Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, gražiausius papuošalus – „Auksinius scenos kryžius“ – ant kaklo užsikabino labiausiai nusipelnę teatro profesionalai. Tačiau iš tiesų apie teatrą tokia proga norisi pakalbėti užkabinant giluminius dalykus: būti ar nebūti šiuolaikinės scenos meno srovėje, kokiam būti, kad būtum vertas kūrėjo vardo. Audronis LIUGA – Valstybinio jaunimo teatro vadovas, buvęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas – sako, kad šiandien teatre svarbiausia kalbėti, kas iš tiesų esame patys sau, ir ieškoti gaivių būdų išjudinti kūrybinę mintį.

Ilgiau nei dešimtmetį lietuviškas teatras pasaulyje buvo be galo įdomus, mus kviesdavosi ir liaupsindavo, o kokia situacija yra dabar? Ar tebesame tokie pat įdomūs, tokie pat laukiami?

Esame maža šalis ir turime daug kompleksų, susijusių su tuo, kaip mus supranta ar vertina pasaulyje. Trokštame būti įvertinti. Be to nukenčia mūsų savivertė. Viena vertus, noras būti pripažintam suprantamas, kita vertus – šiandien įsivyrauja požiūris, kad pripažinimas yra svarbiausias kūrybos vertės matas.

Kas iš tiesų esame patys sau? Kas mums skauda? Ne vien socialiniame, politiniame gyvenime, bet giliau, istoriškai – kaip šios šalies, šios visuomenės piliečiams. Svarbu turėti pagrindą po kojomis, tačiau jis neturi trukdyti žvelgti į horizontą. Būti savimi ir atsiverti pasauliui. Per pastarąjį dešimtmetį ne vienas lietuvių teatro menininkas išmoko būti tarp namų ir pasaulio. Gal net daugiau pasaulyje negu namie. Ir tai liudija, kad lietuviškoji teatro tapatybė pasauliui vis dar įdomi.

Įvertinimas pasaulyje priklauso ne vien nuo menininko talento, bet ir nuo jo įsitvirtinimo tarptautinėje rinkoje. Iš lietuvių režisierių joje bene stabiliausias pozicijas užima Oskaras Koršunovas. Šio režisieriaus spektaklių sklaidos ir naujų pastatymų geografija yra plačiausia. Italijoje, Rusijoje, Lenkijoje visada laukiamas Eimuntas Nekrošius. Rusijoje įsitvirtino Rimas Tuminas, Graikijoje – Cezaris Graužinis. Teatras visais laikais buvo ir išliks konservatyvus menas, nes ten, kur menininkas įleidžia šaknis, jis formuoja tradicijas.

Žinoma, egzistuoja rinkos mados. Pavyzdžiui, kai E. Nekrošius kūrė savo garsiuosius Williamo Shakespeare'o pastatymus, pasaulyje jis buvo graibstomas. Tačiau kai dabar stato nedidelio formato spektaklius – taip nebėra. Galima sakyti, E. Nekrošiaus mada praėjo. Tačiau ar E. Nekrošius kaip menininkas praėjo? Gal netolimoj ateity gims nauja jo teatro mada?

Meno mados susiformavusio menininko neveikia taip kaip pradedančiojo. Autentiškos kūrybos atspirties taškas yra vidinis pasaulis. Patekus į kokios nors mados srovę tas taškas išnyksta. Čia kaip su nauja gyvybe – ji vystosi arba miršta. Pradedantis kurti žmogus šiandien turi daugybę pagundų. Viena didžiausių – rinka. Norisi greičiau joje įsitvirtinti, pasiekti rezultatą, pelnyti pripažinimą. Ir likti amžinai jaunam. Tai – mefistofeliška pagunda. Jai pasipriešinti galima tik įsiklausant į save, einant individualios paieškos keliu.

Ne paslaptis, kad tarptautinį pripažinimą pelniusių režisierių darbą užsienyje lemia ir ekonominiai veiksniai. Mūsų šalies galimybės remti pripažintus menininkus yra gerokai mažesnės negu kitose šalyse. Ką ir kalbėti apie mokesčių sistemą, kuri pas mus bene nepalankiausia iš visų Europos valstybių. Tai daro įtaką ir ateityje, matyt, tai dar labiau turės įtakos kūrybinei emigracijai.

