Literatūrologė Brigita Speičytė. Marijaus Gailiaus nuotr.

Literatūrologei, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentei Brigitai SPEIČYTEI XIX a. lietuvių literatūra prilygsta net ne vakarykštei dienai, o šiandienos rytui. Už mokslo darbų ciklą „XIX amžiaus Lietuvos literatūros istorijos tyrimai“ mokslininkė įvertinta Lietuvos mokslų akademijos Vinco Krėvės-Mickevičiaus premija. Kuo apskritai reikšminga, ypatinga XIX a. lietuvių literatūra? Apie tai ir kalbamės su doc. B. Speičyte.

XIX a. literatūra: kokia ji, kas jai būdinga?

Keliais sakiniais apibūdinti literatūros šimtmetį – net ir galvojant vien apie lietuvių literatūrą – keblus dalykas. Tai amžius, kai vieni poetai ar filosofai išeidavo gyventi ir rašyti į mišką, kiti įsitraukdavo į politinius sąmokslus ir revoliucijas prieš imperijų tironus, vieni mėgavosi provincijos dvaro idile, praktikavo asketinį gyvenimo meną lėtai tekant laikui, kurio tekdavo ir rašymui (jei orai būdavo palankūs ir derlius neblogas), kiti – sostinių saloniniu gyvenimu, puoselėdami save kaip meno kūrinį, neatsiejamą nuo rašomų tekstų... Tai amžius, kai literatūra buvo rašoma ir skaitoma kaip tautinės bendrijos išlikimo istorijoje būdas. Ir kaip žmogaus įtikėjimas savo galia, prilygstančia Dievui, ir atgaila, patyrus nuopuolį. Buvo ir taip, kad už knygų rašymą, skaitymą ir platinimą galėjo grėsti kalėjimas ar tremtis ir skaityti jas galėjai tik mėnesienoje. Kai kūrybinių ambicijų turintys jaunuoliai būrėsi į draugijas ar laisvas kūrybines bendruomenes. Kai literatūra atstodavo prarastus namus ar vaizduotės galia užbėgdavo už akių istorijai.

Jei bandytume užpildyti šį gyvenimiškų siužetų tinklelį, galėtume jam atrasti pasiūlymų ir iš XIX, ir iš XX amžiaus ar net šiandienos: tai būtų ir Antanas Strazdas, ir Antanas Kalanavičius; ir Antanas Goreckis ar Silvestras Valiūnas, ir Mamertas Indriliūnas. Ir Dionizas Poška, ir Albinas Bernotas, ir jaunas Julijus Slovackis Paryžiuje, ir Kristina Sabaliauskaitė Vilniuje, Kęstutis Navakas Kaune ir tarptautinėse knygų mugėse. Tai ir Maironis, Žemaitė, ir Justinas Marcinkevičius, Bernardas Brazdžionis, Juozas Aputis ar Romualdas Granauskas. Ir Adomas Mickevičius su „Didžiąja improvizacija“, ir Salomėja Nėris. Ir emigranto A. Mickevičiaus kūryba XIX a. vidurio Lietuvoje, ir lietuvių išeivių poezija ten pat po šimtmečio. Tai ir filomatai ar Povilo Višinskio „akademija“, ir keturvėjininkai ar žemininkai. Tai ir Adomo Mickevičiaus „Ponas Tadas“, „Vėlinės“, ir Alfonso Nykos-Niliūno ar Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio poezija.

XIX amžius, kaip antrosios modernybės bangos laikas, buvo tas metas, kai rašytojai ir skaitytojai apčiuopė esminius klausimus ir problemas, kurios visu aštrumu ištiko XX amžių ir iš dalies išlieka aktualios literatūrinėje kūryboje iki šiol. 

Kokias problemas kėlė anuomet rašę autoriai?

