Liturgija yra taikos ir vienybės, o ne pasidalijimų ir konfrontacijų vieta, dėl jos kylantys priešiškumai yra nukrypimas nuo normos – taip kovo pabaigoje Vokietijoje vykusioje liturginėje konferencijoje teigė Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas, kardinolas Robertas Sarah.

Summorum Pontificum – 10 metų

Kalboje, kurios pats negalėjo perskaityti konferencijoje, skirtoje „Summorum Pontificum“ dešimtmečiui, dėl netikėtai atsiradusių kitų įsipareigojimų, R. Sarah kelissyk cituoja popiežių emeritą Benediktą XVI ir remiasi jo dar būnant kardinolu Ratzingeriu išsakytu teiginiu, kad Bažnyčios krizė didele dalimi kyla dėl liturgijos krizės. Benediktas XVI 2007 m. paskelbė apaštališkąjį laišką Motu proprio, kuriuo kunigams leista aukoti Mišias senąja lotyniškos liturgijos forma be atskiro vyskupo leidimo.  

Iki „Summorum Pontificum“ norint aukoti vadinamąsias tradicines, lotyniškas ar tridentines Mišias kunigams reikėjo gauti specialų vyskupo leidimą. Be to, 2007 m. popiežius paskelbė, kad senoji arba ekstraordinarinė mišių forma yra lygiai taip pat legitimi kaip ir naujoji, ordinarinė. Vienas Romos ritas, dvi jo formos. Lotyniškąjį 1962 metų Šv. Jono XXIII mišiolą galima naudoti taip pat, kaip ir 1970 m. išleistą pal. Pauliaus VI mišiolą. Abu jie galioja ne tik dėl to, kad būtų patenkinti tam tikrų tikinčiųjų grupių, prisirišusių prie priešsusirinkiminių liturginių formų, norai, bet ir tam, kaip teigė Benediktas XVI, kad abi formos viena kitą praturtintų.

Kard. R. Sarah pristatė Benedikto XVI laišką Motu proprio liturginio sąjūdžio, prasidėjusio dar XX a. pradžioje su popiežiaus Pijaus X laišku Motu proprio „Tra le sollecitudini“ (1903 m.), kontekste. Šis judėjimas, siekęs atkurti liturgiją kaip autentiško krikščioniško gyvenimo šaltinį, padarant jos lobius kuo labiau prieinamus, anot kardinolo, niekuomet nebuvo nutrauktas. Jo svarbiausias vaisius – Vatikano II Susirinkimo konstitucija „Sacrosanctum Consilium“, kurioje teigiama, kad liturgija yra Bažnyčios gyvenimo viršūnė ir versmė.

„Aktyvaus dalyvavimo“ liturgijoje supratimas

Kardinolas Sarah savo kalboje pabrėžė, kad parapijose, kur aukojamos ir ekstraordinarinės mišios, esama daugiau entuziazmo tiek tarp tikinčiųjų, tiek tarp kunigų. Ordinarinės formos mišiose iš naujo atrandamos laikysenos, išreiškiančios pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui, pavyzdžiui, priklaupimas, klūpojimas, taip pat svarbiausiais Mišių momentais būna daugiau tylos, leidžiančios išgyventi tikėjimo slėpinį. Taip pat R. Sarah atkreipia dėmesį, kad, norint sąmoningo ir asmeniško pasauliečių dalyvavimo Eucharistijoje, būtina liturginė ir dvasinė formacija bei peržiūrėta pedagogika, siekianti toliau nei rubrų formalizmas. Pasak jo, labai svarbu paaiškinti abiejų mišiolų tolydumą.

Kaip kalboje teigė kardinolas, liturgija visuomet turi būti reformuojama, kad kuo labiau atitiktų savo esmę. Tačiau vietoje „atstatymo“, kurio siekė Vatikano II Susirinkimas, dažnu atveju buvo įgyvendinta „reforma“, kurios vieninteliu kriterijumi tapo neva pasenusio paveldo uždraudimas. „Šiandien užtenka vėl pasiimti Konstituciją apie Šventąją Liturgiją ir ją sąžiningai perskaityti, neišduodant jos prasmės, pamatyti tikrąjį Vataikano II Susirinkimo tikslą – ne pradėti naują reformą skyryboms su Tradicija, o visiškai priešingai – vėl atrasti ir sustiprinti Tradiciją jos giliausia prasme“, – sakė R. Sarah.

