Prie Jėzaus priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ 
    Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. 
    Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. 
    Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu'. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. 
    Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu'. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. 
    Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. 
    Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas  tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanoju, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs? Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. 
    Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.

Dan 3, 25. 34–43: Priimk mus: ateiname su skaudama širdimi ir nuolankūs

Ps 25, 4bc–5ab. 6–7bc. 8–9. P.: Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas.


 

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Šiandienos Evangelijos ištrauka užduoda tą svarbųjį klausimą: kasgi bus išgelbėtas?

Visi iš esmės esame skolingi Viešpačiui ir turime atsiteisti iki sugrąžinsim viską, ką turime grąžinti, - kas iš esmės nėra įmanoma natūraliomis priemonėmis. Tačiau, anot palyginimo, štai kaip viską keičia atgaila Viešpačiui, prašymas pasigailėti.

Meldžiant pasigailėti, Dievas dėl savo gailestingumo, per savo Sūnaus auką, atleidžia šią skolą. Pastebėtina, kad palyginime aptariamas prašymas kyla ne visai iš grynos intencijos – kaltininką verčia baimė ir skolos situacija. Jis tiesiog priverstas šauktis pasigailėjimo.

Pasirodo, jog pradžioje to visai pakanka. Tolesnis žingsnis yra atleisti savo kaltininkams, ir tai daryti iš visos širdis, stengiantis pamilti. Reiškia, vėl ir vėl atsiversti.

Skolos mums primena, kad pirmiausiai mes esame Dievo skolininkai ir atleisdami turime prašyti Dievo atleidimo.

Dievo išmintis perkeičiant blogį veda į atsivertimą: būti baimėje nėra gerai, tačiau ją patirdami esame Dievo malonės skatinami maldauti pasigailėjimo. Turėti skolininkų nėra geras dalykas savyje, tačiau Dievo malonė mums primena mūsų stoką Dievo akivaizdoje ir būtinybę prašyti atleidimo ir atleisti.

Šis dvigubas veiksmas – prašyti Dievo atleidimo, kad ir iš baimės, ir atleisti savo artimui iš visos širdies – grynina mus pačius, atveria mus dangui. Todėl norėčiau pabrėžti šį prašymą iš baimės, iš poreikio nebūti nubaustam pavojaus metu, ir iš stokos – iš artimo pusės. Deja, ši laikysena retai sutinkama dėl šiuolaikinio gyvenimo gerbūvio, ligų įveikimo ir mirties atsitolinimo, o ir dėl neteisingai suprantamos Dievo meilės bei besąlyginio atleidimo.

Nors, iš tiesų, iš Dievo pusės visada yra meilė – jis yra tobulas ir nesikeičia – todėl siekia atskleisti tik meilę. Problema yra žmogaus ribotas gebėjimas priimti tą meilę.

Tačiau čia kaip tik ir atsiskleidžia didis Dievo gailestingumas, leidžiantis žmogui būti išteisintam bent dėl pastangų šauktis Jo iš baimės, nes ir tai yra Dievo malonės įkvėpta. O sustiprėjęs atleidimo patirtyje, žmogus gali ir turi ieškoti iš meilės atleisti savo artimui.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai