Samiai Norvegijoje (apie 1900 metus)

Europos čiabuviai – samiai – kreipiasi prašydami palaikymo

Kai Lietuva šventė savo nepriklausomybės atkūrimą, Europos čiabuviai samiai kreipėsi prašydami tarptautinės bendruomenės atkreipti dėmesį į politiką, pažeidžiančią jų teises. Socialiniame tinkle feisbuke vienas iš samių aktyvistų, Alsakas Holmbergas, paskelbė vaizdo įrašą, kuriame kalba apie naują Suomijos ir Norvegijos įstatymą dėl žvejybos apribojimų Tenojokio upėje, siekdamas atkreipti dėmesį į samių teisių pažeidimus.

Kas tie samiai ir kas tie čiabuviai?

Samiai – tai tauta, gyvenanti Šiaurės Europoje: Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Rusijos užpoliarėje. Samiai nėra vientisa etninė grupė: jie kalba 9-niomis skirtingomis kalbomis, turi skirtingus papročius, tradicijas bei istorijas. Jų populiaciją šiuo metu sudaro apie 70 000 – 75 000 žmonių. Norvegijoje samių populiacija yra didžiausia. Teritorija, kurioje gyvena samiai, vadinama – Sápmi. Tai geografiškai ir teisiškai apibrėžta teritorija, turinti didelę kultūrinę autonomiją. Kiekvienoje šalyje samiai turi savo parlamentus bei glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje.

Anglų kalboje plačiai vartojamas terminas indigenous, tačiau tikslaus vertimo į lietuvių kalbą nėra. Paprastai sutinkami terminai – autochtonai, čiabuviai arba vietiniai, pirmieji žmonės. Taip vadinamos etninės grupės, gentys, gyvenusios teritorijose iki ateinant dominuojančiai tautai. Dažnai autochtonai yra išlaikę savo kalbas, kultūrą, socialinę sandarą. Tai gerai mums žinomos įvairios Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų ar Australijos aborigenų gentys, maoriai Naujojoje Zelandijoje, inuitai Grenlandijoje, Kanadoje ir Aliaskoje ar čiukčiai Rusijos šiaurėje bei begalės kitų nedidelių tautelių pasaulyje. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje yra apie 370–500 milijonų autochtonų, gyvenančių 70-tyje šalių ir sudarančių 5000–7000 skirtingų kalbų ir kultūrų. Nors šios tautos sudaro tik apie 6% pasaulio populiacijos, tačiau atstovauja net 90% pasaulio kultūrinės įvairovės.

Įstatymas stipriai paveikia tradicinę samių gyvenseną

Tenojokis arba Tana – upė Suomijos Laplandijos provincijoje ir Norvegijos Finmarko teritorijoje, kuri įteka į Barenso jūrą. 361 kilometro ilgio upė yra didžiausias pasaulyje atlantinių lašišų išteklių šaltinis. Žvejams čia pasiseka pagauti 20-ties kilogramų laimikius. Visgi, nors ir gausi išteklių, ši upė susiduria su per dideliu žvejybos mastu, todėl žvejyba upėje yra ribojama. Naujuoju susitarimu siekiama sumažinti pagaunamų žuvų kiekį 30-čia procentų.

Tenojokio upė yra labai svarbi vietiniams gyventojams. Samiai nuo senų laikų užsiėmė elnių auginimu, ganymu bei žvejyba. Šiandien šalia turizmo industrijos ir įvairių paslaugų sektoriaus darbų samiai toliau plačiai užsiima tradiciniais gyvensenos būdais. Tai ne tik pragyvenimo būdas, bet ir labai svarbus tapatybės ir tradicijų šaltinis. Naujasis įstatymas plačiai apriboja samių žvejybos galimybes: žvejojimą tinklais ir užtvankų statymą –  nuo seno naudojamus vietinius žvejybos būdus. Samių suvokimu, tokie apribojimai yra tiesioginis jų autonomijos pamynimas, grėsmė kultūrai ir tradicijoms. Paplitusi nuomonė, kad samių žvejybos teisės apribojamos, tuo tarpu, turtingi atvykėliai turistai gali sau leisti išsipirkti licencijas. Kita vertus, turizmo verslo atstovas Heikki Tuovila teigia, jog svarbu, kad žvejyba tinklais būtų ribojama, nes tokio laimikio kiekis yra didesnis nei žvejyba meškere, tačiau ir pastaroji turėtų būti ribojama. Visgi, jo manymu, dabartinės kvotos yra per didelės bei pabrėžia, kad naujosios kvotos taip pat kelia grėsmę ir vietiniam turizmui.

