Tęsiame ciklą „Vieni iš mūsų“ apie vienuolių gyvenimą. Italas pranciškonas Carlo Bertagnin nuo 2000 m. gyvena Lietuvoje. Jis yra visų galų meistras – ikonografas, scenografas, puikus kulinaras, dar turintis ir išlavintą muzikinę klausą bei mokantis tvarkyti vienuolyno finansus. Jis pasakoja, kaip jo kelias atvedė pas brolius pranciškonus ir į Lietuvą.

Ar tikėjimas jūsų šeimoje buvo skiepijamas nuo vaikystės? 

Gimiau Italijoje, tradicinių katalikų šeimoje, ir buvau trečias vaikas iš keturių, turiu vieną brolį ir dvi seseris. Kadangi mano šeima tikinti, nuo pat vaikystės kas sekmadienį kartu eidavome į bažnyčią.

Kokių pomėgių ir svajonių turėjote vaikystėje?

Nuo pat vaikystės lankiau skautų grupelę iki tol, kol įstojau į vienuolyną. 

Mano tėvas kartu su savo broliu dirbo reklamos firmoje. Galbūt iš jo paveldėjau polinkį į meną. Mano svajonė vaikystėje buvo dirbti teatre, kurti kostiumus, scenografiją. 

Baigęs pagrindinę mokyklą mokiausi dailės licėjuje, paskui studijavau grafiką institute, tad visada buvau prie meno. Studijų pabaigoje susipažinau su broliais pranciškonais Asyžiuje, kur gyveno ir yra palaidotas šventasis Pranciškus Asyžietis. Matant tiek daug brolių vienoje vietoje, mano širdyje iškilo klausimas – o kodėl ne aš?

Taip pradėjau svarstyti apie pašaukimą ir labai greitai, per metus, pasiryžau pabandyti stoti į Ordiną. Realiai tai nebuvo bandymas, nes sprendimas stoti jau buvo viso gyvenimo apsisprendimas. Negalvojau, kad pabandysiu, o jeigu nepasiseks, eisiu kur nors kitur. Neturėjau plano B. Stodamas į vienuolyną nesvarsčiau, ar norėčiau sukurti šeimą, ar ne. Iš karto radau save savo vietoje, nekilo net klausimas, kurti šeimą ar ne.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip jūsų kelias iš Italijos atvedė į Lietuvą?

1995 metais pirmieji lietuviai broliai pranciškonai atvažiavo į Italiją studijuoti teologijos, kad galėtų toliau tęsti savo formaciją. Tada susipažinau su jais ir jau 1996 m. patys broliai, o konkrečiai Gediminas Numgaudis, pakvietė mane į Lietuvą vesti ikonografijos stovyklų Pakutuvėnuose. Taip pirmą kartą atvykau į Lietuvą ir

iš karto buvau sužavėtas, nes mano širdis visada mylėjo gamtą, o Lietuvoje laukinės gamtos netrūksta. Tuomet pradėjau kiekvieną vasarą atvažiuoti į Lietuvą, dalyvaudavau jaunimo atgailos žygiuose, šeimų ir ikonografijos stovyklose, misijose, evangelizacijose. Tai tęsėsi iki 2000 metų, kada gavau savo vyresniojo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Evangelizacija jaunimo atgailos žygyje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip apibūdintumėte brolio pranciškono kasdienybę?

Brolių gyvenimas skiriasi kiekviename vienuolyne, nes visur yra skirtingi tikslai ir užsiėmimai. Dabar jau metus gyvenu Klaipėdoje, o mano pagrindinė veikla yra darbas namuose, kadangi esu vienuolyno ekonomas ir turiu pasirūpinti, kad nieko netrūktų, kad darbai būtų užbaigti laiku, o broliai galėtų be rūpesčių važiuoti į evangelizacijas. Toks mano būdas prisijungti prie jų misijų.

Žinoma, šalia to esu atsakingas už pranciškoniškąjį jaunimą bei evangelizacinį sekretoriatą Kretingoje, kuris rūpinasi evangelizacinėmis misijomis Lietuvoje, ir ne tik. Taip pat tęsiu savo darbą su ikonografais, kiekvienais metais organizuojame ikonografijos stovyklą čia, Lietuvoje, arba Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Aišku, kiekviena diena yra pažymėta maldomis, vyksta bendra malda ryte, prieš pietus, pavakarę ir prieš miegą. 

Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar turite galimybę puoselėti savo talentus būdamas brolis?

Pranciškonai turi labai platų veiklų diapazoną, gali naudoti savo talentus bet kokioje srityje, atsižvelgiant į sugebėjimus. Kadangi turiu meninių gabumų, teko padėti daryti ir Lietuvos jaunimo dienų, ir Klaipėdos atsinaujinimo dienų scenografijas, esame su jaunimu pastatę miuziklą apie šv. Klarą Asyžietę, tad progų tikrai netrūksta.

Taip pat labai mėgstu gaminti ir pats būti palepintas skaniu maistu. Patiriu didelį džiaugsmą galėdamas brolius nustebinti paties pagamintu patiekalu.

Kas jums yra gražiausia pranciškoniškame dvasingume?

Pranciškoniškame dvasingume mane labiausiai žavi laisvė, kurią jis duoda ­– vidinė laisvė būti tokiam, koks esi, naudoti savo talentus. Šis pašaukimas neapsiriboja kokia nors griežta vienuoliška forma.

Esu labai laimingas, nes esu ten, kur turiu būti. Mano namai yra ten, kur esu, ir mano širdis ten, kur esu.

Parengė Monika Midverytė OFS

MBO Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos informacija

Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos logo

 

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Monika Midverytė OFS, Gediminas Šulcas.