Reformacijos 500 metų jubiliejaus proga Lietuvoje, Vokietijoje bei kitose valstybėse organizuojamos įvairios konferencijos, parodos, koncertai, seminarai. Apie vieną jų – Berlyne vasario 24–26 d. vykusį seminarą „Džiūgaukit, mieli krikščionys: Reformacija giesmėse“ – pokalbis su Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos vargonininke ir choro vadove Asta Saldukiene. 

Asta nuo 1993 m. Berlyno Spandau aukštojoje mokyloje studijavo bažnytinę muziką (prof. Jörgas-Peteris Schulzas), nuo 1991 m. vadovauja Vilniuje susibūrusiam bažnyčios chorui. Prisimindama savuosius studijų metus, vargonininkė pasakoja, jog atostogų metu programą jai ruošti tekdavo dirbuvėmis tuomet buvusioje Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje. „Aš vaikščiojanti istorija“, – šypsodamasi sako ji. Tad pokalbis apie neseniai įvykusį seminarą iš tiesų tampa žodžiais, patirtimi tiesiamu tiltu, jungiančiu Reformacijos laikus bei šiandieną.

Asta, gal galėtumėte pasidalinti, koks jūsų vaidmuo Vilniaus evangelikų liuteronų parapijoje? Už ką atsakingas vargonininkas?

Esu vyskupo ir kunigo pagalbininkė, atsakinga už muziką pamaldų metu, užimu, kaip Martynas Liuteris sakė, antrą pagal svarbą vietą po pamokslo ir po Dievo Žodžio skelbimo. Galbūt kiek susireikšminau...?

Kartais mes, vargonininkai, esame tokie „rankiniai stabdžiai“. Ateina į bažnyčią norintys „dainuoti“, o kartais svečiai nori net pašokti. Mano pareiga jiems pasakyti: „palaukit, žmonės, čia bažnyčia – parodykite, ką giedosite“. Nes dainuojame kitose erdvėse, o bažnyčiose giedame. Man svarbu, kad pamaldose skambėtų tam liturginiam laikui skirtos giesmės, pamaldų metu kuo dažniau giedotų parapijos choras. Dirbu pagal tam tikrą grafiką: sekmadieniai, vakarinės pamaldos, įvairūs patarnavimai, bažnytinės ir giesmių šventės. Taip pat esu muzikinių renginių bažnyčioje kuratorė.

A. Saldukienė

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kuo ypatingas seminaras, kuriame dalyvavote?

Dažnai tokie susitikimai dar vadinami „Biblijos Dialogais“. Juos organizuoja Berlyne gyvenanti germanistė dr. Tamara Hahn. Ji nuolat rengia konferencijas aktualiomis temomis, seminarus. Šiemet į seminarą susirinko kunigai, teologai, vargonininkai, parapijų chorų vadovai iš skirtingų Vokietijos žemių, Olandijos, Čekijos, Lenkijos ir Lietuvos. Kiekvienas dalyvis galėjo paruošti kokį pranešimą ar suburti bendrai veiklai. Pavyzdžiui, olandas parengė liuteroniškų giesmių mįslę. Jam grojant pianinu, reikėjo atpažinti paslėptą choralo melodiją. Atspėjau ir aš – „Pons Dievas mums pilis drūta“. Įdomus toks, visus į žaidimą įtraukiantis pristatymas.

Kokia buvo jūsų dienotvarkė?

Ryte pusryčiai, rytinės pamaldėlės su skaitiniais, giesmėmis, malda. Seminarų temos įvairios: apie M. Liuterį, Reformacijos giesmės. Nagrinėjome Reformacijos laikotarpio giesmynus. Vienas svarbiausių – 1531 m. pasirodęs naujas giesmynas, kuriame sudėtos Bohemijos brolių sukurtos daugiau nei 157 melodijos. Jų pagrindu, kartu su 137 teologo ir kunigo Michaelio Weißes tekstais, sudarytas giesmynas.

