Evangelijoje pagal Morkų, pateikiančioje daug detalių apie Jėzų, nė karto nepaminimas Juozapo vardas. Galima pamanyti, kad kiti evangelistai irgi nerodo jam dėmesio – jis tarsi nieko nereiškia. Evangelijose pagal Luką ir pagal Matą yra kelios itin svarbios su Juozapu susijusios pastraipos. Tačiau ši svarba paslėpta. O šventasis Jonas pirmajame savo evangelijos skyriuje reikšmingą eilutę skiria Mesijo radimui. Pilypas, kalbėdamas apie Tą, kurį skelbė Mozė ir pranašai, pergalingai sušunka: „Radome. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“ (Jn 1,45). Išeitų, kad tai buvo paslėpta!

Viskas vyksta taip, tarsi Dievas Tėvas būtų norėjęs, kad šis žmogus savo vaidmenį atliktų nepastebimai. Jis yra Dovydo sūnus. Per jį Jėzus gali legaliai naudotis šiuo garbingu titulu, charakterizuojančiu Mesiją. Jis – Marijos sužadėtinis. Labiausiai pribloškia vienas akivaizdus dalykas, kuris paprastai lieka nepastebėtas – evangelisto Luko suredaguotame Apreiškimo aprašyme jo vardas paminimas pirmiau negu Marijos. Marija čia pristatoma kaip jauna mergelė, sužadėta su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo giminės: „O mergelės vardas buvo Marija“ (Lk 1,27). Juozapas yra vardas garsaus patriarcho, kuris kitados išgelbėjo Dievo tautą Egipte, o Marijos, kurią palaiminta vadins visos kartos, vardas skamba tik kaip jo aidas. Vis dėlto Juozapas tuoj pat pasislepia.

Jo buvimas nujaučiamas Jėzaus vaikystę aprašančiuose Evangelijos skyriuose. Aktyvus, budrus ir esmingas Juozapo dalyvavimas, kai Viešpaties angelui paraginus būtent jam patikima preciziška užduotis – nuvykti į Betliejų, Dovydo miestą, kur turįs gimti Kūdikis, pasirūpinti šiuo nerimą keliančiu gimdymu, duoti Kūdikiui Jėzaus vardą, kuriame (kaip ir Juozapo varde) slypi visa programa, nes jis reiškia Gelbėtoją.

Mirties galybei kėsinantis į Kūdikį, itin slaptu būdu – naktį sapne – jis vienintelis įspėjamas. Kalbant apie Mariją, o dar labiau apie Juozapą, dieviškumas ir paprastumas eina kartu.

Po pagrindinės šventojo Luko aprašytos scenos šventykloje, kai „Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą“ (Lk 2,51), Juozapas tarsi išnyko kartu su Jėzumi ir Marija, tiksliau jo dėka išnyko Jėzus ir Marija. Jis pasitraukė ir patraukė šalin kitus. Jis pasislėpė ir paslėpė kitus. Jo vardas yra esamojo laiko dalyvis, kylantis iš hebrajiško veiksmažodžio, reiškiančio „auginti“ ir „pridengti“. Šios abi reikšmės jame iki galo atsiskleidžia. Jėzus augo ant jo rankų, stebėtinai augo. Jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2,52). Juozapas tam augimui daro įtaką, turi autoritetą (žodžio „autoritetas“ šaknis „augere“ verčiama „auginti“). Tačiau pirmasis pribloškiamas dalykas, susijęs su Juozapu, yra menas pridengti. Jis pridengia nuo žvilgsnių Įsikūnijimą. Vieną dieną „Pirmojoje panegerikoje Šv. Juozapui“ Bossuet'as jam būdingu stiliumi puikiai tai išreikš: „Apaštalai – tai lempos, nušviečiančios Jėzų Kristų, o Juozapas – jį pridengiantis šydas, kuris gaubia Marijos mergystę ir sielų Gelbėtojo didybę“.

Kai imame ieškoti Evangelijoje Juozapo, pirmiausia stipriai imponuoja jo vaidmuo – paslėpti, pridengti, apsaugoti, ištraukiant iš nedraugiško ar nebrandaus pasaulio Tėvo jam patikėtą Vaikelį. Kita vertus, nepameskime esmės. Priblokštas to, kas buvo įvykę, Juozapas buvo pasirengęs (kad ir kaip tai būtų skausminga) palikti išskirtinę savo giminės sužadėtinę, kuri, be abejo, jam buvo seniai pažįstama ir, tikėtina, nuoširdžiai mylima... Kaip galėjo jis, vargšas vyras, būti įpainiotas į šias jį visiškai pranokstančias aplinkybes, kuriose jis įžvelgė Dievo pirštą? Be to, būdamas teisus, kaip sako Raštas, jis privalėjo atleisti Mariją.

Ši dramatiška situacija ir ją lydinti kančia suteikia galimybę per evangelistą Matą atskleisti nepaprastą dalyką: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1,20). Bažnyčia tegalės pamažu aiškintis šios visa apimančios eilutės prasmę: Šventoji Dvasia per Mariją gimdo Kristaus Kūną, bet Marija turi gyventi pas Juozapą. Viešpačiui padedant, svarbu vis geriau suprasti šią mintį.

Reikšminga tai, kad Juozapas buvo pasiryžęs ištarti „ne“ jį pranokstančiam slėpiniui. Jis jautėsi nevertas. Dievas jį pakvietė visa savo esybe ištarti tylų „taip“, nuskambėsiantį per visą amžinybę, tokį reikšmingą, kaip ir visa kita, kas yra susiję su Įsikūnijimu.

Po to Juozapas kukliai pasitraukia iš Evangelijos ekrano, kol jo sūnus sulauks trisdešimties metų. Tokio amžiaus patriarchas Juozapas paliko faraoną ir pradėjo sėkmingą premjero karjerą (plg. Pr 41,46). Tokio amžiaus mylimas protėvis Dovydas tapo karaliumi (plg. 2 Sam 5,4). Tai atsakomybės prisiėmimo amžius. Šio tylaus Juozapo pasitraukimo, kuriuo vėliau paseks ir Marija, priežastis paprasta – nuo šiol Jėzus kalbės apie Tėvą, kaip apie jo misijos centrą, todėl neturi būti jokių dviprasmybių. Juozapas neturi niekuo trikdyti šios misijos. Per visą Evangeliją jis ne tik neištaria nė žodžio (jis reiškiasi kitaip), bet jau ir nebereikia apie jį kalbėti kaip apie Jėzaus tėvą, nors taip Marija buvo aiškiai jį pavadinusi Jeruzalės šventykloje, taip jį skelbimo pradžioje vadino Galilėjos žmonės (šiaurės žmonės!), jį pažinoję nuo mažų dienų. Išgirdę jo nelabai priimtiną mokymą apie Gyvenimo Duoną, žydai ėmė murmėti: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: „Aš esu nužengęs iš dangaus?“ (Jn 6,41-42).

Juozapas turėjo pasitraukti, bent jau išoriškai, palikdamas laisvą erdvę tobulinusiam apreiškimui – Dangiškojo Tėvo apreiškimui...

Pagal Prancūzijos Bayonne didžiosios kunigų seminarijos profesoriaus, kunigo Andé Doze knygą „Juozapas. Tėvo šešėlis“ (Editions des Béatitudes, 2004, 8-asis leidimas) parengė Eugenija Baltrukevičienė.