Ji taptų pirmąją Prancūzijos prezidente moterimi, jis – jauniausiu visų laikų Prancūzijos prezidentu. Ji vadinama kraštutinės dešinės atstove, jis – centristu. Ji surinko 21,3 proc. rinkėjų balsų, jis – 25 proc. Jie abu – 48 m. Marine Le Pen ir 39 m. Emmanuelis Macronas pateko į gegužės 7 d. vyksiantį antrąjį rinkimų turą, dėl kurio šiurpuliai bėgioja ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos Sąjungos (ES) nugara.

Pasaulio žiniasklaida džiaugiasi proeuropietiškai nusiteikusio E. Macrono pasirodymu ir nerimauja dėl prorusiškosios ir ES atžvilgiu skeptiškosios M. Le Pen. Apžvalgininkai konstatuoja, kad aktyviai rinkimuose dalyvavusi visuomenė (rinkėjų aktyvumas beveik 80 proc.!) – susiskaldžiusi; ir tai iliustruoja faktas, kad daugiausia balsų surinkę kandidatai nepriklauso tradicinėms šalies partijoms – respublikonams ir socialistams. M. Le Pen 2011 m. iš tėvo perėmė vadovavimą dar niekuomet rinkimų nelaimėjusiam, tačiau augančio populiarumo „Front National“, o E. Macronas paliko ekonomikos ministro portfelį socialistų vyriausybėje dėl rinkiminės kampanijos ir atsiribojo nuo partijų.

Аpklausos rodo, kad antrajame ture laimės E. Macronas, juoba kad jį remia ir politinis elitas, su kuriuo jis nenori būti siejamas. Tačiau M. Le Pen, kaip rašo amerikiečių portalas „Politico“ laimėjo idėjinę kovą, mat jos keltos temos – imigracija, islamo vieta visuomenėje, agresyvus laicizmas – pateko į pačią politinių debatų širdį. Marginali partija ėmė formuoti vyraujančias nuostatas. 

EPA nuotrauka

M. Le Pen ne kartą sakė, kad antrajame rinkimų ture mieliausiai susitiktų su E. Macronu. Šis varžovas, anot jos, yra pasaulio pilietis, norintis visiškai atverti sienas, liberalizuoti prekybą, keliantis privačius bei finansinius interesus aukščiau už Prancūzijos valstybės interesus. Tuo metu ji siūlanti „grįžti prie tautos, veiksmingiau užsitikrinti saugumą, klestėjimą, demokratiją ir tapatybės apgynimą“. Šitaip ji teigė katalikiškame prancūzų dienraštyje „La croix“ balandžio 13 d. publikuotame interviu. Kelios jo ištraukos:

Kaip žadate laimėti antrajame ture, kuris jums nepalankus dėl sąjungininkų trūkumo?

Jei prancūzai norės, būsiu išrinkta. Susivienijimų klausimas aktualus parlamento, o ne prezidento rinkimuose. Manau, kad galiu laimėti, nes mano idėjos priimtinos didžiumai visuomenės.

Su kokia dauguma valdytumėte?

Prancūzijos žmonės yra nuoseklūs. Jei išrinks prezidentą, suteiks jam ir daugumą. Niekad kitaip nebuvo. Neužgniaušiu susitarimų su išrinktaisiais, norėsiu formuoti valdančiąją daugumą. Antrajame ture matysime dvi labai aiškias linijas. Parlamentarams reikės pasirinkti. Jei pasirinks mane – dalyvaus mano projekte kartu su Nacionaliniu frontu.

Žadėjote, kad išrinkimo atveju organizuosite referendumus. Kokių klausimų pirmiausia pateiksite prancūzams?

