Scena iš rež. T. Leszczyńskio spektaklio „Karas dar neprasidėjo“.

Prieš pat spektaklio „Karas dar neprasidėjo“ premjerą, kuri įvyks jau šį penktadienį, susitikome pasikalbėti su režisieriumi Tomaszu LESZCZYŃSKIU ir scenografe Elena LOLA LOLI. Režisierius daug neatvirauja, palieka paslaptį, ką žiūrovai išvys premjeros vakarą, tačiau supažindina su pačia pjesės koncepcija, kuri ir yra svarbiausia šiame spektaklyje. Elena Lola Loli dalijasi iššūkiais ir džiaugsmais, su kuriais teko susidurti kuriant šį projektą.

Kaip prasidėjo bendradarbiavimas su Juozo Miltinio dramos teatru?

Tomaszas Leszczyńskis: Praėjusiais metais vyko jaunųjų režisierių konkursas, kurį organizavo Juozo Miltinio dramos teatras. Užpildęs prašymą dalyvauti konkurse pasirinkau Michailo Durnenkovo pjesę „Karas dar neprasidėjo”. Tada pirmą kartą atvykau į Panevėžį. Tuo metu turėjau padaryti ištrauką iš pjesės, ir kartu su teatro aktoriais padarėme 3 scenas. Aktoriai, beje, buvo kiti, tik Julius Tamošiūnas liko šiame pastatyme. Taigi laimėjęs konkursą galėjau pastatyti visą spektaklį.

Taip pat šiame teatre turėjau galimybę dirbti ir su garsiuoju kino bei teatro režisieriumi Krzysztofu Zanussi statant spektaklį „Hybris (Puikybė)“.

Kodėl pasirinkote šią Michailo Durnenkovo pjesę?

Pjesę „Karas dar neprasidėjo” norėjau statyti jau nuo tada, kai tik ją perskaičiau. Tai paskutinė M. Durnenkovo pjesė, parašyta 2014 m. Išgirdau ją beveik iš karto, kai tik buvo baigta. Ir iškart man labai patiko – labai įdomi, neįprasto stiliaus pjesė. Idėja, kurią teikia šis darbas ir konceptas, mane iš karto sužavėjo.

Kokią idėją skelbia ši pjesė? Ką šiuo spektakliu norite pasakyti teatro žiūrovams?

Karas dar neprasidėjo, vadinasi, jo galima išvengti, galima rasti būdų ir išeičių, kaip neprisišaukti to karo. Žmonės galvoja apie tai, natūralu, jaučia užuomazgas. Tačiau kol dar neprasidėjo – jaučiasi saugūs. Kiekvienas gyvename paprastą, rutinišką gyvenimą. Ir, regis, stengiamės sąmoningai nematyti karo. Ne karo tiesiogine prasme – labiau to, ko bijome, pavyzdžiui, mirties ar nemeilės, ar nesusikalbėjimo. Niekas nenori galvoti apie tai, lengviau pakišti po kilimu, paslėpti, nematyti šių minčių.

Spektaklyje turime mažas istorijų ištraukas iš žmonių gyvenimų, žmonių, kurie kasdien jaučia, tačiau bijo atsigręžti į savo pačių skaudulius, baimes, liūdesį, neviltį. Tiesiog nedrįsta pažiūrėti tiesai į akis.

Režisierius Tomaszas Leszczyńskis.

Ar tai universali pjesė?

Tai pjesė, kuri neturi valstybinių sienų, neturi religinių ribų ar dar kokių specifinių išskirtinumų. Tai pjesė kiekvienam žmogui, kuris išdrįs susitikti su savimi. Taip, tai universali pjesė, nes kalba apie žmogų – o žmonės visame pasaulyje vienodi. Ir tada nesvarbu, kokia tavo kilmės šalis, rasė ar religija, svarbiausia – pati žmogaus egzistencija. Lietuvos žiūrovui tai aktualu, nes, kaip ir kitose šiaurietiškose valstybėse, čia žmonės uždaresni ir linkę į individualumą. Manau, pjesė galėtų padėti jiems atsiverti, skatinti kalbėtis ir diskutuoti.