Teatro savitumas ir stiprybė glūdi aktoriuje. Žmoguje. Jokios estetinės priemonės nepakeis gyvos aktoriaus kūrybos. Klausimas – kaip kaskart ją sužadinti ir naujai įprasminti?

Kalbant apie teatro populiarumą, ar mums netrūksta pokyčių, naujų teatro formų, gaivaus požiūrio?

Būtų neteisinga sakyti, kad lietuvių teatras tūpčioja vietoje. Jis keičiasi, gimsta naujų reiškinių teatro ir šokio, vizualiojo meno paribiuose. Vejamės Europą, kur panašūs procesai vyksta jau seniai. Lietuvos teatras tradiciškai buvo monogamiškas, prisirišęs prie dramos ir literatūros. Dabar scenos menas ieško kitų įkvėpimo šaltinių. Ir tai gerai. Bet svarbu, kiek tie ieškojimai ugdo individualybę, o ne tik gausina scenos meno produkciją.

Šiandien nebestebina, kad teatro ribos nyksta, jo durys plačiai atvertos kitiems menams. Keičiasi ir režisieriaus profesijos samprata. Į teatrą ateina menininkų iš kitų sferų – iš dailės, kino, ir jie siūlo naują požiūrį. Tai sveikintina. Tačiau nemanau, kad šiuolaikinis teatras turi eiti vien tokiu keliu. Negalima pamiršti, kad teatro savitumas ir stiprybė glūdi aktoriuje. Žmoguje. Jokios estetinės priemonės nepakeis gyvos aktoriaus kūrybos. Klausimas – kaip kaskart ją sužadinti ir naujai įprasminti? Tam puikiai tinka ir tradicinio teatro formos. Pavyzdžiui, lenkų režisieriui Krystianui Lupai pakanka pasodinti aktorių ant suoliuko tuščioje scenoje, kad gimtų gyvo teatro reiškinys...

Tradicinis teatras gali naujai atgimti įsisavinęs eksperimentines formas. Pavyzdžiui, įdomiausi tokių šiuolaikinio Europos teatro reformatorių kaip Thomaso Ostermeierio, Ivo van Hove, Krzysztofo Warlikowskio, Simono McBurney darbai gimė tradicinių ir naujų formų sandūroje.

Gyvas teatras egzistuoja nuolat kintančiame taške. Jis keičiasi, atsinaujina. Kiekvienas kūrėjas tokį poreikį jaučia ir realizuoja savaip. Vienas bėga su laiku, kitas stoja į opoziciją jo tendencijoms. Pasirinkimo vertę parodo kūrybiniai rezultatai.

Pranašiškai skamba paskutinis Andrzejaus Wajdos filmas „Povaizdis“ apie pasipriešinimą bet kokiai politinei sistemai, kuri siekia išmokyti menininką, kaip reikia matyti. Šis filmas yra tarsi Meistro kreipinys į jaunus kūrėjus, skatinantis juos atmesti bet kokias klišes.

Kaip išlikti įdomiu ir gyvu menininku nepatenkant į šiuolaikiškumo srovę? Tai – iššūkis, ypač jauniesiems kūrėjams. Vienintelis patikimas kelrodis yra kūrybinė idėja. Idealiu atveju ji paneigia įprastus scenos meno dėsnius ir „šiuolaikiškumo“ kriterijus. Teatro istorijoje didžiausi atradimai įvykdavo tada, kai kūrybinė idėja išaugdavo tarsi niekieno žemėje, savotiškai iškrisdavo iš esamo konteksto.

Gyvename tokiame pasaulyje, kai dabarties nebegalima suprasti ir reflektuoti be atminties. Individualios, istorinės, kultūrinės. To, kas vyksta su mumis dabar, negalima visavertiškai suvokti neatsigręžus į praeitį, istoriją. Kiek šiandieniame mūsų teatre aktuali atmintis?

