Jūsų dėmesiui – paskutinė „Amoris laetitia“ ištrauka. Visą dokumentą galima įsigyti katalikiškuosiuose knygynuose.

Santuokoje taip pat patiriamas visiškos priklau­somybės kitam asmeniui jausmas. Sutuoktiniai prisii­ma iššūkį ir trokšta senti bei eikvoti jėgas drauge taip atspindėdami Dievo ištikimybę. Toks tvirtas apsis­prendimas, ženklinantis gyvensenos būdą, yra „san­tuokinės meilės sandoros vidinis reikalavimas“ (380), nes „tam, kuris neapsisprendžia mylėti amžinai, sunku nuoširdžiai mylėti ir vieną dieną“ (381). Tačiau tai ne­turėtų dvasinės reikšmės, jei galvoje būtų turimas įsta­tymas, kuriuo būtų gyvenama apimtam rezignacijos. Tai širdies, kurią regi vien Dievas (plg. Mt 5, 28), pri­klausomybė. Šis apsisprendimas būti ištikimam, kad ir kas nutiktų per dieną, Dievo akivaizdoje atnaujinamas kas rytą pabudus. Ir eidamas miegoti kiekvienas tikisi vėl pabusti ir šį nuotykį tęsti pasitikėdamas Viešpa­ties pagalba. Šitaip kiekvienas sutuoktinis kitam yra Viešpaties artumo ženklas ir įrankis – Viešpaties, kuris mūsų niekada nepalieka: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Yra vienas momentas, kai poros meilė pasiekia maksimalią laisvę ir tampa sveikos autonomijos er­dve, – būtent tada, kai kiekvienas atranda, kad kitas nėra jo nuosavybė, bet turi daug svarbesnį savininką – savo vienatinį Viešpatį. Niekas kitas negali reikalauti asmeniškiausios ir slapčiausios mylimo asmens gelmės ir tik Jis vienintelis gali būti jo gyvenimo centras. Sykiu dvasinio realizmo pradas neleidžia sutuoktiniui siekti, jog kitas tobulai patenkintų jo poreikius. Būtina, kad kiekvieno dvasinis kelias – kaip taikliai nusakė Dietri­chas Bonhoefferis – padėtų jam „nusivilti“ kitu, nustoti laukti iš kito asmens to, kas būdinga vien Dievo meilei. Tai reikalauja vidinio atsižadėjimo. Išskirtinė er­dvė, kiekvieno iš sutuoktinio rezervuojama savo santy­kiui su Dievu, ne tik leidžia užgydyti bendro gyvenimo žaizdas, bet ir atrasti Dievo meilėje savo egzistencijos prasmę. Kad ši vidinė laisvė būtų galima, turime kas­dien šauktis Dvasios veikimo.

Rūpestingumo, paguodos ir paskatos dvasingumas

„Sutuoktiniai krikščionys yra malonės bendradar­biai ir tikėjimo liudytojai vienas kitam, savo vaikams bei kitiems šeimos nariams“. Dievas juos kviečia gim­dyti ir rūpintis. Štai kodėl šeima „visada yra artimiausia „ligoninė“. Rūpinkimės vienas kitu, palaikykime ir skatinkime vienas kitą ir gyvenkime visa tuo kaip šeimos dvasingumo dalimi. Poros gyvenimas yra da­lyvavimas Dievo vaisingame darbe, ir kiekvienas yra kitam nuolatinis Dvasios iššūkis. Dievo meilė reiškiasi „gyvais ir konkrečiais žodžiais, kuriais vyras ir moteris išsako savo santuokinę meilę“. Šitaip abu vienas kitam atspindi dieviškąją meilę, paguodžiančią žodžiu, žvilgsniu, pagalba, glamone, apkabinimu. Todėl „trokš­ti sukurti šeimą yra išdrįsti būti Dievo svajonės dalimi, išdrįsti svajoti išvien su Juo, išdrįsti statydinti išvien su Juo, išdrįsti leistis į šią istoriją išvien su Juo, statydinti pasaulį, kur niekas nesijaus vienišas“.

Visas šeimos gyvenimas yra gailestingas „ganymas“. Kiekvienas rūpestingai piešia ir rašo kito gyvenime: „Jūs patys esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia“ (2 Kor 3, 2–3). Kiekvie­nas yra „žmonių žvejys“ (Lk 5, 10), Jėzaus vardu metan­tis tinklus (plg. Lk 5, 5) kitų link, ar žemdirbys, dirbantis šviežią dirvą, kuri yra brangūs artimieji, ir skatinantis joje tai, kas geriausia. Santuokos vaisingumas apima skatini­mą, nes „mylėti ką nors yra laukti iš jo to, kas neapibrėžta, nenumatoma, ir sykiu kaip nors siūlyti, kaip į tą lūkestį atsiliepti“ (387). Tai yra Dievo garbinimas, nes būtent Jis pasėjo kituose daug gerų dalykų tikėdamasis, kad mes padėsime jiems išaugti.

