1959 m. Krzysztofas Komeda, Andrzejus Trzaskowskis, Stanisławas Kalwińskis. Wojciecho Plewińskio nuotr.

Lenkijos muzikos žurnalistas, ilgametis žurnalo „Jazz Forum“ redaktorius, muzikos kritikas Pawełas Brodowskis viename savo interviu Lenkijos džiazo sceną pavadino nacionaliniu lobiu. Sakysite, kad tai tik pareiškimas iš serijos, kas pakels šuniui uodegą, jei ne jis pats? Šiukštu nedarykite skubotų išvadų.

Mūsų kaimynų lenkų džiazas išties spalvingas, įdomus ir susilaukęs pripažinimo visame pasaulyje reiškinys. Rytinėje Europos dalyje tai viena stipriausių šio žanrų scenų. Netgi bendrame europiniame ringe tarp tokių sunkiasvorių kaip Didžioji Britanija ar Prancūzija Lenkija neatrodo tik menkutis kampe užspeistas oponentas. Kaip siaučiant tragiškoms XX a. istorijos audroms kaimynų lenkų džiazas sugebėjo nepalūžti ir eiti pirmyn? 

Džiazo prisijaukinimas tarpukario Lenkijoje

Kiekvienas įvykis, reiškinys ar procesas turi savas ištakas. Džiazas socialistinėje Lenkijoje – toli gražu ne tik šiam laikotarpiui būdingas reiškinys. Šaknys glūdi begimstančioje Antrojoje Lenkijos Respublikoje. Tam, kad atsivertų galimybės braižyti paraleles tarp anksčiau ir vėliau, pravartu atsigręžti į pradžią.

Gimęs anapus Atlanto, ankstyvasis džiazas, tylant Pirmojo pasaulinio karo sprogimams, pamažėle leido šaknis Europoje. Pradinėmis stotelėmis tapo Prancūzija ir Didžioji Britanija. Atklydęs muzikinis reiškinys, įgaudamas vis didesnį pagreitį, netruko apimti didžiąją dalį Europos, taip pat Lenkijos.

1923 m. Varšuvoje saksofonisto Zygmunto Karasińskio ir pianisto Szymono Kataszeko pastangomis susibūrė „Karasiński & Kataszek Jazz – Tango“ orkestras, akimirksniu tapęs neatskiriama tuometinių sostinės klubų gyvenimo dalimi. Ketvirtajame dešimtmetyje sėkmės paukštę pačiupęs orkestras netgi išsiruošė į gastroles po Europos ir Artimųjų Rytų šalis. Populiarumu varžytis su šiuo kolektyvu galėjo tik Jerzy Petersburskio ir Arturo Goldo vadovaujamas orkestras, kurio repertuare nestigo džiazo kompozicijų. 

Aktyviai aptariamojo žanro muziką anuometėje Lenkijoje propagavo pianistas ir kompozitorius Henrykas Warsas bei jo kolega, irgi juodų ir baltų klavišų virtuozas Leonas Boruńskis. Bene ryškiausias jųdviejų indėlis – dviem fortepijonams parašyta džiazo programa.

Groteskiškas, tačiau ryškus kokybės ir kiekybės šuolis Lenkijos džiaze siejamas su Adolfo Hitlerio iškilimu Vokietijoje. Šiam tapus valstybės kancleriu, retorika, nukreipta prieš žydų tautybės piliečius, tolydžio stiprėjo. Tamsūs antisemitizmo debesys tvenkėsi virš žydų galvų. Dažnas džiazą grojusio kolektyvo narys buvo būtent žydiškos kilmės, todėl menkstantis valdžios prielankumas šio žanro muzikai neturėtų stebinti.

Taigi baimindamiesi dėl savo ateities Vokietijos žydai ieškojo saugesnės užuovėjos. Kai kurie kaip tolimesnę savo kūrybos stotelę pasirinko Lenkiją. Tarp jų buvo anuomet vienu geriausių Europos ir pasaulio trimitininkų tituluotas ir baltuoju Louisu Armstrongu vadintas, Lenkijos žydų šeimoje gimęs Ady Rosneris. Sulaukęs vos 19 metų JAV vykusiame trimitininkų konkurse jis užėmė antrą vietą ir nusileido tik... Paklausite – kam? Ogi pačiam Louisui Armstrongui.

