgriebimui, čiups už kojų, tai irgi lenkies kuo žemiau. Atruoda durnai, bet kartais gyniejas susimieta. I kai pribiegi, rauni su pečiu iš apačios į viršų taip, ka jeigu lengvesnis, tai atšok. Bet tokį lekiantį gal’ bet kas da spūsteliet per nugarą, i jau guli. Kits susigalvots fints buva biški geresnis: įsibėgieji i prieš pat gyniejui bandant apkabint’ i nugriaut’ staigiai lenkies į priekį, ka prie greičia da prisidietų i lenkimasi į priekį jiega. Jeigu gyniejas nuvirst, svarbu paskiau tik an kojų išsilaikyt’. Bet pro grumtynes vis tiek neprakirtau.

Geriausias tai buva rungtynių pabaigoj. Turiejom jau dvim penkis taškus, i viskas buva aišku. Galų gale gavau i aš kamuolį į kraštą. Kai visas rungtynes banda per grumtynes ait’, tai nelabai kas i tikieja, ka jis iki manes dais. Tai gavau kamuolį i pjaunu palei kraštą. An manes parein viens iš jų kraštų, i būtų kai uoga nunešęs į autą, bet biški neapskaičiava greičia i plojos grynai priešais mane. Aš šokau per jį, bet jis su ranka užgriebe man už buca. Virtau, bet kažkaip netyčia pavyka padaryt’ kūlverstį i pašokus toliau biegt’ tiesiai į įskaitinį plotą. Nauji bucai buva jiega, su guminiais būč’ čia kapstęsis an vietas. Įsivaizdavau, ka tą darau dėl Monikas i ka Monika kažkaip tą mata.

Kitą dieną laikraštis jau įdieja fotkę. Ten iš varžybų nieka nesimate, nes fotkina jau po visko. Stoviejom visi juodai baltoj fotkėj tokie rūstūs, šlapi, purvini čempionai. Nieks nesišypsoja. Bo visi pavargę. Ka i su kuo žaistum, per tokį orą vis tiek nusikali. I nuotaikas irgi ypatingas niera. Nes da neaišku, a čia tam Pakruojy bus kur kokie dušai nusipraust’, a reiks šuokt’ į autobusą i varyt’ purvinam kai šernui iki namų.

Sezona pradžia, viskas daba tik prasidies. O da su naujais bucais. Jie i buva man didžiausias prizas. Nes kas ta taurie i medalis? Visi tik saka – auksa medaliai, bet auksa ten tiek pat, kiek Mindes alcheminiuose bandymuose, o tokią taurę gali nusipirkt’ sporta prekėse. O čia Adidas, trys dryžiai. Originals. Tikra oda i kauls. Gaila tik, ka į kiemą neišeisi. Bet daba su bucais jau gali rimtai galvot’ apie pasiekimus.

Autiks kaip tik sustuoja centre, aikštelėj prie Projektavima instituta. Nuotaika mana buva visai, i nesinorieja iškart ait’ namuo. Noriejos kažkaip su kažkuom pasišnekiet’. O Monikas nebuva, su suaugusių chebra aš irgi da į jokias draugystes nesuajau, tai apsižvalgiau i kažkaip pasukau su sava didele taše į Petra i Povila bažnyčią. Didele i balta, ji išsiskyre iš visa murzina peizaža. Jeigu aidavom į bažyčią, tai čia, ne į Jurgia, katra mums kaip i priklause. Daba i Pietiniam bus kažkokia nebaigtuose statyt’ kultūras namuose, bet kas ten gal’ ait’? Aš visada jausdavau, ka per mažai vaikštau į bažnyčią. Mane baba kai išmoke poterių i prie Pirmos komunijas privede, tai kaip i buvau prižadiejęs kas sekmadienį vaikščiot’. O man žiauriai nepatink, jeigu kas nesilaika sava žodžia. I da. Visada atruodydava, ka šventųjų paveiksliukai ne tik kaime, bet i tėvų kambary priekaištingai žiūr’ į mane. Negaliedavau atsikratyt’ minties, ka jie tikrai mata, ta prasme, tikrai, iš tikrųjų mata i vertin mane.

Nu tai va, matai. Viskas kaip i gerai. Taurę laimiejom. Nieka čia tokia. Bet atruoda, ka čia tokia kaip i nauja pradžia. I jeigu man kas padietų, nu, nebūtinai padietų, bet bent jau netrukdytų, tai viskas galietų būt’ da geriau. Va, gavau bucus, bet tai ką aš čia daba, aišku, žinai, bet vis tiek smagu, man gi čia daug svarbiau negu ta taurie. Da jeigu turieč’ kamuolį, galieč’ papildomai treniruotis, aš būč’ pats geriausias. Ta prasme, man kažkaip atruoda, ka jeigu būč’ gers žaidiejas i pasiekč’, ko noriu, tai būtų ne tik man, bet visiems aplinkiniams gerai. A ne? Gal net i Tau. Nežinau, kaip ten kokia muzika, bet sports, man atruoda, dara da i geresnius žmones. Nes jeigu palygintum, ką dara visokie turgūs i ką sports, tai aiškiai matyt’. Vis tiek sporte turi viską pats pasiekt’. I sąžiningai.  Jeigu tu geresnis, tai geresnis. O turguj gi viskas laikos an to, kas ką apmaus. O aš tai iš principa juk nenuoriu niekam nieka bloga. Jeigu tik an manes raunas... O visas tas krūtums... tai supranti, aišku, ka supranti, čia toks maskarads, nes kaip kitaip, kitaip šakes, sumins tave, išsipizdavos, o man tas nepatiktų. Tode i prilaikau tokį biški kietą rėmą i pachodkę. Bet savaime tas gal irgi nieka bloga.

Daug man nereik’, bucus jau turiu. Dėkui, beje. Nu, kaip i reiktų da muzikas centra kokia. Nu i, aišku, žinai, būt gerai, ka su ta Monika kažkaip... I viskas. Mana gyvenims būtų ramus i spakainiai galieč’ kas sekmadienį vaikščiot’ į bažnyčią. Kai nebūtų varžybų. Nu arba ka i po varžybų, kaip ka daba.

Šiaip tai nežinau, su kuo ten šnekies bažnyčioj, kaip i su savim, bet kai atsisiedi i pradedi galvot’, kaip čia daba gyveni, tai vis tiek kažkaip išein kitaip viską susidėliot’, atruoda, kai ka žietum iš šona. Daug visokių šūdniekių atkrent i matai svarbiausius dalykus.

Grįžau namo i pirmą kartą pats ėmiau valyt’ bucus. Šiaip tai kartais prabraukdavau kokiu skuduru, i viskas, o daba nuploviau, nusausinau i ėmiaus su vaksu blizgint’.

Rytoj skambinsiu Monikai, reiks gi Žuvėdrą aptart’.