Į istoriją galima žvelgti skirtingai. Kritiškai ją interpretuoti arba restauruoti. Pastaroji tendencija pastebima šalyse, kuriose dešinių pažiūrų politikai skatina per istorijos interpretaciją vykdyti visuomenės švietimą. Tačiau kokį švietimą? Toks istorijos interpretavimas virsta naujų laikų politine konjunktūra. Atsiranda skirstymas į teisingą ir neteisingą istorijos suvokimą. Šiuo požiūriu pranašiškai skamba paskutinis Andrzejaus Wajdos filmas „Povaizdis“ apie pasipriešinimą bet kokiai politinei sistemai, kuri siekia išmokyti menininką, kaip reikia matyti. Šis filmas yra tarsi Meistro kreipinys į jaunus kūrėjus, skatinantis juos atmesti bet kokias klišes, mokytis matyti individualiai. Ar esame laisvi ir kūrybiškai pajėgūs savo istoriją vertinti be išankstinių nuostatų ir istorinių simbolių kulto? Tikiuosi, tai išvysime ateinančių metų Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio minėjimo kultūrinėje programoje.

Sutinku, kad šiandieniame teatre norėtųsi gaivaus požiūrio. Bet pats požiūris be rezultatų nieko nereiškia. O jie priklauso nuo kūrybinio proceso. Todėl pirmiausia turėtų keistis pats procesas. Norėtųsi, kad atsirastų daugiau paieškos, o ne žinojimo, kaip kurti teatrą. Režisierius neturėtų būti tik statytojas, o aktoriai – vien atlikėjai. Spektaklio kūrimas gali tapti bendros patirties išgyvenimu, kai leidžiamasi į kelionę nežinant galutinio rezultato, pasirinkus temos arba idėjos kelrodį... Sakyčiau, gaivus požiūris teatre – tai ne estetinių formų, bet kūrybinių strategijų atnaujinimas.

Nemaža dalis šiuolaikinių provokuoti linkusių jaunųjų menininkų siekia išreikšti savo požiūrį į pasaulyje vykstančius procesus. Gyvename katastrofiškai augančio netikėjimo ir nepasitikėjimo laikais, kai žlunga politikos, visuomenės moralės autoritetai.

Didieji mūsų teatro grandai nepamirštami – Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas. Ar galime kalbėti apie stiprią jaunąją režisierių kartą, apie pamainą jiems?

Būtų neteisinga jaunųjų debiutus lyginti su vyresniųjų kolegų pirmaisiais darbais ir skųstis, kad nėra naujų nekrošių, koršunovų... Jaunieji yra tokie, kokie yra. Jie stengiasi mąstyti savaip, formuoti savo temas ir bendraminčių – aktorių, žiūrovų – ratą.

Jaunas teatras, sakyčiau, yra labiau fragmentuotas. Kiekvienas fragmentas turi savo spalvą, charakterį. Galbūt juos sieja tik tai, kad jaunieji vengia sureikšminimo. Jaunam teatrui būdingas savitas kandumo, įžūlumo ir nuoširdumo mišinys. Jaunieji lengviau ir atviriau žiūri į teatrą negu vyresni jų kolegos.

Jaunųjų kūryboje viršų ima žaidybinės formos, interaktyvumas. Tai ateina iš šiuolaikinės kultūros. Į sceną skverbiasi virtualios kūrybos ir komunikacijos kodai. Jie formuoja performatyvią estetiką. Šiek tiek videomeno, šiuolaikinės muzikos, aktorius tarsi nieko nevaidina... Toks pagrindinis šiuolaikiškumo ženklas. Ar iš to gimta nauja meninė kokybė? Tai – požiūrio klausimas. Aš asmeniškai ryškesnių atradimų pasigendu.