Pirmasis referendumas, kurį organizuočiau Konstitucijai peržiūrėti, būtų dėl proporcinės rinkimų sistemos įvedimo, deputatų ir senatorių skaičiaus mažinimo, naujo teritorinio šalies suskirstymo, panaikinant regionus. Taip pat dėl pirmenybės tautai įrašymo Konstitucijoje ir kad Respublika nepripažįsta bendruomenių. Svarbiausia – kad 500 tūkst. piliečių iniciatyva galėtų inicijuoti referendumą dėl įstatymo priėmimo ar atšaukimo.

Ar tiesa, kad referendumą surengtumėte ir dėl „santuokos kiekvienam“ (2013 m. priimtas tos pačios lyties asmenų santuokas legalizavęs įstatymas, kurį stūmė tuometinė Teisingumo ministrė Christiane Taubira –red. past.)?

Taubiros įstatymo, keliančio problemų dėl giminystės ryšių, valstybė neturėtų saugoti. Trokštu jį pakeisti civiline sąjunga. Apskritai manau, kad visuomenės klausimus turi spręsti pati visuomenė. Tokio tipo diskusijos galėtų būti sprendžiamos referendumu, jei tik visuomenė šios temos imsis.

Ar pirmenybė tautai neprieštarauja respublikoniškiems principams?

Teisių unversalumas yra Prancūzijos piliečių reikalas. Su jais iš principo negali būti elgiamasi skirtingai dėl lyties, kilmės, įsitikinimų ar seksualinės orientacijos. Tačiau niekas nedraudžia sukurti skirtingas situacijas dėl balsavimo ir prieigos prie socialinių teisių piliečiams ir nepiliečiams. Nei nelegalu, nei nemoralu pirmenybę teikti prancūzams jų gimtojoje šalyje.

Siūlote uždrausti religinius ženklus visose viešose vietose. Ar tai nepakeis tolerancija paremtos laicizmo koncepcijos?

Laicizmui nereikėjo būti tolerantiškam tol, kol pastaruoju metu viešumoje nepasirodė labai aiškių, neslepiamų religinių ženklų. Tokia realybė. Musulmonų religija su jėga atvyko į mūsų šalį, ir radikalus islamas ėmė spausti dėl šydų. 2004-aisiais galvos apdangalus uždraudėme mokyklose. Šiandien jų vis daugėja gatvėse. Tai esminis lūžis mūsų laicizmo idėjoje, moters sampratoje, tai kliūva prancūzams.

Tačiau visų religijų atstovai prieštarauja tokiam draudimui.

Galbūt, bet sprendžia prancūzai. Primenu, kad valstybė atskirta nuo bažnyčios, religijos paklūsta taisyklėms. Laicizmas reiškia tai, kad, susidūrę gatvėje su žmogumi, neturime žinoti, kokį tikėjimą jis išpažįsta. Neginčytina, kad šydas naudojamas kaip religinės pretenzijos ženklas. Taigi reikia grįžti prie griežto laicizmo. Tai nėra opozicinis veiksmas ar religijų atmetimas, o pilietinės taikos aktas, kai minėtos pretenzijos kelia konfliktą po konflikto.

Norite uždaryti religijas privačioje erdvėje. Tokiu būdu paneigiate ir teisę pasisakyti viešose diskusijose?

Atiduokite Dievui, kas Dievo, Cezariui – kas Cezario. Prancūzijos vyskupų konferencija kartais kišasi ten, kur jai nepriklauso, teikdama politinių instrukcijų. Aš juk nesikišu į tai, ką popiežius turi sakyti tikintiesiems. Nemanau, kad religijos turėtų nurodyti prancūzams, už ką balsuoti.

Koks jūsų asmeninis ryšys su religija?

Esu labai tikinti, ir man pasisekė, kad niekuomet neabejojau. Tiesa, kad esu susipykusi su Bažnyčia, kuri kišasi visur, išskyrus tai, kas jai priklauso. Man atrodo, kad tam tikromis tikinčiųjų asmeninio gyvenimo aplinkybėmis Bažnyčiai pritrūksta užuojautos.Tai nereiškia, kad negerbiu religingų žmonių, su kuriais tenka susitikti. 

