„Išgalvotas mokslas, išgalvotos normos, rekonstrukcijos, nesant šaltinių, įsivaizdavimas, kad gali sugalvoti kalbą ir žmonės turi ją perimti“, – šitaip dabartinę kalbos politiką apibūdina sociolingvistė doc. dr. Loreta Vaicekauskienė, Vilniaus knygų mugėje pristatytos naujos monografijos „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“ viena iš sudarytojų. Pasak jos, esame atsižadėję savo pačių autoriteto lietuvių kalbos srityje, ir tai didelė žala, padaryta mūsų visuomenei sovietmečiu, kai kalbininkų tvarka norminti mūsų kalbą įgavo galios ir prievartos požymių. 

Naujausioje Jūsų sudarytoje monografijoje – septynių mokslininkų iš skirtingų disciplinų tekstai apie lietuvių kalbos politiką sovietmečiu ir dabar. Kuris žodis knygos pavadinime yra raktinis? Ideologija? Galia?

Atėjome į tyrimų lauką, kuris labai rūpėjo, nes buvo matyti, kad kažkas su dabartiniu lietuvių kalbos norminimu negerai. Bet kuris gatvėje sutiktas žmogus turėtų ką apie jį pasakyti, dažnas – kritiškai. Aiškinomės, kokia yra kalbos politika Lietuvoje ir kur jos galios šaknys. Raktinis knygos žodis – galia.

Kartu su kitomis bendruomenėmis nuo XIX a., kai gimė tautinės valstybės, ėjome tuo pačiu keliu ir susiformavome nuostatą, kad yra viena geriausia kalba – standartinė. Ja rašomos knygos, ja kalba mokslus baigę žmonės, ji vienija tautą. Kultūrai keičiantis, kyla poreikis saugoti ir globoti kalbą, baiminamasi, kad neliks tautos ir aukštosios kultūros. Čia pinasi nacionalistinės, elitistinės, kultūrinės nuostatos – šiuo požiūriu niekuo nesiskiriame nuo kitų.

Tačiau ties šia vieta galime brėžti brūkšnį, už kurio prasideda skirtumai. Nors kalbos politiką vienokia ar kitokia forma turi daugybė valstybių, jos apraiškos pas mus išskirtinės. Į įstatymą sugebėjome įrašyti ne tik tai, kad lietuvių kalba valstybinė, bet ir tai, kad turime vartoti valdžios įgaliotų neva ekspertų nurodytas jos formas. Viešoji erdvė suprantama kaip valstybės nuosavybė. Valstybė gali spręsti dėl privačių verslininkų parduotuvių iškabų, įmonių pavadinimų, leidyklų leidžiamų knygų, transliuojamos reklamos ir t. t. Buvo be galo įdomu išsiaiškinti, iš kur ši valstybės galia ateina.

Šios galios, kaip ją įvardijate, šaknys siekia giliau nei sovietmetį?

Noras sukonstruoti lietuvių kalbą kitokią, nei ji yra, ateina iš lyginamosios istorijos, dar iš XIX a., kai vokiečiai atranda archajinių lietuvių kalbos formų panašumą į sanskritą, kurį mes vėliau sumitologizuojame. Yra duomenų, kad jau tuo metu mūsų kalbininkai besidomintiems užsienio mokslininkams pateikia idealius duomenis, o ne tokius, kokius rodo vartosena. Gražus jų noras parodyti kalbą sistemingesnę, archajiškesnę, nei ji realiai yra, įsitverti į tą mūsų unikalumą liudijančią vertybę, tik kad jis susijęs su manipuliacijomis. Tarpukariu irgi būta galios užuominų, tačiau kalbininko autoritetas kilo iš apačios, matyti didelė visuomenės, kuri mokėsi rašto, pagarba jiems, pirmiausia – Jonui Jablonskiui. Kita vertus, būta ir atkirčių kalbos reguliavimui, pavyzdžiui, modernistai rašytojai priešinosi kišimuisi į jų tekstus. Taigi galima sakyti, kad sovietai išnaudojo mūsų turėtą lietuvių kalbos tvarkybos įsivaizdavimą.