Dažnam jaunam kūrėjui šiandien kelrodžiu tampa vokiečių teoretiko Hanso-Thieso Lehmanno postdraminio teatro sąvoka. Kartą kalbantis su pačiu H.-T. Lehmannu jis prisipažino, kad vienas jo teorijos įkvėpimo šaltinių buvo Eimunto Nekrošiaus spektakliai dėl juose dominuojančio požiūrio į literatūrą ir sceninę dramaturgiją. Paradoksalu, bet E. Nekrošius literatūrą vertina ir interpretuoja visai kitaip negu daugelis postdraminio teatro adeptų. Jis gilinasi į literatūrinio kūrinio stilių, dramaturgijos dėsnius ir iš jų kildina sceninius sprendimus. Dabar toks kelias – nebemadingas.

Kitas aktualus klausimas – kaip egzistuoja šiandien jauni teatro menininkai? Kokios galimybės jiems ateiti į teatro rinką ir atrasti joje savo vietą? Dažniausiai jaunieji buriasi į nepriklausomas grupes, kurioms sunku finansiškai ir logistiškai stabiliai vykdyti savo veiklą. Vilniuje jos spaudžiasi Menų spaustuvėje. Klaipėdoje – „Tabako fabrike“. Kartais valstybiniai teatrai ištiesia jauniesiems ranką. Dažniausiai tai daro savo lėšomis ir rizika. Galima sakyti, kad per pastarąjį dešimtmetį sąlygos jauniesiems menininkams kurti pasikeitė. Tačiau nepakankamai. Jokios nuoseklios valstybės paramos politikos jaunųjų integracijai į kultūros rinką kol kas nėra.

Užsiminėte apie kelis jaunesnės kartos režisierius, kurie mąsto savaip ir formuoja savo teatro kryptį. Ar galėtumėte juos įvardyti?

Vienas tų vis dar jaunųjų yra Agnius Jankevičius. Man imponuoja, kaip dirba Olga Lapina – ji moka į temą pažvelgti netikėtu kampu ir sužadinti aktoriaus kūrybingumą. Kryptingai dirba Artūras Areima, Vidas Bareikis, Paulius Ignatavičius. Jų darbai pastarąjį sezoną kėlė bene daugiausia diskusijų, vienus erzino, kitus džiugino, ir tai yra gerai. Įdomiai savo santykio su teatru ieško jauniausieji: Kamilė Gudmonaitė, Povilas Makauskas, Mantas Jančiauskas.

Norėčiau, kad Jaunimo teatre vyktų kitokių teatro kūrimo strategijų paieška. Tam yra svarbūs režisieriai, galintys tapti patikimais vedliais.

Pastaruoju metu matyti daug provokuojančio, šokiruojančio teatro. Ką manote apie tai: ar tai naujos teatro formos, ar tiesiog forma dėl formos?

Šiandieniame pasaulyje reikia išsikovoti vietą po saule. Jaunieji menininkai tai daro su bendraminčių pagalba. Visuomenė laukia provokacijų. Ir jeigu anonsuojama, kad spektaklyje kas nors šlapinasi vynu arba pasirodo nuogi kūnai, iš karto sukuriama intriga: reikia pamatyti.

Kalbant apie provokavimą turbūt nepralenkiamas chrestomatinis pavyzdys yra Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Jis provokavo skirtingą suvokimą, priklausantį nuo kiekvieno žiūrovo vidinės laisvės suprasti tai, ką jis mato be išankstinių nuostatų. Vieni matė skandalingą pasityčiojimą iš religinių simbolių, kiti – sukrečiančią žmogaus santykio su Dievu studiją. Retas šiuolaikinis kūrinys turi tokią provokavimo jėgą, kuri supurtytų visuomenės sąmonę ir kviestų individualiai mąstyti, ieškoti savo santykio su kūriniu, nesivadovaujant išankstinėmis nuostatomis. Kiekvienas gali laisvai pasirinkti, kaip pasinaudoti šiuo kvietimu.

Nemaža dalis šiuolaikinių provokuoti linkusių jaunųjų menininkų Europos scenose ir už jų ribų siekia išreikšti savo požiūrį į pasaulyje vykstančius procesus. Gyvename katastrofiškai augančio netikėjimo ir nepasitikėjimo laikais, kai žlunga politikos, visuomenės moralės autoritetai. Lietuvoje politinio teatro beveik neegzistuoja, todėl galima sveikinti pavienius bandymus jį kurti. Svarbu, kad jo autoriai ne šiaip reikštų pyktį, bet rastų būdų kūrybingai mąstyti.