Ekstraordinarinė šv. Mišių forma švenčiama Paryžiaus Dievo Motinos katedroje 2013 m.

Gonzague Bridault nuotrauka

Nors Vatikano II Susirinkime norėta didesnio pasauliečių įsitraukimo ir kai kurios iniciatyvos tai atliepė, kardinolo teigimu, negalima užmerkti akių prieš negandas ir skilimus, kuriuos sukėlė modernūs gyvos liturgijos propaguotojai, Bažnyčios liturgiją perdirbdami pagal savo idėjas. „Jie pamiršo, kad liturginis veiksmas nėra vien MALDA, bet kur kas svarbiau – AUKA, kurioje atliekama kažkas, ko negalime iki galo suprasti, tačiau ką priimame tikėjimu, meile, nuolankumu ir garbinančia tyla. Tai yra tikroji aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo prasmė“, – teigia Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas. Pasak jo, daugybė katalikų net nežino, kad galutinis liturgijos tikslas – Dievo garbė ir šlovė, žmonių išganymas ir pašventinimas. Net kunigai ir vyskupai nežino, kad liturgijoje „šlovinamas Dievas ir pašventinami žmonės“, kaip rašoma „Sacrosanctum Consilium“.

„Tout va très bien, Madame la Marquise“

Sekdamas Benedikto XVI teiginiu, kad Bažnyčią nuo Vatikano II Susirinkimo purtanti krizė yra susijusi su liturgijos krize, kardinolas R. Sarah aštriai nusako dabartinę situaciją. Pasak jo, Europos politikams priekaištaujama, kad jie neigia krikščioniškas šaknis, bet pirmiau jų atsisakė posusirinkiminė Katalikų Bažnyčia. R. Sarah kritikuoja vyskupų konferencijas, atsisakiusias tiksliai išversti lotyniškus mišiolo tekstus, motyvuojant geresniu tikinčiųjų supratimu ir priėmimu: Evangelija yra „perinterpretuojama“, „įkontekstinama“, pritaikoma „dekadentiškai Vakarų kultūrai“.

„Būtina pripažinti, kad sunki, gili krizė, paveikusi liturgiją ir pačią Bažnyčią, kilo dėl to, kad Dievas ir Jo garbinimas nebėra CENTRE, jame atsidūrė žmonės ir jų tariamos galimybės kažką „daryti“, kad švęsdami Eucharistiją būtų užsiėmę. Net ir šiandien žymi dalis Bažnyčios vadovų pakankamai neįvertina sunkios Bažnyčią purtančios krizės: reliatyvizmas mokant tikėjimo ir moralės klausimais, sunkūs piktnaudžiavimai, Šventosios liturgijos desakralizacija ir subanalinimas, vien socialinis ir horizontalus Bažnyčios misijos supratimas“, – sakė R. Sarah. Jam ši situacija primena populiarios ketvirtojo dešimtmečio prancūziškos dainelės priedainį, kuriame valdiniai ištikus nelaimėms didikei sako, kad viskas gerai. Tout va très bien, Madame la Marquise.

Susipriešinimas – nenormalus

Kardinolas pasakojo, kad, išėjus jo knygai „Dievas arba nieko“ (pranc. „Dieu ou rien“), skaitytojai klausinėjo apie „liturginius karus“, kurie dešimtmečius skaldė tikinčiuosius. Jo teigimu, tai nukrypimas nuo normos, mat liturgiją katalikai turi patirti vienybėje ir tiesoje. Neįmanoma švęsti liturgijos širdyje laikant brolžudišką pagiežą. Juk ir Jėzus reikliai kalbėjo apie būtinybę susitaikyti su broliu prieš nešant atnašą prie aukuro (Mt 5, 23-24).  Liturgijoje, kuri yra susitikimas su Viešpačiu, širdys turi būti apvalytos nuo bet kokio priešiškumo.

„Visų svarbiausia – tiek švenčiant ordinarinę, tiek ekstraordinarinę formą – yra tikintiesiems suteikti tai, į ką jie turi teisę: liturgijos grožį, jos sakralumą, tylą, susitelkimą, mistinį matmenį bei garbinimą“, – teigia Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas, kritikuojantis dviejų rito formų bei Vakarų ir Rytų liturgijų supriešinimą.

