Kadras iš rež. Xaviero Dolano filmo „Tai tik pasaulio pabaiga“ (2016, Kanada, Prancūzija).

Prasidėjus „Kino pavasariui“, Lietuvos ekranuose pagaliau pasirodė ilgai laukta Xaviero Dolano juosta „Tai tik pasaulio pabaiga“ (pranc. Juste la fin du monde, 2016). Kanų festivalio „Didįjį prizą“ pelnęs filmas išlaiko režisieriaus braižą, mėgstamas temas, kartu atsiskleidžia kitomis spalvomis – kūrėjas brandesnis ir subtilesnis. Personažai neišrėkia, kas jiems iš tiesų skauda – šįkart X. Dolanui svarbiausia tai, kas nutylėta.

Jei atvirai, ilgai ieškojau žodžių, kaip pradėti kalbėti apie šį filmą. Pasirodo, juos rasti sunku ne tik juostos herojams. Ir pykau, ir liūdėjau, ir džiaugiausi. Režisierius tikrai nė sekundę nepaleido savo žiūrovų dėmesio.

Po dvylikos metų pertraukos dramaturgas Louisas (Gaspardas Ullielis) grįžta pranešti, kad nepagydomai serga. Namie garsų rašytoją pasitinka jo beveik neprisimenanti, iš pasakojimų brolį susikūrusi sesuo Suzanne (Léa Seydoux), šeimyniškos idilės nuotaiką išlaikyti bandanti motina (Nathalie Baye), jam atleisti taip ir nesugebėjęs brolis Antoine'as (Vincentas Casselis ) su žmona Catherine (Marion Cotillard). Kartu praleista popietė turėtų tapti būdu atsigriebti už prarastą laiką, susitaikyti ar paskutinį kartą pabūti šeima.

Iš pradžių šiek tiek pasipiktinau, nes filmas atrodė neišbaigtas, vietomis chaotiškas. Dialogai fragmentiški, veikėjai tik probėgšmais perkrato prisiminimus ir nuoskaudas, tačiau iki galo neišsiaiškina savo santykių. Nelabai aišku, kodėl Louisas prisimena tik paauglystės meilę ir sekmadienines vaikystės išvykas, nostalgiškai papostringauja apie senuosius namus, kurių taip ir neaplanko.

Stambūs planai, perteikiantys gerklę užgniaužiančias emocijas, nesusiklijuojanti šeima, nesama ir idealizuota tėvo figūra, nepriekaištingas operatoriaus darbas, tobulai vaidmenims tinkantys aktoriai ir puiki jų vaidyba.

„Louisas miršta, tai kodėl jie negali išsiverkti ir išsikalbėti?“ – pusę filmo apgailestavau aš. Tačiau būtent dėl to tai nėra dar viena holivudinė drama. X. Dolanas nepataikauja žiūrovams, neleidžia jiems atsipalaidavus džiaugtis, kaip žmonės ištikus nelaimei susivienija ir vėl tampa Šeima. Būtent toks ir yra gyvenimas – kupinas pauzių, nepatogios tylos, riksmų, pykčio, nenoro prabilti apie kambaryje esantį dramblį. Motina tyčia užsisuka virtuvėje, Suzanne iš rankų nepaleidžia suktinės, Antoine'as isteriškai karščiuojasi dėl kiekvieno nieko, o Catherine nusiplauna rankas teigdama, kad tai ne jos vaidmuo. Tikras susitaikymas galbūt ir reikštų atsisveikinimą, o iš tikrųjų atsisveikinti veikėjai tiesiog neturi jėgų.

Filme nebe tiek daug anksčiau X. Dolanui būdingo manieringumo, nėra aktorių, kurios paprastai pasirodo jo juostose. Tačiau „Tai tik pasaulio pabaiga“ vis tiek labai dolaniška. Stambūs planai, perteikiantys gerklę užgniaužiančias emocijas, nesusiklijuojanti šeima, nesama ir idealizuota tėvo figūra, nepriekaištingas operatoriaus darbas, tobulai vaidmenims tinkantys aktoriai ir puiki jų vaidyba. Norėtųsi dar ką nors pakomentuoti, bet pavardės ir aktorinė meistrystė kalba patys už save.

Išėjusi iš kino salės nugirdau, kaip keli žiūrovai atkreipė dėmesį į garso takelį – iki skausmo visiems pažįstamas dainas. Tai – irgi X. Dolanas. Muzika jam – filmų siela. Suausdamas kartais banalokus ir pophimnais tapusius kūrinius į juos jis priverčia įsiklausyti kitu kampu. Jau pačioje pradžioje skambanti atlikėjos Camille daina „Home Is Where It Hurts“ (liet. Namai – ten, kur skauda) nubrėžia būsima atmosferą, pagrindinio veikėjo santykį su tuo, kas vyks, pasufleruoja, kaip reikėtų žiūrėti juostą.

Suprantu, galima priekaištauti, kad tokia strategija – perdėm iliustratyvi. Skonio reikalas. Tad arba bumbi, kad ir vėl manipuliuojama gerai atpažįstamomis melodijomis, arba eini namo ir dar savaitę vis iš naujo į „Youtube“ paiešką vedi „It‘s Only The End of The World soundtrack“. Renkuosi antrąjį variantą.

„Tai tik pasaulio pabaiga“ – ne pirmas kartas, kai X. Dolanas imasi ekranizuoti teatro tekstą apie homoseksualius personažus. 2013 metais jis, remdamasis kanadiečių dramaturgo Michelio Bouchardo drama, pastatė filmą „Tomas atvyko į kaimą“ (pranc. Tom à la ferme). Šį kartą scenarijų režisierius parašė pagal to paties pavadinimo prancūzų teatralo Jeano Luco Lagarce’o pjesę.

Abiem atvejais (o ir visomis kitomis savo juostomis) X. Dolanas atsisako panašiems filmams būdingo temos įpolitinimo ir moralizavimo. J. L. Lagarce’as pjesę parašė žinodamas, kad serga ŽIV. Tuo metu nemažai kūrinių autobiografiškai reflektavo menininkų patirtis bandant susidoroti su diagnoze. Tačiau filme Louiso liga nėra įvardijama.

Iš pradžių nurodoma, kad veiksmas vyksta kažkur, prieš kurį laiką, jau įvyko. Motina paklausia, ar sūnus vis dar gyvena gėjų rajone, Antoine'as lyg šiaip užsimena apie buvusio Louiso mylimojo mirtį – galime numanyti, kad kalbama apie gėjų maru vadintą ligą, tačiau ši detalė nėra esminė.

X. Dolanas neužsiima queer identiteto paieškomis, homofobijos kritika, ŽIV ir AIDS epidemijos refleksija, atsiskleidimo istorijų sureikšminimu. Jis ne šiaip kratosi LGBT ar queer kūrėjo etiketės. Režisierius kalba apie universalų žmonių negebėjimą komunikuoti, šio filmo atveju – dar ir baimę akis į akį susidurti su mirtimi.

Filmas geras ir vertas dėmesio. Tačiau nesu tikra, ar jį galima vadinti geriausia iki šiol sukurta X. Dolano juosta. Per keletą metų spėjau pasiilgti siurrealaus, kartais perspausto kadrų įmantrumo, puikiosios Anne Dorval ir paties režisieriaus, pasirodančio ekrane. Būtent šie bruožai (o juos mėgsti arba ne) mane labiausiai ir žavi jo kūryboje.

Nepaisydama to, tikrai rekomenduoju filmą „Tai tik pasaulio pabaiga“. Peržiūrėkite, apmąstykite ir, jei bus galimybė, į seansą nueikite dar kartą.