Kuo sovietų režimui galėjo būti naudingas kalbos norminimas?

Naudinga tai, kad žmonės pasiduoda išoriniam reguliavimui. Ernestas Parulskis per mūsų knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje sakė supratęs, kad turi Stokholmo sindromą, nors jo niekas nepagrobė. Pagrobėjo nelieka, kai norminimas įpakuojamas į lietuvių kalbos gynimo idėją. Rusų tyrėjai pažymi, kad tas pat vyko ir Rusijoje, kalbos kultūra buvo sumišusi su cenzūra. Žmonėms sunku apie kalbos klausimą mąstyti kaip apie politinį. Jis atrodo kultūrinis, nacionalinis.

Sovietams nerūpėjo lietuvių kalba, tik ideologijos sklaida geriausiai žmones pasiekiančiomis priemonėmis. Imta brautis į visas žmonių gyvenimo sferas ir aiškinti, kaip netaisyklingai kalbama. Prieš išeinant į eterį tekstai turėjo būti suderinti, sukirčiuoti. Akivaizdu, kad buvo cenzūruojamas turinys, nors kartu peržiūrėdavo ir kalbos formas. Sunku šiuos dalykus dabar atskirti.

Tačiau kalbininkai sovietmečiu kalbą valė nuo rusicizmų, kurie buvo itin paplitę.

Sveiko patriotinio purizmo turi daugelis valstybių, vietoje svetimžodžio (kuris dažniausiai tiesiog įvardija naują reiškinį) dažna bendruomenė mieliau paims savą pakaitą. Arba kai kuriuos žodžius pasiliks dėl smagios stiliaus raiškos – taip jau yra, tam svetimos kalbos naudojamos. Tačiau kalbos gryninimas svarbu tik ideologiškai, nes, lingvistiškai žiūrint, skoliniai nekelia jokios bėdos. Gramatika juos „suvalgo“ – integruoja, pakeičia, pritaiko savajai sistemai. Sovietmečio problema ta, kad nusistovėjo, tapo legalios kalbėtojų persekiojimo struktūros. Be to, kalba valyta ne tik nuo rusiškų žodžių, taisyta daug tarminių variantų.

Knygų mugėje legendinis kalbininkas Aldonas Pupkis pristatė naujausią monografiją „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988“, kur aprašoma kalbos sekcijų visoje Lietuvoje veikla. Teigiama, jog dėl nuveiktų darbų pavyko atsispirti rusinimui. Koks jūsų požiūris, išanalizavus tą patį laikotarpį?

Vertinčiau šį leidinį bendrame kitų to meto veikėjų publikuojamų leidinių kontekste. Kaip žinome, visi politikai, valdžios paspirtį turėję kultūrininkai anuomet „dirbo Lietuvai“ ir šiandien daug tokio pobūdžio knygų publikuojama. Justi poreikis save pateikti iš kitos perspektyvos. Spėčiau, kad prie A. Pupkio knygos pasirodymo turėjo prisidėti ir mūsų nuo 2010 m. vykdytas projektas „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“.

Bet nepamirškime, kad kalba išsisaugo tik vartojama. Toks yra kalbotyros atsakymas. Jeigu kurioje nors svarbioje srityje, ypač susijusioje su viešąja, prestižine erdve, mokykla, ji nebevartojama – sumažėja šansai išlikti. Sovietmečiu turėta planų įvesti dvikalbystę, vyko rusifikacija – ir valstybės valdyme, ir žiniasklaidoje rusų kalba kartais nusverdavo lietuvių. Mūsų laimei, nebuvo nė vieno momento, kad lietuvių kalbos nevartotume. Šių nuopelnų niekas negali sau prisiimti. Sovietų valdžiai veikiausiai buvo paranku mus maitinti propaganda lietuvių kalba.

Įdomus faktas, kad Lietuvių kalbos sekcija įsikūrė prie Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos.