Nacių įsitvirtinimas valstybės valdymo aparate į Lenkiją taip pat atginė talentingus smuikininką Arkadijų Flato ir saksofonininką Erwiną Wohellerį. A. Rosneris ir šiuodu muzikantai pūstelėjo gaivaus oro į šalies džiazo sceną. Tai buvo vienos pagrindinių ketvirtojo dešimtmečio asmenybių Lenkijos muzikiniame gyvenime.

Kūrybos sklaida, atrodo, nebuvo kliūtis. Varšuvoje ne tik veikė klubai-kabaretai „Morskie Oko“ ar „Wesoły Wieczór“ – džiazo kompozicijų taip pat galėjai pasiklausyti užsukęs į Varšuvos operą ir „Adrijos“ restoraną ar „Mała Ziemiańska“ kavinę. O nuo 1904-ųjų veikusioje Juliuszo Feigenbaumo įkurtoje leidybos kompanijoje „Syrena Rekord“, leidusioje įvairaus žanro įrašus, tarp jų ir džiazo, galėjai įsirašyti plokštelę.

Džiazas tarpukario Lenkijoje nebuvo periferinis reiškinys. Jis tapo svarbus to meto kultūros gyvenime ir turėjo išplėtotą savo infrastruktūrą – nuo stiprių muzikantų iki klubų bei leidybos kompanijos.

Antrasis pasaulinis karas: dūstanti kultūra ir sovietinės pokario ideologijos gniaužtai

1939-ųjų rugsėjį Vokietijai užpuolus Lenkiją, kultūrą laikantys pilioriai ėmė sparčiai aižėti. Trečiojo Reicho kariuomenei veržiantis vis tolyn, žydų tautybės muzikantų gyvenimai susiklostė tragiškai. Minėtasis A. Flato nusižudė Varšuvos gete, Sz. Kataszekas nužudytas „Pawiak“ kalėjime, A. Goldas gyvenimą baigė Tremblinkoje. Kai kuriems, tokiems kaip H. Warsas, pavyko išgyventi karo baisybes ir ištrūkti į Vakarus. Stipriai nukraujavęs džiazo judėjimas tiesiog merdėjo.

Radikalius pokyčius kultūriniame gyvenime geriausiai iliustruoja A. Rosnerio gyvenimo istorija. Iš Vakarų veržiantis nacių pajėgoms, genialusis trimitininkas patraukė į Sovietų Sąjungą, kur šansų likti gyvam buvo kur kas daugiau. 1941 m. A. Rosneris ir jo suburtas kolektyvas gavo kvietimą atvykti į Sočį į specialų koncertą. Pasirodymą gaubė nežinia. Kolektyvui išėjus į sceną, menkai apšviestoje žiūrovų salėje atrodė, kad nieko nėra. Vėliau paaiškėjo, kad A. Rosnerio ir jo kolegų klausėsi pats Josifas Stalinas su savo adjutantais. Kalbėta, kad SSRS lyderis liko patenkintas pasirodymu.

Toks aukščiausios valdžios pripažinimas suteikė savotišką užuovėją ir galimybę kurti. Deja, tai truko tik kelerius metus. Vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, A. Rosneriui teko pajusti nuožmią valdančiojo elito ranką. Jam imtos inkriminuoti bylos dėl šnipinėjimo, tėvynės išdavimo, kol galiausiai trimito gausmą nutraukė užsiveriančios lagerio durys. Į laisvę A. Rosneris išėjo tik 1954-aisiais.

Neapibrėžtumas, laisvė, improvizacija ir vakarietiškumas – būtent tai, kuo pasižymėjo džiazas, turėjo būti išguita. Pavyzdingas socialistinio lagerio pilietis, tvirtai žengiantis išsvajotojo komunizmo link, ir džiazo muzika atsidūrė priešingose barikadų pusėse. Sklandė visiems gerai žinomas šūkis – šiandien jis groja džiazą, o rytoj parduoda tėvynę (rus. cегодня он играет джаз, а завтра родину продаст). Tai, kas buvo sukurta iki 1939-ųjų, tapo ideologinės atakos aukomis, kiekvienas turėjo pereiti griežtą ideologinę Prokrusto lovą. Bandymas pasipriešinti neretai pasibaigdavo kalėjimu arba kelione į lagerį, o praeities pasiekimai netruko užsikloti užmaršties dulkėmis.

Lenkijos, kaip vienos iš tų valstybių, patekusių į Maskvos įtakos sferą, aptartos tendencijos neaplenkė. Pasibaigusį karą šios šalies piliečiai, kaip ir likusios Rytų Europos gyventojai, pasitiko su nerimu. Jie suvokė, kad smurtu ir teroru grįsta atmosfera neišgaruos kaip cigaretės dūmas pravėrus langą, ji smelksis gilyn į kasdienio gyvenimo skvernus.