Reikėtų atskirai paminėti, kad atokioje šiaurėje maisto užsiauginti galimybių beveik nėra. Iki šiandien žmonės verčiasi elnių auginimu, žvejyba bei renka miško gerybes. Be to, šiandien visko  galima įsigyti parduotuvėse, tačiau reikia turėti omenyje, kad užpoliarėje gyventojų yra labai mažai, ir tokie kasdieniai dalykai kaip apsipirkimas prekybos centre ar apsilankymas pas gydytoją, tolimoje šiaurėje gerokai sunkiau pasiekiami. Atstumai dideli, neretai žmonės važinėja į darbus po 40–70 kilometrų į vieną pusę. Taigi ir išlaidos pragyventi šiaurėje pasiskirsto kitaip. Žvejybos apribojimas yra ne tik kėsinimasis į jų tradicijas ir kultūrą, bet ir ekonominių išteklių ir pagrindinio maisto šaltinio ribojimas.

Esminė ginčo problema – samių teisių negerbimas

Viena iš Lietuvoje mažai žinomų, o tuo labiau visai nediskutuojamų žmogaus teisių aspektų yra čiabuvių (angl. indigenous) ir gentinių (angl. tribal) žmonių teisės. Šios teisės yra įtvirtintos svarbiausių tarptautinių organizacijų kaip Jungtinės Tautos, Tarptautinė darbo organizacija, Pasaulio bankas.

Šiemet yra švenčiamas dešimtmetis, kai Jungtinės Tautos paskelbė čiabuvių teise ginančią deklaraciją, kurią taip pat priėmė ir Lietuva. Ši deklaracija yra vienas svarbiausių tarptautinių dokumentų, ginančių šias teises. Dokumentas nustato minimalius standartus šių žmonių išgyvenimui, orumui ir gerovei palaikyti. Rugsėjo 13 dieną minima deklaracijos pasirašymo data. Visgi kitas labai svarbus tarptautinis dokumentas, dar 1989 metais Tarptautinės darbo organizacijos (International Labour Organisation) paskelbta čiabuvių ir gentinių žmonių teisių konvencija (Indigenous and Tribal Peoples Convention), plačiau žinoma tiesiog kaip ILO 169, deja, ratifikuota tik 13-kos šalių.

Turėdami tik 6% pasaulio populiacijos, čiabuviai sudaro net apie 15% gyvenančiųjų skurde. Jų teisės vis dar yra vienos mažiausiai apsaugotų pasaulyje, čiabuvių iniciatyvos mažiausiai finansuojamos ir pripažįstamos. Tačiau šios bendruomenės ir jas palaikantys asmenys formuoja pirmąjį globalų judėjimą už savo civilines teises. Didžiausias iššūkis ir svarbiausias vienijimosi tikslas yra savų žemių apsauga. Šioms kultūroms gamta yra svarbus pragyvenimo išteklius bei nepamainomas ryšys su dvasine kultūra, taigi teisė į savo žemes yra gyvybiškai svarbi.

Dėl to šiandien susiklosčiusi situacija samių žemėse yra suprantama kaip nepagarba žmogaus teisėms bei tarptautinių įsipareigojimų nevykdymas. Kita vertus, Tenojokio upė taip pat turi būti apsaugota, turi būti surastas sprendimas ir įgyvendinami tam tikri apribojimai. Tai visų pirma turi būti sprendžiama vietinės valdžios ir bendruomenės. Šiuo atveju sprendimai turėtų būti priimami Norvegijos ir Suomijos samių parlamentų ar bent dideliu jų įtraukimu į sprendimų priėmimą. Būtent dėl to tarp samių kyla didžiulis pasipiktinimas. Samių bendruomenė nebuvo pakankamai įtraukta į sprendimų priėmimą taip paneigiant jų savivaldos teises. Suomijos samių parlamento prezidentė Tiina-Sanila Aikio, komentuodama situaciją, teigia, jog Suomijos valstybė nepaiso savo pačios konstitucinių ir tarptautinių įsipareigojimų bei tinkamai neįvertina veiksmų pasekmių, kaip yra numatyta Suomijos konstitucijoje. Situacija prieštarauja tvaraus vystymosi principams ir kelia grėsmę samių kultūrai išlikti. Taip pat leidžia suabejoti Suomijos kaip vakarietiškos valstybės patikimumu, gerbiančios įstatymo viršenybę ir žmogaus teises.

Suomijos samių internetiniame puslapyje samediggi.fi teigiama, kad Žemės ūkio ir miškininkystės ministerija nesudarė galimybių samių parlamentui dalyvauti priimant sprendimus, o dėl kai kurių įstatymo dalių ministerija kreipėsi į samių parlamentą, kai derybos jau buvo oficialiai pasibaigusios. Taip ministerija pažeidė daugybę konstitucinių principų, tarp kurių nediskriminavimo bei savarankiško apsisprendimo.

Samių parlamentas įteikė Suomijos teisingumo ministrui skundą dėl esamos situacijos.