Kultūros istorikai jau ištyrė, kad sovietai leido kraštotyrininkams žaisti savo tautinį žaidimą be politinio mąstymo. Neatsitiktinai prie jų prisišliejo kalbininkai. Manau, kad jie yra šios ideologijos įkaitai ir apgautieji. Jie nuoširdžiai manė darą kažką daugiau, vardan lietuvių kalbos. Žinoma, pasipriešinimo ten nebuvo jokio, daryta tai, ką leido ar liepė valdžia. Žodžių pluoštelį galėjai keisti, bet rimtos rizikos nebuvo.

Apibendrinant galima sakyti, kad sovietmečio dirva buvo tinkama kalbos taisymams vešėti?

Valdžia formavo tokį santykį su kalba, kad nesijaustum savarankiškas ir galintis pats. Daugybė taisymo leidinių, laidelių, kertelių, valdžios eksperto (kalbininko) autoritetas buvo reikalingas kalbos kontrolės idėjai įtvirtinti. Buvo naikinamas individualumas, privatumas, spontaniškumas. Kažkada bandžiau vaikystėje mėgtą knygą „Danuko Dunduliuko nuotykiai“ skaityti savo vaikams, tačiau supykino nuo pirmųjų puslapių. Ji visa persmelkta kišimosi į privačią erdvę – išorinių pamokymų, aiškinimų, protinimų. Kai kas tiki neva sovietmečiu būta kažkokio dvasingumo. Bet iš tiesų žmones padarė vilkais. Dar ir šiandien neatsikratome piktumo iš tebelikusios baimės ir nepasitikėjimo. Iškreipti santykiai tarp žmonių, taip pat ir tarp valdžios su piliečiais pasidarė tiek normalūs, kad kalbininkai įsijautė į kalbos reguliavimo anachronizmą. Kitur jis praėjo, o pas mus užsiliko, nes kalbininkai galėjo lįsti prie žmonių: per susirinkimus mokyti, prie iškabų kabinėtis, aiškinti kiaurai visiems, kaip jie nemoka gimtosios kalbos.

Monografijoje kritikuojate kalbininkų vaidmenį Lietuvos visuomenėje, įsitvirtinusį sovietmečiu. Kodėl jis nepasikeitė, atkūrus Nepriklausomybę?

Ėmus tyrinėti 1988–1990 m. kalbininkų tekstus, gerai dokumentuotas galios diskurso srautas man atėmė žadą. Valstybė laisva, o kalbininkai piktinasi pasigirdusia gyva, nereguliuojama kalba, savo autoriteto nuosmukiu. Jei sovietmečiu tas autoritetas buvo tikras, kaip jis galėjo staiga dingti? Jablonskio laikais kalbininkai žinoti vardais, o dabar jie save suvokia kaip instituciją. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais prasideda dalybos: pinigai, priežiūros sritys, įstatymas. Šiandien normintojai sako: nieko negaliu padaryti, toks įstatymas. Dovanokite, juk patys kalbininkai tą įstatymą sukūrė tam, kad būtų galima išlaikyti prievartos aparatą. Laisvoje valstybėje niekas nebeklausė taip kaip sovietmečiu. Galia reguliuoti – vienintelis lietuvių kalbos politikos santykis su kalba ir jos vartojimu.

Pačioje Nepriklausomos Lietuvos pradžioje ir kiek vėliau labai simptomiškos buvo kalbininkų parodijos. Sukurta daug visokių neva kalbos kertelių su gyvais pokštais. Tai rodo, kaip vis dėlto žmonėms buvo įgrisusios kalbininkų priekabės, primityvūs draudimai realių kalbos faktų, atsiradusių iš tarmių ar kalbų kontaktų. Paprastai su norminimu dirbę kalbininkai neužsiiminėjo mokslu. Kitu atveju jie būtų naudoję kitus instrumentus, kitaip interpretavę. Paaiškėjo, kad autoriteto nėra ir nebuvo, todėl prireikė įstatymo ir baudų. Šiandien sunku suvokti, kaip galėjo taip nutikti, kaip niekas nepastebėjo, kad įvedama kalbininkų valdžia. Gal dėl tapatybinio tautinio momento? Nors kritikos buvo iš karto – tiek iš mūsų emigrantų, tiek savų kultūrininkų. O gal dėl aktyvaus kalbininkų agresyvumo? Iš to meto įstatymų matyti, kaip reikalauta, kad įstatyme būtų pakoreguota iš „kalbame lietuviškai“ į „kalbame taip, kaip nurodo komisija“.