Pasiklausyti Duke'o Elingtono ar Louiso Armstrongo įrašų darėsi vis sunkiau, tai galėjai daryti tik artimų bičiulių būryje. Nukeliauti į koncertą tapo neįmanoma, nes jų tiesiog nebuvo. Neatsitiktinai šis kultūrai katastrofiškas periodas Lenkijos muzikos apžvalgininkų vadinamas katakombų laikotarpiu (lenk. okres katakumbowy).

Ant mirties slenksčio tūnančiam džiazo kūnui penktojo–šeštojo dešimtmečių sandūroje į pagalbą atėjo „Melomani“ – Lodzėje Lenkijos krikščioniškojo jaunimo sąjungos narių iniciatyva susibūrusi sekcija, kuri ryžosi į rankas paimti instrumentus. Jos nariai – nepriklausomoje Lenkijoje gimę jaunuoliai, anuomet buvę per jauni pasiekti karjeros aukštumas, tačiau nepamiršę to, kas buvo sukurta. „Melomani“ nepasižymėjo aukšto meistriškumo kompozicijomis, bet šis jaunatviško entuziazmo proveržis buvo itin svarbus akstinas kurti, o jų gretose karjeras pradėjo vėliau žymiausiais Lenkijos džiazo atlikėjais tapsiantys muzikantai.

Rokiruotės valdančiajame elite: džiazo kelias į sėkmę

1953 m. kovą socialistinio rojaus statybas apleidus J. Stalinui, politinis klimatas kito, atnešdamas pokyčių ir į kultūrinę gyvenimo terpę. Džiazas lėtai, bet užtikrintai ėmė ropoti lauk iš katakombų. Jau 1954 m. Vėlinių dieną Krokuvoje įvyko vienas pirmųjų džiazo koncertų „Zaduszki Jazzowe“, kuris virto kasmetine tradicija.

Tikrasis proveržis džiazo raidoje fiksuotinas nuo 1956-ųjų. Sopote įvyko pirmasis džiazui skirtas festivalis „Sopot ’56“, jis paskatino tokio tipo renginių plėtrą ateityje. Po poros metų užgimė vienas pagrindinių, iki šiol gyvuojančių džiazo festivalių „Jazz Jamboree“ (tuo metu vadinosi tiesiog „Jazz 58“), o septintajame dešimtmetyje imti organizuoti „Jazz nad Odrą“, „Złota Tarka“ ir kiti festivaliai. 1958 m. Lenkijos publiką pradžiugino Dave'o Brubecko kvarteto koncertinis turas. Per dvi savaites šis JAV pianistas aplankė Ščeciną, Gdanską, Varšuvą, Krokuvą, Vroclavą, Lodzę ir Poznanę. Tai buvo pirmasis po karo JAV kolektyvo vizitas Lenkijoje.

Aktyvų koncertinį gyvenimą paįvairino ir dygstantis klubai, kuriuose skambėjo džiazas (pvz., „Stodola“ ir „Hybryd“ Varšuvoje, „Helikon“ Krokuvoje ir kt.). Aktyvaus džiazo propaguotojo Jano Byrczeko pastangomis įkurta Lenkijos džiazo klubų draugija, laikui bėgant virtusi federacija, o galiausiai – tiesiog Lenkijos džiazo draugija (lenk. Polskie Stowarzyszenie Jazzowe). J. Byrczekui vadovaujant, draugija išplėtojo įspūdingą padalinių tinklą, apraizgiusį visą Lenkiją, ir buvo didžiausia tokio tipo draugija Europoje.

Džiazas ne tik sklido natomis ir palaipsniui institucionalizavosi, bet ir raidėmis gulė ant balto popieriaus lapo. 1956 m. liepą pasirodė pirmasis už geležinės uždangos džiazui skirtas mėnesio žurnalas „Jazz“. O prabėgus beveik dešimtmečiui J. Byrczeko dėka pasaulį išvydo pirmasis „Jazz Forum“ numeris. Šis žurnalas leidžiamas ligi šiol. Tai fenomenalus leidinys, anuomet leistas ne tik lenkų, bet ir anglų bei vokiečių kalbomis ir platintas net 103 šalyse.