Jei būtumėte išrinkta, pakviestumėte į Prancūziją popiežių?

Su dideliu malonumu. Ir pasakyčiau jam tą patį, ką dabar jums. Jo kvietimas artimo meilei, kito, svetimšalio, priėmimui manęs nestebina. Tačiau artimo meilė gali būti tik individuali. Kai jis reikalauja valstybes veikti prieš savo žmonių interesus, nenustatant jokių imigrantų priėmimo sąlygų – tai jau politika ir kišimasis, nes jis ir pats yra valstybės vadovas.

EPA nuotrauka

Interviu vokiečių interneto dienraščiui „Spiegel Online“, išspausdintame kovo 17 d., E. Macronas pabrėžė, kad nelaiko savęs klasikiniu politiku ir sieks atnaujinti Prancūziją, pakeisti jos sustabarėjusį politinį kraštovaizdį. Nors pats baigė studijas elitinėje, politikus ir valstybės tarnautojus ruošiančioje institucijoje bei dirbo François Hollande’o vyriausybėje, jis nesijaučia sistemos dalimi. Prieš „Front National” sakė kovojąs kiekvieną dieną, nes jie kenkia Prancūzijai, o M. Le Pen išrinkus prezidente valstybė būtų nualinta. „Jei Prancūzija paliktų ES, mūsų konkurencingumas ir perkamoji galia sumažėtų. Greičiausiai tai sukeltų maištus visoje šalyje. Le Pen sugriautų Europą ir eurozoną. Žiūriu į ją ir jos politiką labai rimtai”, – sakė E. Macronas. Ištraukos:

Visame pasaulyje rinkėjai atsuka nugarą establišmentui, o Prancūzijos politinis elitas itin aiškiai išreikštas.

Tiesa, kad yra ką kritikuoti. Mūsų politinė sistema establišmentą skatina. Neturime proporcinės rinkimų sistemos. Politinė klasė per menkai atsinaujina, visuomet matome tuos pačius veidus. Taip pat stinga moralės – vienas skandalas po kito. Tokia sistema negali būti sėkminga.

Kampanijos metu daug keliavote po šalį. Kokią Prancūziją pamatėte?

Nuolat susiduriu su didžiule energija. Nors neretai galvojama priešingai, prancūzai nori ką nors sukurti, pastatyti. Gali pajausti gyvybingumą, kuris per dažnai lieka nepastebėtas. To nepamatysi Prancūzijos žiniasklaidoje. Žinoma, yra ir daug netikrumo, nerimo dėl ateities, nostalgijos praeičiai, kurios net nebuvo. Dažnas apleistumo jausmas.

Kas jaučiasi apleisti?

Didieji miestai Prancūzijoje yra laimėtojai. Jie neturi problemų. Nuvykite į Lioną, Marselį, Bordo – ten gyvena sėkmingų žmonių. Jie žino, kaip tvarkytis su globalizacija. Tačiau yra ir periferijų Prancūzija, kaimiška Prancūzija, kamuojama abejonių. Reikia šias dvi dalis sujungti. Raktas – vidurinioji klasė, formuojanti mūsų demokratiją. Negalime jos prarasti, turime ją remti.

Būtent šioje skeptiškoje Prancūzijos dalyje gerai sekasi Marine Le Pen ir jos partijai. Kaip ketinate pasiekti ten persvarą?

Bandau skleisti optimizmą ir pristatyti priešingą izoliacijai požiūrį. Per kampaniją nekalbu vien apie šaliai reikalingas reformas ir skausmą, kurį jos sukels. Apie tai kalbėjome pastaruosius 30 metų. Netikiu, kad Prancūzijoje įmanomos reformos, bent jau ne normaliais laikais. Laimė, šiuo metu aplinkybės yra nepaprastos. Dabar viskas įmanoma.

Manote, kad jums atsivėrė galimybių langas?