Pirmosios popiežiaus Pranciškaus Mišios, ordinarinė forma. 

EPA nuotrauka

„Karštai atsisakau švaistyti laiką kiršinant vieną liturgiją ar mišiolą prieš kitą. Svarbiausias yra įžengimo į didžiąją liturgijos tylą klausimas, leidžiant mus praturtinti visoms liturginėms formoms – tiek lotyniškoms, tiek Rytų. Iš tiesų be mistinio tylos matmens ir kontempliatyvios dvasios liturgija liks proga neapykantos kupiniems pasidalijimams, ideologinėms konfrontacijoms ir turinčiųjų valdžią viešam silpnųjų pažeminimui, užuot buvusi tarpusavio taikos ir bendravimo su Viešpačiu vieta“, – sako kardinolas.

Tyla, adoracija, formacija

Šiadien reikalingas liturginis atsinaujinimas, anot R. Sarah, gali būti apibendrinamas trimis raidėmis SAF, iš kurių prasideda pracūziški ir angliški žodžiai tyla (silence), adoracija (adoration), formacija (formation). Apie tylą kardinolas yra parašęs knygą „Tylos jėga“ (pranc. „La force du silence“), kurioje teigia, kad Dievas laukia mūsų tylos, kad galėtų save atskleisti, be tylos gyvename iliuzijoje. Toje pačioje knygoje jis dalinasi asmenine adoracijos patirtimi: su niekuo nepalyginamos yra tos valandos, kurias jis praleidžia klūpodamas prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Tuomet R. Sarah jaučiasi tarsi Dievo praryjamas, apsuptas Jo buvimo. Taip pat supranta, kaip toli jo meilė Viešpačiui nuo tos, kuria myli Jis, pasiaukojęs ant kryžiaus. Galiausiai liturginė formacija, kaip teigė kardinolas savo kalboje, turi remtis Katalikų Bažnyčios katekizmu, apsaugančiu nuo naujovių trokštančių teologų „klejonių“.

„Nuolankiai prašau jūsų taikyti „Summorum Pontificum“ labai atsargiai – ne kaip neigiamą, atsilikusią priemonę praeičiai ar kaip statančią sienas, kuriančią getus, bet kaip svarbią ir tikrą pagalbą dabartiniam ir būsimam Bažnyčios liturginiam gyvenimui bei liturginiam mūsų dienų sąjūdžiui, iš kurio vis daugiau ir daugiau žmonių, ypač jaunų, gauna gausiai to, kas tikra, gera ir gražu“, – kalbą baigė kardinolas.  

Apie afrikietį prancūzakalbį kardinolą

Kard. Sarah yra vienas svarbiausių Katalikų Bažnyčios dvasininkų tiek gimtajame Afrikos žemyne, tiek Vatikane. Jis gimė 1945 m. Gvinėjoje, buvusioje prancūzų kolonijoje, neseniai atsivertusių krikščionių šeimoje. Kunigu tapo tuomet, kai šalį valdė kruvinas marksisto Ahmed Sékou Touré režimas, persekiojęs Katalikų Bažnyčią. Jis studijavo Romoje, metus praleido Jeruzalėje, o 1979 m. tapo jaunausiu pasaulyje vyskupu, sulaukęs vos 34-erių. Jam teko tarnauti Konakrio vyskupijoje vis dar valdant diktatoriui Touré, kuris persekiojo pries tai buvusį Konakrio vyskupą. Po tirono mirties atskleista, kad R. Sarah buvo pirmasis jo elinimuojamųjų sąraše.

2001 m. šv. Jonas Paulius II pakvietė R. Sarah į Romą dirbti Tautų Evangelizavimo kongregacijoje, o po devynerių metų Benediktas XVI jį pakėlė į kardinolus. Nuo 2014 m. popiežiaus Pranciškaus potvarkiu jis vadovauja Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijai.

Praėjusiais metais R. Sarah kvietė kunigus ir vyskupus aukoti šv. Mišias ad orientem – atsisukus į Rytus, kaip ir tikintieji, kur tik įmanoma. Tačiau Vatikano spaudos skyrius išplatino pranešimą, kad tokios prievolės nėra ir aukoti Eucharistiją galima pagal bendrąsias Romos Mišiolo nuostatas, t.y. atsisukus į tikinčiuosius (versus populum) ir atsisukus į Rytus (ad orientem).