Joachimo Lelevelio salė. E. Kurausko nuotr.

Vilniaus universiteto biblioteka, esanti Centrinių rūmų ansamblyje, garsėja ne tik turtingais informacijos ištekliais, vertingomis žemėlapių, rankraščių, senųjų spaudinių kolekcijomis, bet ir puošniomis istorinėmis salėmis. Viena jų – Joachimo Lelevelio salė.

Skliautuota J. Lelevelio salė yra bibliotekos trečiame aukšte, šalia Istorijos šaltinių skaityklos ir tiesiai virš universiteto rektoriaus kabineto. Salė mena jėzuitų laikus, kai čia buvo koplyčia.

Iš istorinių dokumentų žinoma, kad 1689 m. korpuse tarp Didžiojo ir Observatorijos kiemo buvo įrengta koplyčia. Viduje ji turėjo balkoną ir turtingą altorių. Šalia jos buvo salė, kurioje dėstyta teologija. Manoma, kad koplyčia XVIII a. viduryje įrengta pagal architekto, astronomo ir matematiko Tomo Žebrausko projektą. Akademijos laikais jos skliautus puošė plafonas su turtingu gipsinių lipdinių rėmu, vaizduojantis studentų globėją šv. Stanislovą Kostką.

Restauratoriaus Jurgio Hopeno ini­cialai.

Grindys buvo kvadratinių akmenų. Apie tai rašoma 1773 m. liustracijos akte. Panaikinus jėzuitų ordiną koplyčia atiteko Fizikos katedrai. Vėliau jos erdvė buvo padalyta į du aukštus: apačioje įsikūrė Fizikos kabinetas, o dabartinėje salėje – Tapybos katedros piešimo studija. Šioje salėje piešimo ir tapybos mokė žymus dailininkas, tapytojas Jonas Rustemas. Piešimo ir tapybos katedra universitete įkurta 1797 m., pirmasis jai vadovavo Pranciškus Smuglevičius.

J. Rustemas dėstė piešimą, buvo puikus pedagogas, o vienas jo mokinių buvo ir žymus istorikas J. Lelevelis, savo darbais įtvirtinęs istorijos mokslo reikšmę ir paskatinęs susidomėjimą numizmatika, istorine geografija, heraldika. Vilniaus universiteto auklėtinis, vėliau profesorius, dėstęs visuotinę istoriją, J. Lelevelis turėjo didžiulę įtaką filomatams ir filaretams, Vilniaus universitete veikusių studentiškų savišvietos organizacijų nariams, domėjosi Lietuvos istorija ir lietuvių kalba, susirašinėjo su Dionizu Poška. J. Lelevelis visą gyvenimą rinko senuosius geografinius atlasus. Savo biblioteką ir vertingus geografinius rinkinius testamentu jis paliko Vilniaus universitetui.

Restauratoriaus Boleslovo Motuzos inicialai.

1929 m. pagal testamentą jo palaikai buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse, ir nutarta buvusią jėzuitų koplyčią pavadinti jo vardu. 1930 m. restauravus šios salės interjerą, į ją buvo perkelta turtinga J. Lelevelio biblioteka, atlasų ir žemėlapių kolekcija. Salėje įrengta J. Lelevelio atminimui skirta ekspozicija.

1930 m. salės skliautų dekorą klijų tapybos technika atkūrė tapytojas, grafikas, Vilniaus universiteto Piešimo katedros dėstytojas, vėliau docentas Jurgis Hopenas. Sprendžiant iš turimos informacijos, salėje išliko labai nedaug autentikos iš jėzuitų laikų, tik fragmentai, kuriuos J. Hopenas ir atkartojo.

Dabar mes tą salę vertiname kaip unikalų tapytojo ir restauratoriaus J. Hopeno kūrinį, kuris taip pat vertas išsaugoti. Išliko tik kelios iki J. Hopeno restauravimo padarytos J. Bulhako nuotraukos. Galbūt daugiau duomenų yra Lenkijos archyvuose, bet rasti dar nepavyko. 1956 m. restauruojant salę dailininkas Boleslovas Motuza jos šonuose atidengė išlikusius XVIII a. pirmosios pusės tapybos fragmentus – žalios spalvos ankstesnio dekoro elementus – angeliukus.

