Scena iš A. Storpirščio ir E. Kižaitės režisuoto spektaklio „Natašos svajonė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Panevėžio „Meno“ teatre baigėsi dvi savaites trukęs XIII kamerinių spektaklių festivalis. Kaip jau įprasta – išrinktas geriausias spektaklis. Juo pripažintas Rusų dramos teatre Ainio Storpirščio ir Eglės Kižaitės režisuotas pastatymas pagal Jaroslavos Pulinovič pjesę „Natašos svajonė“. Prizas skirtas už patrauklų siužetą, tikrą gyvenimo istoriją ir įtaigų, stiprų vaidmenį, kurį atliko jauna talentinga aktorė Gabija Urniežiūtė. 

Šiais metais tradicinis respublikinis renginys negavo Lietuvos kultūros tarybos finansavimo (esą netenkino nieko nauja nepasiūlęs projektas (!), tačiau visi džiaugėsi, kad festivalį vis dėlto pavyko surengti. Dar daugiau, jam buvo pasiūlyti naujausi profesionalių šalies teatrų kameriniai darbai. Iš viso panevėžiečiai pamatė dešimt spektaklių. Neatvyko ir iš vertinimo iškrito tik „Idioteatras“, Dainiaus Kazlausko režisuoti „Meilės laiškai“ su Ilona Balsyte ir Kostu Smoriginu. Tačiau žiūrovams jį žadama parodyti kiek vėliau.

Vertinimo komisija, kurioje buvo etnologė Vitalija Vasiliauskaitė, miesto Dailės galerijos direktorius Egidijus Žukauskas, „Naujienos.lt“ atstovė Žydrūnė Zulonaitė, „Meno“ teatro meno vadovas, aktorius, režisierius Vytautas Kaniušonis ir rašytoja, šių eilučių autorė, kaip niekada anksčiau ilgai aptarinėjo ir diskutavo apie festivalio dalyvių sceninę kūrybą, dalijosi įspūdžiais ir nuomonėmis.

Dėl daugelio dalykų nuomonės sutapo. Visi akcentavo labiausiai patikusius spektaklius: „Natašos svajonė“, „Meno“ teatre Peterio Stoičevo pastatytą Danielio Glattauer‘io pjesę „Virtuali meilė“, VšĮ „Menų spaustuvė“ originaliai sukonstruotą teatrinį performansą „8 minutės“, Juozo Miltinio dramos teatre aktorės Ligitos Kondrotaitės režisuotą ir suvaidintą monologą pagal Williamo Russellio komediją „Moterims ir jų vyrams“.

Pažymėta puiki aktorės Gabijos Urniežiūtės (Nataša „Natašos svajonėje“) vaidyba, „8 minučių“ idėjos autorės ir dramaturgės Dovilės Statkevičienės bei režisierės Sigitos Pikturnaitės ir aktorių išradingumas, pasiteisinęs režisieriaus Peterio Stoičevo noras gerokai perdirbti „Virtualios meilės“ siužetą, aktorės Ligitos Kondrotaitės sugebėjimas pasirinkti jos amplua idealiai tinkantį kūrinį.

Žiūrovų dėmesio susilaukė ir kiti festivalio spektakliai – Kauno kamerinio teatro „Korektūros klaida“ pagal Liūnę Janušytę, Knygos teatro „Pakalnučių metai“ pagal Jurgą Ivanauskaitę, vos prieš kelias savaites rampos šviesas išvydę Klaipėdos jaunimo teatro „Žiurkiagalviai“, Nacionalinio dramos teatro „Kuprelis“ pagal Igną Šeinių, Kauno kamerinio teatro „Karalius nuogas“ pagal Jevgenijaus Švarco pjesę. Tačiau šiems kūriniams netrūko ir gal kiek abstrakčios, tačiau kone visiems tekusios kritikos: nuobodoka, per ilga, ne visi personažai įtikinantys. Nes vien profesionalios vaidybos, režisūros, scenografijos jau seniai nepakanka. Gera dramaturginė medžiaga irgi ne visada lemia kūrybinę pergalę. Lemia sunkiai paaiškinama, dar sunkiau prisijaukinama teatro magija. Tikėkimės, kad ir ateityje kiekvieną balandį jos apraiškų bus galima rasti ir kamerinėje Panevėžio municipalinio teatro scenoje.