Galima sakyti, kad XIX amžius, kaip antrosios modernybės bangos laikas, buvo tas metas, kai rašytojai ir skaitytojai apčiuopė esminius klausimus ir problemas, kurios visu aštrumu ištiko XX amžių ir iš dalies išlieka aktualios literatūrinėje kūryboje iki šiol. Gal labiausiai – meno kūrinio santykio su tikrove klausimas, estetikos ir politikos, kalbos ir asmens ryšys. Tai ir tebegaliojančios prieštaros tarp literatūros masiškumo ar demokratinio atvirumo ir elitinio uždarumo. Tarp literatūros vertės ir bevertiškumo žmogaus gyvenime. Tarp reikšmės atskiram asmeniui ir viešo bereikšmiškumo. Šis klausimų ir problemų tęstinumas man XIX a. literatūrą ir daro papildomai įdomią, nors, žinoma, joje turiu ir savaime svarbių bei gražių kūrinių, jų autorių – Antanas Strazdas, Dionizas Poška, Adomas Mickevičius, Simonas Daukantas, Antanas Baranauskas, Žemaitė, Maironis.

Kuo lietuvių tautos, kultūrinio lauko formavimuisi svarbūs XIX a. rašytojų kūriniai?

Svarbūs tiesiogiai. Dažnai prisimenama Česlovo Milošo mintis iš jo esė „Tėvynės ieškojimas“, kad lietuvių tauta, pralaimėjusi istorijoje, XIX a. pabaigoje atgimė iš filologijos. Taigi ir iš literatūros. Iš Maironio, Žemaitės, Šatrijos Raganos, Vinco Pietario kūrybos. Net jei tokį tiesioginį meno ir politikos ryšį laikytume ribojančiu, nelaisvės būvio ženklu, jis vis dėlto liudija didelį lietuvių tautinės bendrijos gyvybingumą ir valią būti. Išlikti ne kieno nors kito leidimu, bet iš savų resursų – savo istorijos, kalbos, žemės, kraštovaizdžio. Iš Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo, Tado Kosciuškos, Ksavero Bogušo, Kristijono Donelaičio, Adomo Mickevičiaus, Antano Baranausko, Simono Daukanto, Vladislovo Sirokomlės.

Man šitas gyvybės judesys maro metu, estetika kasdienybėje, priešsrovinė pareigos askezė civilizacijos pažangos tiesėje, tasai šuolis į nežinią – pati įtaigiausia ir aktualiausia XIX a. literatūros siunčiama žinia.

Būtent šis patikėjimas lietuvių kalba, jos kultūrinėmis perspektyvomis visiškai beviltiškoje politinėje situacijoje yra neįtikėtinas XIX a. kultūros įvykis. „Ką mums žada rytojus?.. Tikėk, jei gali!“ – 1895 m. viename eilėraštyje rašė Maironis. Retrospektyviai žvelgiant, kai kurie įvykiai mums atrodo būtini ir dėsningi, tad kartais be reikalo lengvabūdiškai įsivaizduojame, kad kurio nors laiko žmonės tiesiog atliko jiems aplinkybių nulemtą, saugų, tarsi jokių asmeninių pastangų nekainavusį vaidmenį.

XIX a. lietuvių literatūra kaip tik liudija tą, anot Michailo Bachtino, neturėjimą alibi gyvenime, atvirumą nežinomybei, apsisprendimą jos akivaizdoje, tikėjimą netikėjime. Kam rašyti operos libretą tuo metu, kai net skelbti ir viešai skaityti lietuviškus tekstus lotynišku alfabetu uždrausta? Kam rašyti literatūros kūrinį apie estetines patirtis, jei jis bus paskelbtas šalia oro prognozių visiems metams ir bažnytinio kalendoriaus? Man šitas gyvybės judesys maro metu, estetika kasdienybėje, priešsrovinė pareigos askezė civilizacijos pažangos tiesėje, tasai šuolis į nežinią – pati įtaigiausia ir aktualiausia XIX a. literatūros siunčiama žinia.

Žinoma, XIX amžius buvo, kaip sako istorikai, ilgas amžius: jo metu liaudis tapo tauta, dalis LDK bajorijos – lenkais, buvusi LDK – Lietuva ir Baltarusija, tradiciškai dvikalbė ar trikalbė Lietuvos literatūra – lenkų, lietuvių, baltarusių nacionalinėmis literatūromis. Moderniojoje lietuvių kultūroje, iš dalies ir lituanistiniuose literatūros istorijos tyrimuose buvo linkstama šiame procese matyti visų pirma pertrūkius. Man įdomu ir atrodo svarbu pamatyti, kiek nemaža yra buvę perimamumo, to, anot Česlovo Milošo, jungiamojo audinio, kurio kartais net nepastebime, bet kuris gali padėti išlaikyti mums pusiausvyrą ir šiandien.