Neseniai restauravimo įmonė „Senoji freska“ atliko šios salės skliautų polichromijos žvalgomuosius tyrimus.

J. Lelevelio salę ketinama restauruoti.

Joachimo Lelevelio salė XX a. trečiajame dešimtmetyje. J. Bulhako nuotr. iš VU bibliotekos Rankraščių skyriaus.
Joachimo Lelevelio salė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. VU bibliotekos archyvo nuotr.

Iš restauratoriaus dienoraščio: 1956 m.

1956 m. buvo nutarta restauruoti Joachimo Lelevelio salę. Šis darbas pasiūlytas dailininkui Boleslovui Motuzai, 1928–1933 m. studijavusiam monumentaliąją dailę Kauno meno mokykloje. B. Motuza rašė dienoraštį ir jame subjektyviai, bet nuoširdžiai fiksavo svarbiausius gyvenimo įvykius, sutiktus žmones, aplinką, patirtis, įspūdžius ir mintis. B. Motuzos dienoraštis – tai ne tik J. Lelevelio salės restauravimo dokumentacija, tai to meto gyvenimo aprašymas. B. Motuzos sūnus, universiteto profesorius Gediminas Motuza-Matuzevičius vadina jį dailininko kūrybos „stenograma“. Menininko inicialai įamžinti freskos apačioje (ant sienos tiesiai prieš duris). Taip savo ženklą paliko ir anksčiau čia dirbęs Jurgis Hopenas.

Dailininko gyvenimas tuo metu buvo nelengvas. 1946 m. grįžęs iš lagerių, jis su šeima gyveno Naujojoje Vilnioje. Pašalintas ir iš Dailės instituto, liko be darbo ir pragyvenimo šaltinio. Formaliai dirbo „Dailės“ kombinate, bet uždarbis priklausė nuo užsakymų, o jų buvo reta, dažniausiai „vadų“ portretai. Todėl užsakymas restauruoti J. Lelevelio salę buvo didelė sėkmė. Dienoraštis rašytas sau, aprašymai labai asmeniški, dažnai subjektyvūs, atspindi autoriaus emocingą, jautrų būdą, charakterio ypatybes.

Čia pateikiamos kelios šio niekur anksčiau neskelbto B. Motuzos dienoraščio ištraukos, susijusios su biblioteka ir J. Lelevelio salės restauravimo darbais. Dienoraščio kalba netaisyta.

Kovo 1 d., ketvirtadienis

Siūlo restauruoti Vilniaus universiteto Lelevelio salę ir jo kabinetą. Vladimirovas [Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius – past.] išvažiavęs į Leningradą, Maskvą, be jo negaliu apžiūrėti salės.

Pabjuro oras, vėjas, vėjas, šlapias sniegas krinta, baisiai bjauru.

3 kovo, subata

Pagaliau pasirodė Vladimirovas. Man belaukiant kabinete pasirodė dailininkas Radzevičius. Jis mane pamatęs nustebo, nes ir jis pasiųstas tuo pačiu reikalu, t. y. restauravimo reikalu. Aš jį nuraminau ir įtikinau, kad dėl darbo nesipešime, pakaks abiem. Atėjus Vladimirovui apžiūrėjome sales, paskirtas restauravimui. Ir ką gi? Darbo daug ir gan atsakomingas, bet pakeisti tą kopijavimą reikia būtinai. Reikia restauruoti šias sales:

1) I aukšte – „Smuglevičiaus“ salę,

2) III aukšte – „Lelevelio“ salę,

3) -"- – „Lelevelio“ kabinetą ir šalia du kambarius,

4) -"- – Profesorių skaityklą.

Vienas paveikslas kol kas nežinau kokia technika atliktas dar jėzuitų laikais.

Apžiūrėjome objektą ir užėjome pas Restauracinių dirbtuvių direktorių drg. Domantą ir trumpai aptarėme šį reikalą. Namo grįžau patenkintas. Vakare mačiau puikią austrų gamybos filmą – komediją „Aš ir mano žmona“.