Knygoje teigiate, kad gerų kalbėtojų mums netrūksta. Savireguliacija, teigiate, stiprintų realią bendrinę kalbą. Ar ji jau vyksta ar reikia kažką dėl to padaryti?

Savireguliacija vyksta savaime, be jos neįmanoma bendruomenė. Autoritetingiausi čia žmonės, kurie dirba su kalba, gyvena iš skaitymo, viešo rašymo ir kalbėjimo. Negalime vienodai vertinti visų žmonių, juk vieniems kalba yra darbo instrumentas, kitiems – ribotos komunikacijos priemonė. Nuo mažumės vaikai žino, kaip kalbėti, kad su nepažįstamaisiais kalbėtina kitaip nei su artimaisiais. Tai rodo, kad savireguliacija – individo ir bendruomenės – yra natūralus dalykas. Turime geriausios kalbos vaizdinius, turime geriausių kalbėtojų – rašytojų, žurnalistų, akademinę bendruomenę ir kitų. Blogai tik, kad mūsų elitiniai kalbėtojai mano, kad nemoka gimtosios kalbos. Po knygų mugės Kalbos inspekcija lankosi leidyklose ir aiškina, kaip dirbti su nepaklusniais rašytojais. Literatai renka kūrybiškiausias, geriausias metų knygas, o Kalbos inspekcija jose neranda taisyklingos kalbos? Kur šaknys?

Susidaro įspūdis, kad bendrinė kalba mums – siektinas, bet nepasiekiamas idealas. Net kalbininkai atvirauja, kad turėjo ilgai mokytis ir vis dar mokosi taisyklingos lietuvių kalbos.

Tai klaida. Būtų juokinga, bet yra tragiška. Esame per mokyklą šia ideologija indoktrinuoti. Mūsų bendruomenė neįsivaizduoja, kad į kalbą gali būti žiūrima kitaip. Didžiausia žala, padaryta mūsų bendruomenei lietuvių kalbos politikų, yra savo pačių kalbos autoriteto išsižadėjimas. Gimtakalbis kalbėtojas yra autoritetas, o lietuviai visi pasakys, kad nemoka, kalba netaisyklingai.

Knygoje rašote apie sukonstruotą grėsmę lietuvių kalbai.

Daug amžių lietuvių kalba neturėjo aukšto statuso. Ir okupacijos sąlygomis grėsmė kalbai buvo reali – niekas nežino, ar sovietai, sukonstravę iš lietuvių sovietžmogius, nebūtų norėję įvesti vien rusų kalbos. Tačiau kalbame apie kalbos statusą, o ne formas, ne kurį nors linksnį, kuris, anot kalbininkų, gali būti blogas: atstovauti kam ar atstovauti ką. Psicholingvistiškai žiūrint, normalūs abu, nes yra konstrukcijų analogija, todėl palikite žmones ramybėje. Klaidomis pas mus vadinami skoliniai, atėję iš kultūrinių kontaktų su kitomis kalbomis arba tarminiai sintaksės variantai ir daugelis kitų. Jei žmonės kažką naujo paima į savo kalbą, vadinasi, jos sistema tą leidžia. Čia nėra jokios grėsmės nei klaidos. Ir nebėra grėsmės lietuvių kalbos statusui, juk ji gyvuoja laisvoje valstybėje, absoliučiai visose vartosenos erdvėse. Anglų kalbos grėsmė, apie kurią pradėta garsiai skelbti nuo pat Nepriklausomybės pradžios, yra dirbtinai konstruojama. Turime mokėti ir vartoti kuo daugiau kalbų, jos reikalingos skirtingiems tikslams ir gali būti vartojamos greta. Nevyrauja anglų kalba Lietuvoje.

Bet yra sričių, kur jos daug, pavyzdžiui – informatika.