Dirbant Nacionaliniame dramos teatre pavyko įgyvendinti režisieriaus Krystiano Lupos „Didvyrių aikštės“ pastatymą, kuriame provokuojamai kalbama apie šiandienį pasaulį. Įdomu, kad šis spektaklis sukelia galbūt didesnį rezonansą Europoje (ypač Prancūzijoje) negu Lietuvoje. Pjesės autorius Thomasas Bernhardas genialiai nujautė mąstančio žmogaus kapituliaciją prieš visuomenių infantilėjimą ir politinių demagogijų absurdą, užvaldantį šiandienį pasaulį. K. Lupai pavyko šį absurdą išreikšti subtiliai ir įtaigiai, išlaisvinant aktoriaus vidinį monologą ir gyvą sceninio mąstymo procesą paverčiant meniniu įvykiu.

Pakalbėkime apie Jaunimo teatro šio sezono vieną didžiųjų premjerų – Gintaro Varno režisuotą „Juną Gabrielį Borkmaną“. Kodėl pasirinkote būtent tokį spektaklį – stiprios dramaturgijos, stiprios aktorių vaidybos?

Gintarui Varnui šią pjesę pasiūliau statyti dėl paprastos priežasties. Tai – duoklė atminčiai, Jaunimo teatro istorijai. Aš asmeniškai teatrą pažinau per Eimunto Nekrošiaus Jaunimo teatre režisuotus spektaklius. Ir man svarbu, kad kai kurie juose vaidinę aktoriai – Kostas Smoriginas, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius – dabar atlieka pagrindinius „Juno Gabrielio Borkmano“ vaidmenis. Džiaugiuosi, kad šią kompaniją papildo kita mūsų teatro legenda – aktorė Jūratė Onaitytė. Šio spektaklio pagrindinio herojaus Borkmano likimas simboliškai susijęs su pačia Jaunimo teatro istorija. Išsiveržęs kaip vulkanas, vėliau šis teatras po truputį geso, lava ištekėjo, sustingo... G. Varnas, kaip režisierius, pasielgė dosniai. Šiame savo spektaklyje jis į pirmą planą išvedė aktorius taip, kad jų vaidmenys tapo savotiška dovana patiems aktoriams ir publikai.

„Juną Gabrielį Borkmaną“ lydintis žiūrovų susidomėjimas liudija, kad tam tikra publikos dalis pasiilgusi tradicinio teatro, paremto aktorine kūryba. Tačiau nenoriu sakyti, kad Jaunimo teatras turėtų eiti vien tokia kryptimi. Kitą sezoną galbūt neturėsime jokių dramos kūrinių, susitelksime į atskirų temų menines paieškas ir per jas bandysime kalbėti apie šiandienį žmogų. Be išankstinių garantijų, be iš anksto sukurtų tekstų, personažų. Gyvai. Norėčiau, kad Jaunimo teatre vyktų kitokių teatro kūrimo strategijų paieška. Tam yra svarbūs režisieriai, galintys tapti patikimais vedliais. Stengiuosi juos tinkamai pasirinkti.

Teatre bene sunkiausia rasti jėgų atsisveikinti su savo kurta mandala ir eiti toliau.

Jau beveik metus vadovaujate Jaunimo teatrui. Su kokiais iššūkiais susiduriate? Pokyčiams reikia laiko, tačiau galbūt jau pavyko kai kuriuos įgyvendinti?

Vadovavimas teatrui yra labai praktiškas užsiėmimas. Lietuvoje repertuarinis teatras veikia taip, kad siekdamas įgyvendinti savo idėjas turi uždirbti pinigus. Visos naujovės yra susijusios su rizika, ir investuodamas į jas iš anksto negali pasakyti, kiek ta rizika pasiteisins, atsipirks. Niekur kitur valstybinis teatras neturi taip kovoti dėl išlikimo kaip Lietuvoje. Valstybė skiria lėšas vien darbo užmokesčiui ir pastatams išlaikyti, o kūrybinę veiklą gali finansuoti geriausiu atveju tik kokiu trečdaliu per Kultūros tarybos remiamas programas.