Grįžę po kavos pertraukos, vėl nagrinėdavome naują temą, išsiskirstydavome į mažesnes grupeles. Jose kiekvienas pasakodavome apie savo patirtį parapijoje, dalinomės, kas įsiminė, sudomino. Pavyzdžiui, diskutavome apie giedojimą laidotuvių metu: ar gali susijaudinęs, bėdoje atsidūręs žmogus giedoti?

Kokią džiaugsmingą giesmę...

Taip. Įvarių buvo nuomonių. Vienam tik tas giedojimas ir padeda susitaikyti su netektimi, rasti giesmėje dvasios pastiprinimą ir tikėjimą amžinu gyvenimu. O kitas priešingai, net negali suprasti, kaip tai įmanoma...

Taigi po diskusijų laukdavo pietūs. Po jų – ekskursija mieste. Buvome Berlyno katedroje, apžiūrėjome M. Liuteriui miesto bibliotekoje surengtą parodą: eksponuojami įvairių laikotarpių paveikslai su M. Liuteriu, jo išversta Biblija, 95 M. Liuterio tezių pavyzdžiai, 1517 m. Naujojo Testamento vertimai, įvairūs giesmynai ir giesmių rankraščiai.

Dieną baigdavome bendra vakariene ir malda su giesme.

M. Liuteris 40 giesmių giesmyną surinko?

Jis giesmyną vis papildydavo. Šiandien vokiečių giesmyne randame 40 M. Liuterio giesmių. Jis kūrė tekstus, taikė ir kūrė melodijas, ieškojo galinčių jam padėti. M. Liuteris buvo užsispyręs, drąsus ir nepailstantis kovotojas.

Dabar įsivaizduojate tokį žmogų?

Nelabai. Per giesmę, per Žodį, gyvą žodį turgaus aikštėje jis sugebėdavo į save atkreipti dėmesį, prisikviesti žmonių į pamaldas. Jam buvo svarbu, kad baimėje gyvenantys žmonės bažnyčioje rastų ramybę ir pastiprinimą.

M. Liuteris labai vertino mažas žmonių grupeles, nebūtinai bažnyčioje studijuojančias Bibliją. Sakė, jog jie yra ta druska, tas mažas grūdelis, kuris gali visą sriubos lėkštę padaryti sūrią. Mažame yra Didelis.

M. Liuteris kalbėjo apie tris pamaldų laikymo būdus. Pirmas, – Formula Missae, liturgija laikoma ir giedama lotynų kalba. Antras būdas – viešos pamaldos visiems norintiems. Bet kas gali į jas užklysti: ir smalsuolis, ir pagonis, ir žioplinėjantis, visai nesuprantantis, kas čia vyksta...Ir trečias būdas (likęs siekiniu) – pamaldos su nustatyta paprastesne liturgine tvarka. Jos skirtos ne visiems, ne viešumoje, o tik sąmoningiems krikščionims, kurie yra registruojami, priklauso bažnyčiai, darbais ir žodžiais išpažįsta tikėjimą. Jie gali priimti sakramentus. Ir priešingai – nekrikščioniškai besielgiantys iš bendruomenės gali būti pašalinami (plg. Mt 18, 15-18).

Bendruomenės nariai raginami dosniai aukoti. Vis dėlto M. Liuteris pasiliko prie antrojo pamaldų varianto. Jis nemanė, kad žmonės yra subrendę permainoms, teigdamas: „Mes esame kaip laukiniai – pikta siautulinga tauta, nenorinti pokyčių, besikeičianti tik prispyrus didelėms bėdoms“. M. Liuteris numatė, kad ateiyje bažnyčios ištuštės. Tai ryškiai pastebime, ypač šiandien Vokietijoje.

Galbūt kalbėjote apie tradicines bei šiuolaikines giesmes? Juk, man atrodo, gajus stereotipas, kad tų tradicinių bendruomenių giesmės labai jau konservatyvios ir neatliepia šiuolaikinių žmonių poreikių.

Visi suprantame, kad šiandien reikia ir šiuolaikiškų giesmių. Jaunimui jos ypač reikalingos. Bet jaunimas nesišalina ir mielai gieda tradicines senąsias giesmes, kurias giedojo dar jų proseneliai ir seneliai. Reformacijos jubiliejus mums primena apie turtingą bažnytinės muzikos lobyną: Paulo Gerhardto, Johano Sebastiano Bacho, Johanno Waltero, Heinricho Schützo, Georgo Philippo Telemanno, Felixo Mendelssohno Bartholdy kūrybą.

Manau, modernūs kūriniai šiandien taip pat populiarūs, giedami bažnyčiose. Pavyzdžiui, šiais metais Dieteris Falkas sukūrė naują populiariąją oratoriją „Liuteris“. 2017 m. kovo 18 d. ją daugiau kaip 2100 choristų, 16 solistų ir jaunimo orkestras atliks Miuncheno olimpinėje salėje. Tokių kūrinių ilgaamžiškumą patikrins laikas.

Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje 2013 m. juk buvo atlikta Vytauto Juozapaičio oratorija „Mažvydas“?

V. Juozapatis tą Reformacijos dvasią „atkėlė“ į savo oratoriją. Manau, tai nėra oratorija, skirta patraukti jaunimui. Tačiau ji – brandus ir mums, liuteronams, reikšmingas kūrinys, grąžinantis mus į Reformacijos laikus Lietuvoje. Oratorijoje nuskamba dešimt Martyno Mažvydo išverstų ir Katekizme sudėtų giesmių.

Kas iš seminaro labiausiai įsiminė?

Vienas pranešimas taip ir vadinosi – „Liuterio vokiškos pamaldos“. Mes „nusikėlėme“ į tą laikmetį, 1526 m., ir viską atlikome taip, tarsi pats M. Liuteris stovėtų prieš mus. Man buvo labai įdomu. Kunigas, kaip ir M. Liuteris, giedojo Evangeliją. Tuo laiku pamaldose juk nebuvo nei vargonų, nei preliudų, postliudų. Be giedamos liturgijos buvo giedamos ir dvi giesmės. Šventos Vakarienės metu žmonės prie altoriaus prieidavo du kartus: priimdavo duoną, Kristaus kūną, tada grįžtavo ir dar kartą būdavo pakviečiami dalintis vyno, Kristaus kraujo, taure. Vyno taurė buvo siunčiama perduodant ją iš rankų į rankas.

Taigi ką pabuvusi tokiame seminare atvežate į savo parapiją?

Aš tiesiog pasitikrinau, pasitvirtinau, kad tai, ką aš šiandien dirbu, darau... Tarsi M. Liuteris šiandien man sakytų: „Teisingai, Asta, nebėgioji nei į kairę, nei į dešinę“. M. Liuteris pats buvo labai muzikalus, pramintas Vitenbergerio lakštingala. Aš, jo paakinta, irgi ieškau žmonių, dažniausiai, pristodama prie jų po pamaldų, kviečiu ir įtikinėju išbandyti savo balsą ir klausą. Parapijietis chore išgirsta, kaip jo balsas skamba kartu su kitais balsais, tą naują sąskambį. Mano užduotis – stengtis, kad žmogus per giesmę ir į pamaldas dažniau ateitų, džiaugsmą patirtų. Ir tam žmogui smagu, kai supranta, kad tai maloni tarnystė. Aišku, tam reikia skirti ir daug laiko, ir darbo. Man rodos, seminaras naudingas vien tuo, kad aš dar turiu to ūpo, tos energijos, to parako dirbti, padėti žmonėms patiems atrasti, kokios gražios yra ne tik J. S. Bacho kantatos ar M. Liuterio giesmės...

O Berlynas ruošiasi Reformacijos jubiliejui?

Taip. Visose liuteronų bažnyčiose šie metai minimi ar dar tik bus minimi daug giedant, muzikuojant. 

Aš turbūt jausčiaus tarsi grįžus namo.

Tiksliai, tiksliai, tikrai jaučiasi. Ir pas mus jau jaučiasi, tuoj pajusime dar labiau. Tiek renginių ir koncertų laukia. Ir, žinoma, dar daugiau darbo jiems ruošiantis!

Ačiū už pokalbį.