Septintajame dešimtmetyje imta leisti kultinė „The Polish Jazz“ įrašų serija, kurią leido tuo metu vienintelė legali leidybos kompanija „Polskie Nagrania – Muza“. Tai ilgiausiai leidžiama vienai šaliai skirtų muzikos įrašų serija pasaulyje. O 1969 m. džiazas institucionalizavosi, ir Katovicuose esančioje Lenkijos muzikos akademijoje buvo imtos dėstyti šio žanro subtilybės.

Sparti ir produktyvi džiazo raida iš dalies sietina su Lenkijos jungtinėje darbininkų partijos (lenk. Polska Zjednoczona Partia Robotnicza, PZPR) pirmojo sekretoriaus kėdėje nuo 1956 m. įsitvirtinusiu Władysławu Gomułka. Iškėlęs lenkiškojo kelio į socializmą idėją, jis atvėrė galimybes ligtolinio kurso revizijai ir politinio klimato pokyčiams. Anot amžininkų prisiminimų, W. Gomułka toli gražu nebuvo džiazo mėgėjas, tačiau į kovą su tokia muzika irgi nekilo. Netrukus naujasis partijos lyderis ėmė švelninti toną prieš Maskvą, pamažėl įsivyravo stagnacija. Lenkiškoje istoriografijoje šis laikotarpis vadinamas mažąja stabilizacija (lenk. mała stabilizacja). Vis dėlto džiazui vėl sugrįžti į katakombas neteko.

1970 m. PZPR generalinio sekretoriaus vietą užėmė Edwardas Gierekas. Jis palaikė šiltus santykius su Prancūzijos prezidentu Valéry Giscard'u d'Estaing'u ir Vakarų Vokietijos kancleriu Helmutu Schmidtu. Jo valdymo laikotarpiu Lenkija gavo licenciją gaminti FIAT automobilius, o parduotuvėse atsirado „Coca-Cola“ ir „Marlboro“ cigaretės.

E. Giereko valdymo laikotarpiu džiazas plėtojosi toliau, muzikantai važinėdavo į užsienio festivalius, į Lenkiją atvykdavo Vakarų šalių atlikėjų. 1972 m. neabejingieji džiazui „Jazz Jamboree“ festivalyje turėjo galimybę išvysti vieną geriausių džiazo būgnininkų Elviną Jonesą ir bosistą Charlie Mingusą. Tačiau vienas įstabiausių koncertų įvyko Wojciecho Jaruzelskio valdymo metais. 1983 m. spalio 23 d. tame festivalyje Kultūros ir mokslo rūmuose pasirodė žanro ikona Milesas Davisas.

Grįžtant prie E. Giereko laikų, verta priminti, kad 1973 m. veiklą pradėjo vien į džiazo muzikos leidybą orientuota nevalstybinė įrašų leidybos kompanija „Biały Kruk Czarnego Krążka“, ji išleido kelias dešimtis plokštelių.

Be abejonės, tam tikrų sankirtų su valdžia socialistiniu laikotarpiu išvengti nepavyko. 1963 m. Andrzejaus Kurylewicziaus kvintetas gavo kvietimą atvykti groti į „Juan les Pins“ festivalį Prancūzijoje. Tačiau kvinteto lyderiui dėl plačiau nepaaiškintų priežasčių buvo atsisakyta išduoti pasą. Svariai prie džiazo sklaidos šalyje prisidėjęs L. Tyrmandas, Antrojo pasaulinio karo metais kurį laiką gyvenęs Vilniuje, irgi savo kailiu patyrė valdžios spaudimą. Tiesa, tai susiję ne tiek su džiazo propagavimu, kiek su jo, kaip rašytojo, veikla. Savo novelėse L. Tyrmandas negailėjo kritikos anuometėms valdžios struktūroms, todėl buvo neleidžiama spausdinti jo darbų, o 1965 m. jis išvyko iš šalies ir po metų apsigyveno JAV.

Lenkijos džiazo sluoksniuose buvo juntami valdžios pragmatiniai užmojai. Džiazą bandyta panaudoti eskaluojant anuomet itin populiarią tautų draugystės idėją. Kviesti muzikantus iš SSRS groti Lenkijoje, o lenkus siųsti groti į SSRS. Tačiau lenkų muzikantai, supratę žaidimo taisykles, stengėsi laikytis savo kelio. 

Gretinant su roko muzikos sklaidos tendencijomis, neabejotina, kad džiazas tuomečiam Lenkijos politiniam elitui buvo kur kas mažesnis galvos skausmas nei jaunimą apėmusi roko manija.

