1940 m. Korsakų kaime, netoli Lydos, sovietų saugumo (NKVD) buvo suimta ir į Aktiubinską (dabar Aktobė, Kazachstanas) ištremta 75 m. našlė, šešių vaikų motina Jozefa Bujdo. Per beveik metus, išgyventus tremtyje, ji parašė dvi dešimtis laiškų artimiesiems, kuriuos po 75 m. metų rado provaikaitis Michaelis Sagatis už 5 tūkst. kilometrų nuo jų parašymo vietos – Velse. Vilniuje, Genocido aukų muziejuje, jis surengė prosenelės Jozefos laiškų parodą.

Pirmąkart Lietuvoje viešintis 39-erių Michaelis pasakoja visuomet žinojęs, kad jo šeimoje esama Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių ir tremtinių patirčių, tačiau jos neatrodė labai įdomios. Ne tik šis požiūris, bet ir visas jo gyvenimas pasikeitė prieš dvejus metus, nuvykus tvarkyti neseniai mirusios ciocės Zosės namo. Močiutės sesuo buvo tikra kaupikė, nieko neišmesdavo. Maišas ant maišo nuo grindų iki lubų, maišas šalia maišo nuo sienos iki sienos – namai buvo prikimšti to, kas Michaeliui atrodė visiškas šlamštas. Po namus teta judėdavo tarp maišų suformuotais tuneliais. Pritrenktas senienų gausos, Michaelis siūlė pasamdyti tvarkymo įmonę, tačiau jo tėtis paprieštaravo. Kad ir kiek užtruktų – pats patikrins kiekvieną maišą.

Maišų maišai praeities ciocės Zosės namuose

Senienų tvarkymas užtruko metus, namas jau išvalytas ir parduotas. Tačiau neperžiūrėtų maišų liko iki pat šios dienos. Peržiūrėtuose jie su tėvu rado daugybę istoriškai ir emociškai svarbių knygų, laiškų, nuotraukų. Jozefos laiškų per plauką neišmetė. Šeimoje buvo žinoma apie jos laiškus „iš Sibiro“, tačiau niekas nežinojo, kur jie galėtų būti.

„Mieliausia mano Janečka! Laišką ir pinigus gavau, labai širdingai jums už tai dėkoju. Trijų šimtų penkiasdešimties rublių pagal tą sumą man trūko, tad teko parduoti savo juodą kostiumą, kurio labai gailėjau, nes tai buvo apranga, su kuria turėjau numirti.“

Antrojo pasaulinio karo metais, Sovietų Sąjungai įsiveržus į Lenkiją, Bujdo šeimai, kurios sūnūs buvo susiję su karinėmis bei policijos struktūromis, grėsė represijos. Penki suaugę našlės Jozefos vaikai su šeimomis pasislėpė, šeštas užėjus karui jau buvo miręs nuo tuberkuliozės. Garbaus amžiaus moteris liko namuose. „Nežinome, kodėl. Gal buvo prisirišusi prie namų, gal pasiaukojo dėl vaikų, gal pasilikti jai atrodė teisinga“, – svarsto proanūkis. Ją ištrėmė 1940 m. balandį, privertė gyventi vietinių Aktiubinsko gyventojų šeimoje, dirbti, kiek leido jos jėgos. 75-erių Jozefai teko savarankiškai savimi pasirūpinti: susimokėti už stogą virš galvos, užsidirbti duonos kąsnį.

Ant dukterims, Janinai, Marijai ir Vandai, siųstų laiškų – tik dvi datos. 1940 gruodis ir 1941 vasaris. Michaelis pasakoja, chronologiškai juos suskirstęs pagal temas. Pasak jo, laiškuose atsiskleidžia trys prosenelės beveik per metus išgyventi tremties etapai. Pirmuosiuose skaitome dar psichologiškai ir fiziškai sveikos, viltį turinčios moters žodžius, kuriais bandoma išlaikyti šeimos galvos statusą. Jozefa tikisi sugrįžti: draudžia vaikams parduoti jos siuvamąją mašiną, kritikuoja vieną iš marčių, sakydama, kad ji tikra panienka, baltarankė, gyvenanti iš sunkaus jos sūnaus darbo. Vėliau laiškai tampa mąslesni, vis primygtiniau reikalaujama atsiųsti pinigų. Per visą tremties laikotarpį pačios uždirbtų pinigų Jozefai pragyventi neužteko, tad nuolat dukterų prašydavo atsiųsti maisto ir paremti finansiškai. Laiškuose ji mini miltų, kiaušinių, nuomos, žieminių batų kainas.