Būtent. Manau, kad gyvename radikalių permainų laiku. Ar tai būtų skaitmenizacija, aplinkosauga, ar terorizmas. Galime tapti sėkmingi šiame naujame pasaulyje. Turime reikalingo pasiryžimo. Prancūzai yra išradingi ir novatoriški. Bet reikia pagaliau susiimti.

Koks būtų jūsų pirmas darbas, tapus prezidentu?

Trys didžiosios reformos: atverti darbo rinką, pagerinti profesinio mokymo programas, remti lygias galimybes mokyklų sistemoje.

Esate stipriai proeuropietiškas. Nerizikinga? Marine Le Pen sėkmingai atakuoja ES.

Ginu Europą, tačiau nesu naivus dėl jos klaidų. Europa kartais neveikia. Bet negali užleisti tos kritikos antieuropiečiams. Jau dešimtmetį suteikiame jiems vis daugiau ir daugiau erdvės. Diskusija visada ta pati: pirma – Grexit, po to – Brexit. Ramiai žvelgiame, kaip Vengrija ir Lenkija trypia europietiškas vertybes, nieko dėl to nedarome. Abipusis nesugebėjimas pasiūlyti ko nors ambicingo Europai sekina mūsų piliečių Europos svajonę. Visuomet buvo kelios valstybės, avangardas, norinčios tęsti toliau. Tai Vokietijai ir Prancūzijai 1951 m. ir pasufleravo Europos anglių ir plieno bendriją, Europos vienybės pagrindą.

Gintumėte glaudesnę ES?

Reikia gilesnės integracijos eurozonoje. Kelių greičių Europa jau seniai yra tikrovė, ir neturėtume net bandyti versti valtstybes judėti unisonu. Tai pastarųjų metų klaida. Nebevystėme eurozonos, bijodami išgąsdinti britus ir lenkus. Ir kur tai atvedė? Britanija vis tiek balsavo už išėjimą, o Lenkija dabar mums sako, kad Europa – bjaurus reikalas. Iššvaistėme laiką.

Koks sprendimas?

Reikia jungtinio finansų ministro ir nuolatinio Eurogrupės vadovo. Taip pat reikia atidžiai apžiūrėti europines institucijas, jas pataisyti ir padaryti gyvybingas. Principas turėtų būti toks – nė viena šalis narė nėra pašalinama starte, tačiau nė viena negali trukdyti kitoms vystytis. Varomoji jėga tam turi kilti iš Prancūzijos ir Vokietijos.

Pastaraisiais metais balansas ES vis labiau krypo Vokietijos link.

Nepastatysime Europos vėl ant kojų, jei Prancūzija neatliks savo darbo. Galiausiai turime imtis reformų. Prancūzija turi atkurti savo  patikimumą, reformuodama darbo rinką ir rimtai tvarkydama biudžetą. Tuo pat metu drauge su Vokietija skatinti augimą.

Priešingai nei jūsų varžovai, neturite tvirtos, lojalios, per laiką susiformavusios rinkėjų grupės.

Dėl to nemiga manes nekankina. Juo geriau. Tai reiškia, kad turiu įtikinti prancūzus turiniu ir idėjomis. Kairė ir dešinė? Šios idėjos – vakarykščio pasaulio.

Jūsų komentaras, kad Prancūzijos kolonializmas – nusikaltimas žmonijai, sukėlė daug pykčio. Ar nuo tada tapote atsargesnis, rinkdamasis žodžius?

Man patinka kalbėti taip, kaip yra. Neatsiimu savo žodžių, išsakytų Alžyre.

Tikrai? Juk po to pateikėte daug paaiškinimų.

Maniau tai esant reikalinga, nes tokia reakcija man buvo netikėta. Nemaniau, kad ši tema vis dar tokia skausminga prancūzams. Nenoriu ir tikrai nesigriebsiu tuščių frazių – tai dažna politikų liga.