Kaip ir kada atradote XIX a. literatūrą? Kuo ji sužavėjo?

Atradau studijų metais, nors ir iš mokyklos buvau išsinešusi „Anykščių šilelio“ skaitymo įspūdį. Nepasakyčiau, kad šio laikotarpio literatūra sužavėjo – ji mane tiesiog įtraukė. Žinoma, estetinis įspūdis literatūros studijose labai svarbus: gali ką nors tyrinėti, aiškintis, jei tai yra gražu, ir ne apskritai, o tau pačiai. Gal šį tą lėmė, kad dar būdama moksleivė per televiziją pamačiau ir išgirdau aktoriaus Algirdo Latėno skaitomą Antano Strazdo idilę „Selianka aušra“. Man atrodo, tada supratau – bent apie Strazdą – viską, ką vėliau, po dešimtmečio, galėjau įvardinti rašomoje disertacijoje.

Kai 1995 m. (buvau pradėjusi studijuoti magistrantūroje) išėjo naujų Antano Baranausko „Raštų“ I tomas, parengtas Reginos Mikšytės ir Mariaus Daškaus, su autentiškais tekstų perrašais, su visomis tarmybėmis, kolnais ir ošaromis – tada jau negalėjau atsigėrėti. Skaitydavau sau, savo draugams balsu „Kelionę Petaburkan“, „Saulėtekį“, žinoma, „Anykščių šilelį“ – nepaprastai smagus užsiėmimas! Ši sakytinės kalbos, balso jėga tekstuose, parašytuose iki susiformuojant bendrinei lietuvių kalbai, mane labai veikė ir, kita vertus, prikaustė dėmesį prie XIX a. lietuviškų tekstų autentiško pavidalo.

Aiškindamasi, kaip Maironio poezija veikia moderniąją lietuvių poetinę kūrybą ir kultūrinę tradiciją, ėmiau suvokti ilgos trukmės procesus kultūroje – kaip literatūra kuria kitą, kitos logikos ir tvermės laiką, kitą erdvėlaikį.

Kai sumaniau rengti XIX a. pradžios „Lietuvos literatūros antologiją“, buvau tikra, kad lietuviški tekstai turi būti pateikti dviem pavidalais – autentiška forma ir perrašu dabartine bendrine lietuvių kalba. Man graži šio meto lietuvių poezijos intonacinė įvairovė („vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos“), tekstų kalbos „netaisyklingumas“ dabartinės bendrinės kalbos požiūriu, ta nepaprasta poetinė alchemija, kai iš rupios, daiktiškos, kūniškos kalbos medžiagos (o tokia ir yra sakytinė kalba) išgaunama poetinė substancija – tvarūs, raiškūs, įtraukiantys žmogaus pasaulio kalbiniai pavidalai.

Estetiniam Antano Baranausko patyrimui jau buvau pasiruošusi: jau buvau įsitraukusi į Maironio poeziją, parašiusi bakalauro darbą apie Maironio recepciją moderniojoje lietuvių literatūroje ir kultūroje, rengiausi jį tęsti ir magistrantūroje. Ir būtent prie Maironio atėjau visai nenoromis. Mano studijų metais Vilniaus universitete lituanistai pirmame ir antrame kursuose privalomai rašydavo vieną kalbos, kitą literatūros kursinį darbą. Taigi antrame kurse dalyvavau kalbiniame kursinio darbo seminare pas prof. Aldoną Paulauskienę, rašiau darbą apie kilmininko vartoseną lietuvių liaudies dainose. Buvo tikrai įdomu, netgi išradau dviratį: aptikau, kad skirtingos šio linksnio reikšmės, pavyzdžiui, nurodančios priklausymą ir objektą, vartojamos liaudies dainose kaip minimali, asketiška poetinė priemonė – pakartojamas tas pats žodis, tačiau skirtingomis gramatinėmis reikšmėmis („Neprijojau marelių, nei marelių kraštelio“). Paskui patyriau, kad savo darbuose tai yra aptaręs Romanas Jakobsonas.