Jozefos žodžiai kartais net labai kieti, verčiantys vaikus jausti kaltę dėl nepakankamos pagalbos motinai. „Kai galvoji apie manipuliuojančią jos kalbą, savęs klausi, ar ji tikrai kritikuoja vaikus? Gal šitaip netiesiogiai išreiškiama frustracija dėl susidariusios situacijos, kritikuojamas režimas? Ji negalėjo to aprašyti tiesiai, tikriausiai laiškai būtų cenzūruoti“, – svarsto M. Sagatis.

Paskutinė Juzefos nuotrauka prieš tremtį

„...Stebiuosi, kad Tavo sąžinė ramiai miega, bet tai siaubingas sapnas, kai toks riksmas, tokios audros, kai miškai išgula nuo tokio gaudesio. Kalvos skelbia blogą žinią, gailiai šaukia balsai: „Padėk savo motinai“. Ateis laikas, nurims vėtros ir baisios audros, o mano Vandečka, labai, ach, mylima, pabus iš sapno, bet jau bus per vėlu. Viską užgyvensi ir viską vėl prarasi [...] bet motina, kuri Tave augino ir Tave taip stipriai mylėjo, mano meilė Tau begalinė, bus numarinta badu...“

Su mąslumu laiškuose atsiranda ir daugiau švelnumo, ypač dukteriai Janinai. Jai skirtas ir pats ilgiausias ir poetiškiausias iš laiškų. Daugiausia kartėlio adresuota pašnekovo močiutei Vandai, tačiau paskutiniuosiuose laiškuose aiškiai jaučiama, kaip smarkiai motina trokšta vėl būti su jauniausia dukra. Daugėja ir nuoširdumo, ir nusiskundimų dėl sveikatos, o galiausiai ji paprašo parduoti siuvamąją mašiną, nurodo, kad po mirties vaikai turėsią lygiomis dalimis pasidalinti jos turtą.

„Man reikia, kad būtum su manimi ir pasirūpintum, kad grįžčiau pas jus, mano Vandečka, o jūs nieko nedarote dėl manęs. Daug šeimų sugrįžo, dėl kiekvieno šeima iš Naugarduko stengėsi, o mano byla užmigdyta. Tikiuosi, viltį turiu, kad išmiegos ir dirbs man ir mano gerovei. Kankina dar stiprus pūslės uždegimas. Prašau atsiųsti spanguolių.“

Laiškų autorė nėra herojiška ar pasiaukojanti. Į ribinę situaciją pakliuvusiai moteriai stinga maisto, drabužių, pinigų, ji priekaištauja, kaltina, skundžiasi. Parodos atidarymo proga surengtoje diskusijoje kultūros istorikė dr. Violeta Davoliūtė sakė, kad tokie asmeniniai išgyvenimai kaip Jozefos padeda mums niuansuočiau suprasti savo istoriją. Galime susidaryti visapusiškesnį vaizdą, nei skaitydami „sumonumentalintą“ tremčių istoriją ar tiesiog aukų statistiką vadovėliuose. Paroda „Jozefos laiškai“ Genocido aukų muziejuje veiks iki gegužės 21 d.

Prosenelę Jozefą Michaelis pažino ne tik iš laiškų, bet ir bendraudamas su po pasaulį išsibarsčiusiais giminaičiais. Jau antrus metus jis užsiima šeimos istorijos tyrinėjimu, metęs darbus statybų sektoriuje. Po karo jo močiutė Vanda atvyko į Britaniją, visą gyvenimą gyveno ir mirė Londone, ten gimė ir Michaelis, vėliau jo šeima persikėlė gyventi į Velsą. Kiti Jozefos vaikai iš pradžių apsigyveno sovietų neužimtoje Vakarų Lenkijoje – Vroclave, Gožuve, Ščecine, Katovicuose. Vėliau vyriausia iš dukterų Marija išvyko į Kanadą, tokiu būdu viena giminės šaka atsirado Šiaurės Amerikoje. Įdomiausiu iš apsilankymų pas giminaičius pašnekovas įvardija viešnagę Floridoje, kur Marijos dukra išsaugojo užrašytą keturių puslapių ilgumo Jozefos kaimyno liudijimą.

„Iš jo sužinojome, kad prosenelė buvo katalikė, lenkė, kilusi iš gan kilmingos šeimos. Jos vyras Konstantinas, 1938 m. miręs natūralia mirtimi, buvo ortodoksas, eigulys, tikriausiai iš Vilniaus. Jie susituokė iš meilės. Dėl socialinių statusų skirtumo Jozefos šeima nepritarė santuokai. Jie gyveno kilmingos šeimos Stravinskių dvaro teritorijoje, ją prižiūrėjo. Dar sužinojome, kad ji turėjo verslą – plukdydavo žmones per Nemuną – kurį pardavė amerikiečiui“, – pasakoja M. Sagatis.

Jaunavedžiai Konstantinas ir Jozefa, 1905 m. Vilniuje

Seserys Vanda ir Janina Varšuvoje, 1935 m.