5 kovo

1953 met. kovo 5 d. mirė Stalinas. Per tuos tris metus daug kas pasikeitė į gerąją pusę.

Apie 12 val. sulaukiau Vladimirovą ir pradėjom pasikalbėjmą apie darbą. Giliai žmoniškas, jautrus žmogus išklausė mano projektą ir davė sutikimą realizuoti mano pasiūlymus. Aš siūliau „Smuglevičiaus“ salėje vietoj Kristaus padaryti mozaiką Smuglevičiaus portretą, Lelevelio salėje – Lelevelio portretą. Toks buvo mano pasiūlymas.

7 kovo, trečiadienis

...Užėjau pas Vladimirovą ir paėmiau archyvinę medžiagą, kad surasti reikiamus dokumentus pagrindui restauraciniam darbui universitete.

Paėmiau rankraštį Michala Brenszteina ir jo knygą: Michal Brensztein, Biblioteka Universytetu Stefana Batorego w Wilnie, Biblioteka Uniwersytecka w Wilnie do roku 1832–90, Wilno, 1922.

Šias dvi knygas privalau išstudijuoti.

20 kovo, antradienis

Pagaliau suradau J. Hoppeno straipsnius „Alma Mater“ 1929 m. 350 met. Universiteto Jubiliejaus proga. Grįžtu pavargęs, užkandęs vėl tęsiu darbą. Lenkų kalba pasiduoda vis labiau.

19 gegužės, subata

Buvau Chemijos fakultete, noriu padaryti analizus tinko spalvinio sluoksnio „Lelevelio“ ir „Smuglevičiaus“ salių. Žadėjo antradienį, 12 val.

16 birželio, subata

Nuo apačios iki galo apėjau, apšliaužiojau aš visą Universitetą išilgai ir skersai. Koks apleidimas, paniekinimas šio kultūros židinio, paminklo pasaulinio mokslo švyturio. Kokia žema niekšybė taip elgtis. Šiandien ypač sakysiu taip. Raiste žvėries urvas nėra taip apleistas, kaip ši mokslo įstaiga. Ar galima šį šlykštų žmogaus elgesį vadinti „žvėrišku“ – ne, jis tik „žmoniškas“ – arba reikėtų sukurti naują terminą, kad sugebėtų kuo vaizdžiau pavadinti šį elgesį. Šiurpas, baisesnis už peklos liepsnos liežuvių lyžtelėjimą, degina kūną iki širdies nervų, iki sąžinės, dūšios prasmegdami.

18 birželio, pirmadienis

Šiandien puiki, šilta, be vėjo diena. Iš ryto nusidanginau į Vilnių ir atnešiau į Universitetą indus ir kitus darbui reikalingus reikmenis. Apžiūrėjau „atidengtas“ freskas.

Įdomu! Labai gerai padėtas gruntas freskai, sluoksnis gal kokių 3 mm padėtas lygiai ir stipriai prikibęs prie mūro. Dažų sluoksnis irgi labai stiprus.

18 liepos, trečiadienis

Ir taip nuploviau visas freskas ir apačioje po užteptu storu dažų sluoksniu radau gražų šviesų, žalsvai gelsvą foną. Dabar dengsim ornamentą – padaryti foto.

19 liepos, ketvirtadienis

Padariau foto nuplautų vietų. Neprisimenu, ar kur nors prieky esu prasitaręs, kad „Lelevelio salėje“ atradau pirminius piešinius freskų. Labai, labai įdomu.

3 rugpjūčio, penktadienis

Mano eksperimentavimo pirmasis turas davė man teisę įtarti dailininką Hoppeną J., kad jis primetė kažką savo paminklų restauravimo bei atnaujinimo reikale. Ir vienas didžiausių įtarimų manyje buvo kilęs tiriant taip vadinamąją „Lelevelio salę“, kad negalėjo būti tokio stipraus kontrasto. Grynas ultramarinas, o fono šviesi sepija piešinius ant ultramarino pabrėžia piešinių suodžių juodumo šešėlį. Visame Vilniaus dekore tokių kontrastų aš nesu matęs. Tas minorinis kunigo arnotas. Jaučiu, kad čia nuo savęs pridėta.