Trumpai papasakokite apie save, kas slepiasi už Jūsų vardo?

Elena Lola Loli: Mano vardas yra Elena Leszczyńska, tačiau šiuo vardu esu geriau žinoma kaip kino aktorė. Kadangi daug piešiu, kuriu grafinį dizainą, scenografiją, prie vardo pridėjau tokį slapyvardį – Lola Loli. Priežastis – tik todėl, kad mano dailės darbų žmonės neįsigytų vien dėl to, jog juos kūrė aktorė. Nenoriu, kad mano pavardė būtų tik mano vizitinė kortelė, noriu, kad žmonės žiūrėtų į mano darbus kaip į meną.

Kaip savo idėjas sujungėte kurdama spektaklio „Karas dar neprasidėjo” kostiumus ir scenovaizdį?

Jau ilgą laiką esu susijusi su teatru. Suprantu, kaip piešti, žinau, kaip tai turi atrodyti, kaip transformuoti savo piešinius scenoje. Tai man labai padeda ir kūryboje leidžia atsiverti įvairiais rakursais. Šis projektas – pirmasis mano minimalistinis darbas. Šį kartą nekūriau jokių siurrealistinių kostiumų, priešingai – stengiuosi priartėti prie minimalios realybės vaizdavimo.

Kokių iššūkių kyla kuriant spektaklio vizualinius sprendimus?

Asmeniškai man labiau patinka dirbti su fantastiniais, įsivaizduojamais objektais. Kur nėra konkrečių ribų ir viskas atiduodama fantazijai. Visas projektas man yra iššūkis (šypsosi). Tai nauja situacija, man reikia sukurti labai labai paprastą modernų kostiumą. Štai kodėl man tai taip patinka – tai visiškai priešinga mano kūrybai.

Pastarajame projekte, kuriame dalyvavau, buvo baseinas, tikro dydžio baseinas su smėliu ir mažu sraigtasparniu. Taigi čia turiu likti savimi, bet nekirsti ir šio pastatymo ribų. Taip pat labai svarbu ir videoprojekcijos. Ekrane žmonės matys simbolius, vaizdinius, fantazijas, erdves, kuriose veiksmas persikels iš žaidimų aikštelės.

Scenografė Elena Lola Loli.

Į ką svarbu žiūrovui atkreipti dėmesį scenoje?

Man, kaip dailininkei, grafikos dizainerei, labai svarbu tinkamai pasirinkti spalvų tonus. Kadangi naudojame Pablo Picasso paveikslą „Guernica”, kur dominuoja juoda, balta ir pilka spalvos, aš irgi renkuosi šį koloritą. Pradėdama balta spalva ir taip pereidama per visus atspalvius iki juodos.

Žaidimų aikštelė irgi tokia, lyg vaikų aikštelė, bet tai žaidimų aikštelė suaugusiesiems. Scenoje – daugybė vaikams žaisti skirtų kamuoliukų, kurie, beje, buvo specialiai užsakyti iš Lenkijos, nes irgi turėjo būti tik šių trijų spalvų. Viskas kaip žaidimų aikštelėje, tik dominuoja P. Picasso paveikslo spalvų tonai.

Kokie artimiausi Jūsų planai?

Žinot, aš nežinau, kas nutiks rytoj (juokiasi).

Kitas mano projektas bus labai labai didelis. Krokuvoje bus statomas spektaklis „Meistras ir Margarita”, esu atsakinga už scenografiją ir kostiumus. Na o tada, tada keliausiu į Mėnulį (juokiasi).

Michailo Durnenkovo spektaklį „Karas dar neprasidėjo“ galite pamatyti Juozo Miltinio dramos teatre balandžio 21 ir 30 d. 18 val.

Scena iš rež. T. Leszczyńskio spektaklio „Karas dar neprasidėjo“.
Scena iš rež. T. Leszczyńskio spektaklio „Karas dar neprasidėjo“.
Scena iš rež. T. Leszczyńskio spektaklio „Karas dar neprasidėjo“.
Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.