Pasak žymaus rusų kultūrologo, Kembridžo universiteto profesoriaus Aleksandro Etkindo, tik trečia represijas patyrusios šeimos karta gali atmintį išreikšti kūrybiškai. Mat pirmajai atitenka kapai, antrajai – trauma, trečiajai – gedėjimas. Ši teorija tinka paaiškinti kartų skirtumus Michaelio šeimoje. Jis sako paveldėjęs smalsumą ir norą perteikti atmintį apie prosenelę menine forma, tuo metu jo tėtis neturėjo jokio noro žvalgytis atgal į praeitį. Pirmiausia Jozefos istoriją pašnekovas įamžino šeimai skirtoje knygoje, į kurią sugulė jos laiškai bei artimųjų atsiminimai, vėliau parengė ir genealoginį medį. Pabandęs susisiekti su įvairiais institutais keliose šalyse dėl laiškų eksponavimo, aiškiausio atsakymo sulaukė iš Vilniaus unviversiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų korporacijos „RePublica“. Paroda Genocido aukų muziejuje parengta bendradarbiaujant su korporacija bei Lenkijos institutu Vilniuje.

Michaelis su giminaičiams išleista knyga apie prosenelę. Fotografuota Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje, kur buvo pakrikštytas jo senelis Kęstutis Sagatis. Gedimino Šulco nuotrauka

„Čia atvykęs įsitikinau, kad tinkamesnės vietos viešai eksponuoti laiškus pirmą kartą nė negali būti. Bandydamas suprasti protėvius, gilinuosi ir į šio regiono istoriją. Esu Lietuvos ir Lenkijos sąjungos palikuonis. Mano seneliai iš čia pabėgo, rizikavo dėl geresnio gyvenimo, tėtis gimė pabėgėlių stovykloje, o aš jaučiu pareigą grąžinti Jozefos istoriją ten, kur ji priklauso. Prie šaknų“, – kalba M. Sagatis. Jo senelis Kęstutis kilęs iš Vilniaus, pakrikštytas Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Nors seneliai kalbėjo lenkiškai, Michaelio šeimoje buvo kalbama angliškai, nes jo mama – airė. Lenkų kalbos jis pramoko bendraudamas su verslo partneriu iš Lenkijos. Į statybų verslą pašnekovas greitu metu grįžti neketina, dar daug planų, susijusių su šeimos istorija, mintyse sukasi. „Leidausi į rimtą nuotykį“, – šypsosi pašnekovas. Netrukus drauge su tėvu vyks aplankyti galbūt jau nebeegzistuojančio Korsakų kaimo prie Lydos, į kur Jozefa siuntė laiškus dukterims. Taip pat Michaelis norėtų parodą eksponuoti Maskvoje.

Juzefos vaikaitės, bandančios suprasti jos laiškus, Gožuve, Lenkijoje

M. Sagatis tikisi, kad prosenėlės laiškų temos ir turinys padeda suprasti bendrą šiame regione gyvenančių tautų ir pabėgėlių palikimą, įveikti tarpusavio nuoskaudas, drauge kurti dabartį, padėsiančią ateities kartoms grįžti į santaikos kelią. Jozefos patirtis – asmeniškai, jausmingai išrašyta – drauge yra milijono kitų nuo totalitarinių režimų nukentėjusių žmonių patirtis.

Anot pašnekovo, Jozefos laiškų istorija – ištisa laimingų atsitiktinumų virtinė, pradedant nuo netikėto atradimo. Jie parašyti lenkų ir rusų kalbos mišinio dialektu, kai kurių žodžių apskritai nebuvo galima suprasti. Dėl keleto lemtingų atsitiktinumų Michaeliui pasisekė susipažinti su profesionalia vertėja iš Lvovo, padėjusia iššifruoti tekstus. Parodoje laiškus galima skaityti lietuvių, lenkų, anglų kalbomis ir pamatyti originalius variantus. Galiausiai, dar vienas laimingas atsitiktinumas – tarp senienų ciocės Zosės namuose rasta ir sena kasetė, kurios įraše girdėti, kaip Michaelio tėtis, kompozitorius, groja savo kūrybos muziką senu močiutės Vandos pianinu aštuntojo dešimtmečio pradžioje. „Tų namų valymas ne tik leido susipažinti su prosenelės Jozefos istorija, bet ir pateikė jos garso takelį. Tai muzikinė jos ir visos mūsų šeimos likimo reprezentacija“, – sako pašnekovas ir kviečia pasiklausyti šiuolaikinės įrašo versijos. Groja jis pats ir laimingo atsitiktinumo dėka Berlyne sutiktas lenkų kilmės altininkas. Viešai šis kūrinys dar nebuvo atliktas, Michaelis labai to norėtų ir viliasi, kad pavyks Vilniuje.