Niekada neieškojau lengvų kelių. Norint atnaujinti repertuarinį teatrą, tenka eiti nelengvu ir rizikingu keliu. Vienintelis saugiklis yra pasitikėjimas režisieriumi, jo kūrybine idėja. Stengiuosi pagal galimybes Jaunimo teatro kolektyvui suteikti naujų kūrybinių impulsų. Dar nežinau, kaip pavyks...

Kalbant apie iššūkius, man jie susiję su kasdieniais teatro veiklos klausimais, kuriuos reikia spręsti galvojant apie perspektyvą. Yra dalykų, kuriuos norėčiau greičiau keisti, bet negaliu dėl lėšų stygiaus. Tenka apsišarvuoti kantrybe. Artimiausias tikslas – pasirengti kitam sezonui, po jo teatro scena bus uždaroma beveik metams renovacijai. Per renovaciją teks spektaklius rodyti daugiausia gastrolėse, todėl siekiu, kad atsirastų bent keli nauji originalūs ir nesunkiai keliaujantys pastatymai, galintys pristatyti atsinaujinantį Jaunimo teatro veidą.

Ir pabaigai – kaip Jūsų gyvenime atsirado teatras? Kaip ilgainiui keitėsi santykis su juo ir ką teatras Jums reiškia dabar? 

Anksčiau, dirbdamas kritiku, teatrą supratau gan vienpusiškai. Kiekvienas kritikas kada nors susikuria savo vaizduotės teatrą, kurio pasigenda realybėje. Vieni užslopina šias vaizduotės pagundas ir toliau ugdo profesinius teoretikų įgūdžius, kiti susigundo užsiimti praktine veikla norėdami įgyvendinti savo idėjas. Buvau vienas iš nedaugelio teoretikų, anksti pabandžiusių savarankiškai užsiimti praktika. Mokiausi vienos profesijos, po to pradėjau dirbti ką kita, reikėjo naujų įgūdžių, kad sugebėčiau siekti savo tikslų.

Mane visada vedė noras ką nors keisti, atrasti, sukurti. Siūliau idėjas įvairiems lietuvių ir užsienio režisieriams ir bendradarbiavau jas įgyvendinant. Naujo kūrybinio rezultato siekimas suteikia didelę motyvaciją ir azartą. Bet pats rezultatas – tarsi smėlis tarp pirštų. Teatrą kuriančio žmogaus profesija yra absurdiška žvelgiant iš esmės. Čia galima prisiminti Sizifo mitą: kurdamas spektaklį, kaip ir formuodamas teatrą, rideni tą akmenį, kuris vis tiek nurieda žemyn... Lieka tik prisiminimai.

Prisirišimas prie teatro atminties produktyvus teoretikui, istorikui. Praktiką tai luošina, traumuoja. Paverčia įkaitu. Suprantu ir vertinu teatro menininkus, kurie stengiasi negalvoti apie savo praeitį. Tam reikia daug jėgų, kai didžiausi kūrybiniai pasiekimai lieka praeityje. O kartais dėl įvairių priežasčių su jais tenka anksti atsisveikinti. Pavyzdžiui, kaip anksti išnyko E. Nekrošiaus „Makbetas“, „Otelas“... Bet yra menininkų, kurie negali atsisveikinti ir su akivaizdžiai senstelėjusiais savo darbais, jiems tai – kaip išplėšti dalį savęs. Teatre bene sunkiausia rasti jėgų atsisveikinti su savo kurta mandala ir eiti toliau.

Į savo darbą žiūriu realistiškai, be egzaltacijos ir iliuzijų. Matau, kiek jame yra priemaišų. Kasdienybės be spindesio. Laikinumo. Absurdo. Ir tik truputėlis šviesos. To saulės kraštelio.