Suprantama, kodėl. Technologijas ne mes kuriame. Bet mūsų informatikai angliškai nei tarpusavyje, nei su mumis juk nekalba. Jie turi profesinę kalbą su skoliniais, medicinoje juk taip pat vartojami lotyniškai terminai. Bendraudama su programuotojais nepastebėjau, kad jie nesugebėtų paaiškinti lietuviškai. Reikia suprasti, kad profesinei kalbai svarbu greitai perduoti informaciją. Visų sričių profesinė kalba yra savita. Be to, veikia socialinė funkcija – savita kalba leidžia kurti grupės tapatybę.

Dažnas pavyzdys iš anglų kalbos įtakos šnekamajai kalbai  „turėjau gerą laiką“.

Natūralu, kad dėl įvairių priežasčių įtraukiame į savo kalbą visų prieinamų kalbų elementų. Tik neteisinga būtų kalbėti apie įtakas lietuvių kalbos struktūrai. Gramatinė struktūra gali kisti (prisitaikydama, priimdama sau tinkamas forma), bet tam reikia šimtmetinių kontaktų ir kiauros dvikalbystės. Ir nieko baisaus galiausiai nenutinka. Jūsų minima frazė tikrai nėra kalbos struktūros pakitimas. Ji pavartojama kaip pokštas, kaip specialiai pasirinktas pasakymas. O jei kada ir įsigalėtų, niekas nebesijaudintų – tuo metu jaudintųsi dėl kokios nors kitos. Ką siūlote tie, kurie verkiate dėl angliško žodžio verslo pavadinime ar angliškos reklamos, ar jaunimo kalbos? Sekimo sistemą, prievartą? Ar dedame ant svarstyklių tai, kas žmonėms atrodo funkcionalu, patrauklu, tapatybiška, įvairu? Ir grįžtame į cenzūros laikus? Ar įsivaizduojame, geriau žinantys, kokios kalbos reikia žmonėms už juos pačius? Ar norime tokio valstybės ir piliečių santykio?

Knygoje teigiate, kad reikalingas kalbinis švietimas. Koks jis turėtų būti ir koks jo tikslas?

Švietimas turi būti mokslinis. Anachronistiškos kalbos valandėlės neveikia, nebent kaip pavyzdys, kaip nereikėtų kurti laidos. Kalbinis švietimas turėtų skatinti nesijaudinti, kad lietuvių kalba įvairi, kad keičiasi tarmės. Esame skirtingi, todėl skirtinga ir mūsų kalba, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas mokame tik vienokią kalbą. Ne, mes kiekvienas keičiame savo kalbos formas ir stilių, derindamiesi prie situacijos ir pašnekovų. Kitaip nebūna. Mūsų indoktrinuotai bendruomenei būtina pasakoti elementarius kalbos funkcionavimo dėsnius. Mokykloje apie tai nemoko. Pasakoti tol ir tiek, kol žmonės suvoks, kad bausmės už kalbą yra baudėjų klaida, kad vadovėlinės instrukcijos su nevartotinų formų sąrašais nėra gimtosios kalbos mokymo priemonė, kad kalbos kūrėjai ir savininkai esame mes patys.

Sklinda gandai, kad jūs prieš redagavimą.

Netiesa. Visada gerai, kai tekstą perskaito kitas žmogus, nebūtinai turintis filologo išsilavinimą. Tiesiog tas, kurį suprantame kaip gerai rašantį žmogų. Yra daugybė raštingų žmonių, kurių tekstais mėgaujiesi, kurie moka ir gali patarti kitam, kad tekstas taptų lengviau suprantamas ar greičiau paskaitomas. Tačiau esu prieš redagavimą, kuris reiškia kabinėjimąsi prie kalbos formų, lyginant tekstą su neva netaisyklingų žodžių sąrašais. Apie tekstus negalime kalbėti lyg jie egzistuotų vakuume. Vaistų vartojimo instrukcijai keliami vienokie reikalavimai, žurnalistų tekstams – kitokie. O taisyti, kol kalbėtojai ir rašytojai praras žadą? Būti laimingam, ne būti laimingu? Ar tikrai norime jaustis nelaimingi dėl savo kalbos?