Kūrėjai, albumai ir skambesio bruožai

Istorija sutvarkyta taip, kad laike ir erdvėje veikiąs žmogus ar (ir) žmonių grupės tampa įvairiausių pasaulyje užgimstančių procesų pradininkais ir puoselėtojais. Kaimyninėje Lenkijoje taip pat socializmo laikotarpiu džiazo scena turėjo savo herojų.

Bene ryškiausiai Lenkijos džiazmenų padangėje suspindėjusi žvaigždė – Krzysztofas Trzcińskis, visiems geriau žinomas kaip Krzysztofas Komeda – džiazo genijus iš Poznanės. Pagal išsilavinimą – medikas, otolaringologas, tačiau daugelį žmonių gydė ne medicinos žiniomis, bet savo muzika. Būdamas septynerių sėdo prie pianino. Tęsti muzikos mokslus sutrukdė prasidėjęs karas, tačiau savo aistros K. Komeda neišsižadėjo. Užsimezgusi pažintis su kontrabosininku Witoldu Kujawskiu, kurio namuose dažnai vykdavo jam session, jaunajam talentui plačiai atlapojo duris į džiazo pasaulį.

Vienas kolegų Tomaszas Stańko mena K. Komedą kaip tylų ir mažakalbį. Anot jo, repeticijose K. Komeda išdalindavęs partitūras ir tiesiog kartu su visais grodavęs. Jis nereikšdavo jokių pastabų. Niekas nežinojo, ar savo partiją atlieka tinkamai, ar ne, tiesiog grodavo, o K. Komeda visą laiką šypsodavosi.

Per savo karjerą K. Komeda sukūrė daugiau kaip 70 garso takelių filmams, ypač išgarsėjo bendradarbiavimu su Romanu Polańskiu. Tačiau džiazo pasaulis jį ir jo bendražygius prisimena dėl 1966 m. melomanų ausis pasiekusio „Astigmatic“. Per vieną naktį Varšuvos filharmonijoje įrašytas albumas tapo savotišku Lenkijos džiazo manifestu. Šis leidinys puikuojasi „Jazz Wise“ ir „The Penguin Jazz Guide“ sudarytuose geriausiųjų džiazo albumų rinkiniuose. Džiazo žinovas ir kritikas Stuartas Nicholsonas apie „Astigmatic“ rašė: „Šis darbas žymi slinktį nuo dominuojančio amerikietiškojo džiazo į europinės estetikos gimimą.“ O ECM įrašų kompanijos guru Manfredas Eicheris K. Komedos kvinteto vaisių įvardijo kaip vieną kertinių akmenų džiazo istorijoje.

Tai buvo nuostabus, subalansuotas įrašas, meistriškai perteikęs modalinio džiazo grojimo manierą, laisvajam džiazui būdingas improvizacijas, post-bop eros džiazo abstraktumą ir lyrizmą. „Astigmatic“ nebuvo grynas, sunkiau ausims priimamas laisvasis džiazas, kokį tuo metu daugelis galėjo išgirsti Alberto Aylerio „Spirtual unity“ ar Ornette Collemano „Free Jazz“ opusuose. K. Komeda ir jo kolegos sugebėjo atliepti laisvąjį džiazą, atskiesti jį kiek labiau struktūruotomis kompozicijomis ir suteikti tam, kaip buvo rašyta, europietiškos estetikos, sukurdami džiazo mėgėjų liaupsinamą albumą. Deja, ankstyva K. Komedos mirtis nutraukė šio puikaus kūrėjo odisėją.

Panašias skambesio tradicijas pratęsė trimitininkas Tomaszas Stańko. Artimas K. Komedos bičiulis, talkinęs įrašinėjant „Astigmatic“. Praėjus metams po draugo mirties, jis išleido albumą „Music for K“, dedikuotą būtent K. Komedai. Šis albumas taip pat itin palankiai vertinamas muzikos kritikų. Nors ir tęsė „Astigmatic“ tradicijas ir atspindi to laikotarpio stilistiką, „Music for K“ kupinas savitumo ir nenuspėjamumo. Mano ausims tai labiau kaprizingas pastarojo brolis.

1976 m. T. Stańko karjera šoktelėjo pora laiptelių į viršų, kai juo susidomėjo kultinį statusą pelniusi ECM leidybinė kompanija. Pastaroji išleido T. Stańko albumą „Balladyna“. Nors plokštelė tokio atgarsio kaip debiutinis kvinteto leidinys nesusilaukė, ECM lig šiolei bendradarbiauja su T. Stańko, o jis pats, grojęs su tokiais mohikanais kaip Garry Peacockas ar Cecylis Tayloras, vis dar išlieka viena žymiausių Lenkijos džiazo scenos asmenybių.