Kiekvieną mylimą žmogų kontempliuoti Dievo akimis ir jame atpažinti Kristų yra stipri dvasinė patir­tis. Šitai reikalauja neužtarnaujamo nusiteikimo bran­ginti kito kilnumą. Būti kitam visiškai artimam įmano­ma tik nesavanaudiškai dovanojantis, užmirštant visa, kas aplinkui. Mylimas asmuo vertas viso dėmesio.

Mylimas asmuo vertas viso dėmesio.

Jė­zus yra pavyzdys, nes kai tik kas nors prisiartindavo su juo pasikalbėti, jis meiliai pažvelgdavo į jį (plg. Mk 10, 21). Šalia jo niekas nesijausdavo nepastebėtas, nes savo žodžiais bei veiksmais jis klausdavo: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ (Mk 10, 51). Tuo gyvenama kas­dieniame šeimos gyvenime. Šeimoje atmename, kad šis drauge su mumis gyvenantis žmogus vertas visko, nes, būdamas Tėvo neišmatuojamos meilės objektas, turi begalinį kilnumą. Taip sužydi švelnumas, geban­tis „sužadinti kitame buvimo mylimam džiaugsmą. Jis pirmiausia reiškiasi ypatingu dėmesingumu kito riboms, ypač tada, kai jos aiškiai išnyra“ (388).

Veikiamas Dvasios, šeimos branduolys priima gy­vybę ne tik duodamas jai pradžią savo prieglobstyje, bet ir atsiverdamas, išeidamas iš savęs skleisti savo gėrį tarp kitų, rūpindamasis jų laime ir tos laimės siekdamas. Tas atvirumas ypač reiškiasi svetingumu (389), įtaigiai ska­tinamu Dievo žodžio: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę vieš­nagėn angelus“ (Žyd 13, 2). Kai priima, eina kitų, pir­miausia vargšų ir apleistųjų, link, šeima „simbolizuoja bei liudija Bažnyčios motinystę ir joje dalyvauja“ (390). Socialinė meilė, Trejybės atspindys, iš tikrųjų yra tai, kas šeimos dvasinę prasmę sujungia su užduotimi už šeimos ribų, nes įgyvendina kerygmą ir jos visus ben­druomeninius reikalavimus. Šeima savo ypatingu dva­singumu gyvena būdama vienu metu namų Bažnyčia ir gyvybiškai svarbia ląstele pasauliui keisti.

Mokytojo (plg. Mt 22, 30) ir šventojo Pauliaus (plg. 1 Kor 7, 29–31) žodžiai apie santuoką – neatsitik­tinai – įkelti į mūsų egzistencijos paskutinį ir galutinį matmenį, kurį turime susigrąžinti. Šitaip sutuoktiniai gali pažinti kelio, kuriuo žengia, prasmę. Juk, kaip daž­nai buvo primenama šiame paraginime, nė viena šeima nėra tobula tikrovė ir visą laiką nebus tokia, kokia dabar yra, ji turi laipsniškai augti savo gebėjimu mylėti.

Tai – nuolatinis pašaukimas, kylantis iš Trejybės pilnatviškos bendrystės, iš įstabios Kristaus ir Bažnyčios vienybės, iš gražios bendruomenės – Nazareto šeimos ir iš neprie­kaištingos brolystės, kuri yra danguje tarp šventųjų. Vis dėlto žvilgsnis į vis dar nepasiektą pilnatvę leidžia mums istorinio kelio, kuriuo žengiame kaip šeimos, neabsoliutinti ir nustoti iš tarpasmeninių santykių rei­kalauti tokio tobulumo, intencijų tyrumo ir nuoseklu­mo, kokius galima atrasti tik galutinėje Karalystėje. Be to, tai mus sulaiko nuo griežto smerkimo tų, kurie yra didelio silpnumo ženklinamuose būviuose.

Visi esame pašaukti gyvai stiebtis link to, kas pranoksta mus pačius ir mūsų ribas.

Visi esame pašaukti gyvai stiebtis link to, kas pranoksta mus pačius ir mūsų ribas, todėl kiekviena šeima turi gyventi nuola­tos jausdama šią paskatą. Keliaukime, šeimos, keliauki­me toliau! To, kas mums pažadėta, visada yra daugiau, nei galime įsivaizduoti. Nepraraskime vilties dėl savo trūkumų ir lygia greta nepaliaujamai ieškokime mums pažadėtos meilės ir bendrystės pilnatvės.

* * *

Malda Šventajai Šeimai

Jėzau, Marija ir Juozapai,

jumyse kontempliuojame tikros meilės spindesį,

į jus su pasitikėjimu kreipiamės.

Šventoji Nazareto Šeima,

padaryk ir mūsų šeimas

bendrystės vietomis ir aukštutiniais maldos kambariais,

tikromis Evangelijos mokyklomis

ir mažomis namų Bažnyčiomis.

Šventoji Nazareto Šeima,

tenelieka niekada mūsų šeimose

prievartos, užsisklendimo ar susiskaldymų;

įskaudintieji ar papiktintieji

tuoj pat tepatiria paguodą ir tebūna išgydyti.

Šventoji Nazareto Šeima,

padėk visiems suvokti,

kad šeima yra šventa, nepažeistina

ir labai graži Dievo sumanyme.

Jėzau, Marija ir Juozapai,

išgirskite, išklausykite mūsų maldavimą.

Amen!