Scena iš rež. Łukaszo Twarkowskio audiovizualinių potyrių spektaklio „Juoda saulė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Prašome išjungti savo mobilųjį telefoną. Informuojame, kad spektaklio metu bus naudojamos stroboskopinės lempos. Net ir menkiausia pašalinė šviesa gali sutrikdyti spektaklio scenarijų. Užėję į spektaklio erdvę, eikite pro praviras duris ir toliau koridoriumi iki galo. Mes prie jūsų prieisime. Spektaklis vyksta aklinoje tamsoje ir trunka apie 50 minučių. Jei spektaklio metu norėsite išeiti iš salės, atsistokite ir palaukite, kol prie jūsų prieis. Mes padėsime jums išeiti netrikdant kitų žiūrovų.

Tokiais įspėjimais ir nurodymais buvo pasitikti žiūrovai, atėję į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą pasižiūrėti vienos iš šio sezono naujienų – lenkų kūrybinės grupės „Identity Problem Group“ audiovizualinių potyrių spektaklio „Juoda saulė“ (lenk. Czarne słońce, rež. Łukaszas Twarkowskis). Atrodė, kad jau erdvėje prieš patenkant į salę kuriama temimo iliuzija. Kuratoriai, pasišviesdami silpną raudoną tašką skleidžiančiu žibintuvėliu, aklinai tamsiu koridoriumi kiekvieną atėjusįjį palydi iki jam skirtos vietos – ant grindų gulinčios pagalvės su centre šviečiančia X. Jūsų vieta čia, įsitaisykite.

Galva ant pagalvės, kūnas ant grindų, ir taip prasideda „Juoda saulė“ – vizualiųjų menų, teksto skaitymo, garso, šviesos ir erdvės architektūros lydinio performansas. Publika – visiškoje tamsoje, bet koks erdvės suvokimas eliminuotas. Vienintelis vedlys, atramos taškas šioje aklojo kelionėje, ne veltui apibūdintoje kažkuo panašiu į teatrinės terapijos ar spiritizmo, ar meditacijos, ar hipnozės seansą – staiga pasigirstantis moteriškas balsas (aktorės Miglė Polikevičiūtė ir Elžbieta Latėnaitė). Melancholiškas, hipnotiškai liūliuojantis ir dar labiau nardinantis į aplinkos siurrealumą.

Teatro architektūra nebeegzistuoja, todėl virš galvos atsiveria menamas dangus, tarsi kažkas būtų atidaręs lubas. Keli blyškiai viršuje šviečiantys taškai tik sustiprina atsivėrusio naktinio dangaus ir spindinčių žvaigždžių iliuziją. Moteriškas balsas pradeda lėtai skaityti tekstą (jis įkvėptas Julijos Kristevos knygos „Juoda Saulė. Depresija ir melancholija“). Prisiminimų, istorijų, vaizdinių nuotrupos – viskas padrika, nerišlu, nesusiję, tekstas praranda teksto prasmę, ir lieka tik tam tikra būsena, kurią kiekvienas patiria individualiai inspiruojamas garsų, šviesų, asociacijų ir savo vaizduotės.

Ryškėja dar du performanso vedliai – kompozitoriaus Bogumiło Misalo muzikos bangos, sukeliančios malonias grindų vibracijas, ir projekcijų autoriaus Jakubo Lecho aštrūs stroboskopų blyksniai. Iš pradžių stroboskopai sunkiai tvinkčioja, tada sprogsta, skrieja plačia linija per horizontą – šviesų ritmas vis intensyvėja ir vis labiau degina akis. Saulė yra juoda, saulė yra juoda, saulė yra juoda, sako balsas. Ir nežinau, kas tą akimirką buvo tikriau – ar suplanuotas architektūrinis sprendimas, ar daugiamatės erdvės sukurta haliucinacija, bet tai buvo įspūdingiausias šio spektaklio momentas – lėtai stroboskopų tvinksniuose besileidžiančios masyvios lubų konstrukcijos. Noriu tikėti, sustojusios visai arti veido.

Finalas – buvimo teatro erdvėje patirtis, apversta aukštyn kojomis. Negatyvas to vaizdo, kurį matai įprastai būdamas čia žiūrovas. „Juodos saulės“ tamsios erdvės uždanga kyla aukštyn, iš apačios lėtai atverdama akinamą baltos saulės šviesą. Kažkas lėtai pakelia galvą nuo pagalvės, kažkas atsisėda ir pasirąžo, veiduose – šypsnys, jokios depresijos. Supranti, kad visas tas 50 minučių buvai spektaklio scenografijos dalis, savo noru išsipleikusi ant Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiosios scenos grindų. Ir koks iš tiesų malonumas po viso to nusileisti scenos laipteliais žemyn.