Ir pagaliau šios dienos tyrimai parodė man neklydus, galutiniai ieškojimai davė teigiamus rezultatus, patvirtino mano įtarimą. Ir ką gi? „Lelevelio salėje“ ornamento fonas yra „Blenkit“ gražus šviesus mėlynas mažoras. Jokių čia kontrastų nėra ir negalėjo būti. Nuvalius visą sieną nuo dulkių ir suodžių, nuo to rėkiančio ultramarino radau labai daugelyje vietų didelius gipso sluoksnius, kurie po savimi dengė buvusį salės dekorą.

Palietus gipso sluoksnį apačioje radau melsvai pilką foną, kuris ir buvo užpildytas ornamento tarpuose.

Toliau pats ornamentas irgi šviesus, tai rodo piečiaus nišoje atrastas ornamentas. Ir išvadoje randu, kad visą darbą reikia vesti žymiai šviesesnėje gamoje.

Techniškai dekoro darbas atliktas negramatnai, gana žemame lygyje. Pirmučiausiai labai didelis minusas, kad didelėmis plokštumomis daugelyje vietų palieka gipso sluoksnis, kas davė labai blogą rezultatą esant drėgmei, ypač pradėjo sirgti ties kaminu didelis plotas dekoro ir jo spalvinis sluoksnis. Gavosi „Šerkšnas (Ятгуча?)“, kurį labai suku likviduoti. Apačioje arčiau grindų gan stipri rišamoji medžiaga, bet kuo arčiau lubų į patį kupolą, tuo labiau silpnėja rišamoji medžiaga ir spalvinis sluoksnis lekia virsdamas dulkėmis.

Antradienis, 21 rugpjūčio

Lelevelio salės darbai eina visu tempu. Betgi kaip sunku, medžiagų nėra, reikiamo inventoriaus, taipgi ir tas trukdo darbą. Apėjau visas Sostinės krautuves, niekur nėra balto guašo, mėlyno, žalio kraplako. Apie sausų dažų gavimą ir kalbos nėra.

Ketvirtadienis, rugsėjo 14 d.

Vakar ilgai kalbėjome su Vladimirovu apie tai, kaip padaryti, kad „Lelevelio salė“ taptų universiteto muziejumi. Aš atsisakiau nuo savo pirmosios idėjos apie Lelevelio salę ir pasiūliau galvoti kitaip. Siūlau padaryti muziejumi „Baltąją salę“ – observatoriją ir įėjimą, kol Karinė katedra kaimynystėje, padaryti iš bokšto, kuriame yra durelės. Vladimirovui idėja labai patiko. Dabar aš agituoju už tai visą jo personalą, visus, kas tik gali paveikti rektorių.

Užėjau į Etnografijos muziejų [jis tada buvo universiteto patalpose, A. Mickevičiaus kiemelyje, senajame rektorate – past.]. Kur jis dingo, tas Stanislovas Kostka? Neberadau, bet užtai kiek stebuklingos medžiagos radau apie universitetą ir Vilnių. Dabar pradedu domėtis Lenkų–Lietuvių kultūra. Kokie turtai, kiek stebuklingos medžiagos mūsų senovei pažinti. Ir tikrai, kad nuo 14 amž. Lenkų nuo Lietuvių skirti negalima. Giriu juos ir nenoriu pateisinti savųjų. Aišku, dievinu Simoną Daukantą, Narbutą, Kojalavičių ir kitus didvyrius, kurie suprato reikalą Lietuvos istoriją išskirti iš bendros Lenkų–Lietuvių istorijos.

Parengta pagal:

Boleslovas Motuza, „Apie Lelevelio salę, laikmetį ir save“, dienoraščio puslapiai (parinko G. Motuza).

Joachimo Lelevelio salė XX a. trečiajame dešimtmetyje. J. Bulhako nuotr. iš VU bibliotekos Rankraščių skyriaus.

VU laikraščio