Kad ir kaip būtų buvę smagu ir įdomu tyrinėti linksnius, mane domino poetika, dėl to labai laukiau trečio kurso, kai pagaliau galėsiu atsidėti literatūros studijoms. Žinojome, kad tais mokslo metais literatūriniams darbams vadovaus ir seminarą ves prof. Viktorija Daujotytė, tad tikėjomės moderniosios poezijos temų. Koks buvo mano ir kitų bendrakursių, puoselėjusių panašius lūkesčius, nusivylimas, kai tą trečiojo kurso rugsėjį profesorė paskelbė seminarą ir darbų temas iš Maironio! Bandėme derėtis, bet veltui. Rinkausi temą iš recepcijos problematikos – vis kažkas šiuolaikiškesnio – Tomas Venclova, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius... Pats Maironis atrodė baisi senovė.

Tada ir papuoliau: aiškindamasi, kaip Maironio poezija veikia moderniąją lietuvių poetinę kūrybą ir kultūrinę tradiciją, ėmiau suvokti ilgos trukmės procesus kultūroje – kaip literatūra kuria kitą, kitos logikos ir tvermės laiką, kitą erdvėlaikį. Jame nuotoliai ir proporcijos yra kitokie – sumažėja atstumai, „senovė“ priartėja prie dabarties, XIX a. tautų pavasaris, „einantis Karpatų kalnais“, pasiekia XX a. „chruščiovinį“ atlydį ir amžiaus pabaigos Atgimimą. Literatūra kuria kultūros kalbos gramatiką, jos poetiką ir ekonomiją – panašiai kaip tasai kilmininko linksnis su skirtingomis gramatinėmis reikšmėmis.

Žmonės, nuolat siekdami kalba įvardinti save ir savo pasaulį, naudojasi ir kitų vartota bei kurta kalba. Literatūros požiūriu galia pasakyti tolygi galiai gyventi, tad kiek kultūra turi tokių kalbinių išteklių, reikšmių, pasakymų, formų, tiek ji turi tos ilgos trukmės laiko, tiek ir ateities. Nors jos, žinoma, vien literatūra negarantuoja, reikalingas institucinis tinklas, kuriame šie kalbiniai ištekliai galėtų būti išlaikomi ir skleidžiami. Taigi Maironio recepcijos studijos pakeitė turimą laiko pojūtį: dabar jau ne tik Maironis, bet ir XIX a. pirmosios pusės autoriai man yra net ne vakardiena, o šiandienos rytas. Nuo Maironio jau leidausi gilyn į XIX amžių. Savu metu man tai irgi buvo savotiškas žingsnis į nežinią.

Su lenkų kalba man atsivėrė europietiški Lietuvos literatūros akiračiai, kuriuose lietuviška kūryba buvo „kaip namie“. 

Turbūt mūsų aptariamo laikotarpio literatūrą ir lituanistines studijas sunku būtų suvokti be lenkų kalbos.

Galiu prisiminti vieną savo gyvenimo nuotykį, kuris mane ištiko su lenkų kalba. Dar mokykloje ekscentriška lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Angelė Stundžėnaitė įžvelgė, kad man reikia mokytis šios kalbos. Mano močiutė, kilusi iš garbingos lietuviškos Goštautų-Montvilų giminės, santuokos liudijime buvo deklaravusi lenkės tautybę; vietinę lenkų kalbą tarp giminaičių girdėjau nuo vaikystės. Nuėjau į lenkų kalbos kursus dar paskutinėse klasėse Panevėžyje, Nepriklausomybės išvakarėse ir pradžioje. Paskui grįžau prie šios kalbos universitete, ypač paskatinta LDK literatūros seminaro, kuriam magistrantūroje vadovavo doc. Darius Kuolys ir kurio metu vertėme XVIII a. lenkiškus tekstus.

Vėliau disertacijos vadovės prof. Viktorijos Daujotytės rūpesčiu išvažiavau metams į Varšuvą dėstyti vietos universiteto baltistams lietuvių literatūros ir rašyti disertacijos. Jaučiausi su lenkais bičiuliais kalbanti Antano Baranausko Lietuvos lenkų kalba. Tada pirmąkart perskaičiau lenkiškai Adomą Mickevičių, jo „Poną Tadą“. Negalėjau patikėti, kad tai tas pats kūrinys, kurį buvau skaičiusi lietuviškai. Su lenkų kalba man atsivėrė europietiški Lietuvos literatūros akiračiai, kuriuose lietuviška kūryba buvo „kaip namie“. Nuo to laiko puoselėju polonofilines emocijas tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime.

VU laikraščio