Papildomą dėmesį norėčiau atkreipti į 1973-iųjų plokštelę „Fish Face“. T. Stańko kartu su Januszu Stefańskiu ir Stu Martinu sukūrė išties kreivą ir daugialypį kūrinį, kuriame susipina funkas, džiazas, elektroniniai pasažai ir neretai afrikietiškus ritmus primenanti perkusija. Eksperimentinio džiazo etiketė, apibūdinant „Fish Face“, čia puikiai tinka!

Aštuntajame dešimtmetyje ant pjedestalo iškilo smuikininko Zbigniewo Seiferto, daugelio vadinto tiesiog Zbigiu, figūra. 1976 m. pasirodęs albumas „Man of the Light“ tiesiog neįtikimas! Neapsakomas energingumas ir profesionalumas. Aukščiausios prabos post-bop ir fusion jazz simbiozė! JAV džiazo apžvalgininkas Scottas Yanowas paleido sparnuotą frazę, kad Z. Seifertas ir smuikas – tai tas pat, kas Johnas Coltrane ir saksofonas. Tenka tik pritariamai linktelėti galvą.

Dar vienas smuiku kelią į sėkmę prasiskynęs – Michalas Urbaniakas. Jis kur kas ryškiau suko į fusion jazz ir funk krypties skambesį. Palyginti su Zbigio darbais, M. Urbaniako kūrybą galima apibūdinti kaip ne tokią intensyvią, melodingesnę. Albumai „Atma“, „Fusion“ ir daugelis kitų tiesiog puikūs aukštos prabos jazz rock pavyzdžiai. Be to, jei esate klausę 1986-ųjų M. Daviso albumą „Tutu“ ir laužėte galvą, kas ten toks taip kamuoja smuiką, ten buvo būtent M. Urbaniakas. 

Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Kur dar Zbigniewas Namysłowskis, Andrzejus Trzaskowskis, Adamas Makowiczius ir daugelis kitų atlikėjų bei kolektyvų. Tačiau, taupydami vietą ir laiką, tiesiog gale straipsnio pridėsime papildomą, be jau paminėtų, albumų sąrašą, kurie gali gerokai įklampinti į kaimyninės valstybės džiazo sceną.  ‎

Kaip matyti iš albumų išleidimo datų – kertiniai įrašai buvo išleisti per septintąjį–aštuntąjį dešimtmečius. Būtent šis periodas laikytinas savotišku aukso amžiumi Lenkijos džiazo raidoje. Pasak kaimyninės šalies džiazo apžvalgininkų, devintajame dešimtmetyje pastebimas išsikvėpimas. Tai puikiai suprantama. Didžiulė visuomenės dalis susirūpino vykstančiais politiniais procesais, susijusiais su Lenkijos išsivadavimu iš socialistinių pančių

Vieninteliai ryškesni judėjimai, užgimę devintajame dešimtmetyje – 1986 m. Krzysztofo Popeko inicijuotas „Young Power“ kolektyvas ir dešimtmečio pabaigoje Tymono Tymańskio, Jerzy Mazzollio ir Tomaszo Gwincińskio iniciatyva pradėjęs regztis ir jau po 1990-ųjų suvešėjęs „Yass“ judėjimas. Abu kolektyvai kvestionavo iki tol gyvavusį džiazą kaip atgyvenusį, neįdomų ir ėmė ieškoti naujų saviraiškos būdų, kombinuodami laisvąjį džiazą, roką, world music, reggae ir daugelį kitų žanrų.

Tačiau praėjusio amžiaus įdirbis ir palikimas nenuėjo veltui. Atgimus Lenkijai, kiek prisnūdęs džiazas tikrai neįpuolė į letargą, jis iki pat šių dienų išlaiko kokybės kartelę. O šio žanro atstovai – ir senieji, ir jaunieji – savo kūryba vis dar sugeba užlieti širdį džiaugsmu.

Septynetas rekomenduojamų socialistinės Lenkijos laikotarpio džiazo albumų        

Andrzej Trzaskowski Sextet – Seant (1967)

Włodzimierz Nahorny Trio – Heart (1967)

Jerzy Milian Trio – Baazaar (1969)

Zbigniew Namysłowski – Wynobranie (1973)

Laboratorium – Modern Pentathlon (1976)

Big Band Katowice ‎– Music For My Friends (1978)

Adam Makowicz ‎– Zimní Květy (1978)