Doc. dr. Liutauras Gudžinskas

Asmeninio archyvo nuotrauka

Gerai žinomas politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, Šiaurės Europos studijų centro vadovas Liutauras Gudžinskas balandžio 18 d. socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė ketinąs stoti į Lietuvos socialdemokratų partiją, kai tik baigs vadovauti Lietuvos politologų asociacijai gegužės mėnesį. Motyvacija apibūdinta trimis veiksniais: domėjimasis ne tik akademine politikos puse, prasta Lietuvos demokratijos būklė ir kairiosios politinės pažiūros.

Pradėkime nuo to, ką politologui reiškia imtis praktinės politikos. Ar šie pašaukimai, kaip rašė Maxas Weberis, nėra skirtingi? Iš politikos mokslininko reikalaujama vertybinio nešališkumo (kiek jis įmanomas), iš politiko – įsipareigojimo ir ištikimybės konkrečioms vertybėms.

Yra nemažai politologų, kurie vienaip ar kitaip įžengia į praktinę politiką. Vienas ryškesnių tokių pavyzdžių – estų politikos mokslininkas Reinas Taagepera. Būdamas pasaulinio lygio komparatyvistas ir turbūt žinomiausias politologas tarp visų Baltijos valstybių politikos tyrėjų, jis kandidatavo į Estijos prezidentus ir taip pat kurį laiką vadovavo vienai iš parlamentinių šalies partijų.

Jei politikos mokslas būtų nacionalinis, suderinti abu šiuos pašaukimus būtų sunku. Tačiau taip nėra. Politikos teorijos peržengia valstybių ribas. Jos paprastai siekia formuluoti kuo labiau visuotinius teiginius. Tuo tarpu politikos praktika visada remiasi konkrečia erdve ir laiku. Įgytas politinis patyrimas turėtų netrukdyti, o kaip tik papildyti akademinį politikos supratimą. Didesnis iššūkis suderinti šiuos pašaukimus kyla tik tuomet, kai tenka komentuoti politikos įvykius. Bet čia sakyčiau, kad atskleista politinė tapatybė ne kliudo, o padeda aiškiau artikuliuoti savo mintis. Kur kas prasčiau būna, kai politologas, dėdamasis nešališku įvykių stebėtoju, atvirai primeta savo pažiūras nupasakodamas vieną ar kitą politikos įvykį.

Socialiniame tinkle „Facebook“ pranešęs apie sprendimą stoti į LSDP kaip vieną iš priežasčių nurodei pilietinį nerimą. Jį pajutai po „MG Baltic“ ir Liberalų partijos korupcinio skandalo, supratęs, kad Lietuvos demokratija kur kas prastesnės būklės, nei manei. Kodėl būtent politiko kelias padės aktyviau įsitraukti į šalies politiką ir užkirsti kelią „kurlianskizacijai“?

Abby Innes, Annos Grzymala-Busse ir kiti tyrimai rodo, kad Vidurio ir Rytų Europos demokratijos yra rimtai susidūrusios su valstybės užgrobimo problema, kai verslo grupuotės įvairiomis priemonėmis kėsinasi įsiskverbti į viešąsias institucijas ir jas užvaldyti. Viena didesnių bėdų – politinių partijų negebėjimas atsispirti tokiems mėginimams. Priešingai, jos dažnai noriai leidžiasi į tokius sandorius. „MG Baltic“ istorija atskleidė, kad Lietuva – taip pat ne išimtis. Egzistuoja didelių grėsmių, kad iš mūsų demokratijos ilgainiui teliks tik fasadas. Nematau kito būdo, kaip visiems, neabejingiems Lietuvai kaip laisvos lygiateisių piliečių bendruomenės idėjai, kaip įmanoma aktyviau įsitraukti į viešuosius šalies reikalus. Mano supratimu, dalyvavimas politikoje yra viena veiksmingesnių tokio įsitraukimo formų.

Ar nėra paradoksalu, kad pasirinkai LSDP, kurios pagrindiniu bruožu kai kurie apžvalgininkai įvardija godumą valdžiai ir iš to kylančią korupciją, nepotizmą? Naujasis partijos pirmininkas teistas už neskaidrius viešuosius pirkimus, jo konkurentas antrajame rinkimų ture – buvusio susisiekimo ministro sūnus ir pan. Anot Raimundo Lopatos, pakanta korupcijai – socialdemokratų vėžys.

Aš pasirinkau socialdemokratus, nes mano pažiūros yra kairiosios. Kaip atskleidė Liberalų sąjūdžio istorija, net ir viešai labai skaidriomis laikomos politinės jėgos gali būti pažeistos korumpuotų veikėjų. Socialdemokratai – ne išimtis. Dažnai padoriais save laikantys žmonės šalinasi tiesioginės politinės veiklos, bet, mano įsitikinimu, tokia „pabėgimo“ strategija nėra perspektyvi. Pačiam įsitraukiant į partinę veiklą, galima mėginti keisti tokią situaciją.

Kiti du partijos vėžiai būtų tapatinimasis su komunistine praeitimi ir pragmatiškas, o kartais net antivalstybiškas požiūris į Rusiją. Pirmu atveju pabrėžiamas komunistų indėlis atkuriant Lietuvą (ir kaip kitaip, jei dalis LSDP narių – ekskomunistai), antruoju – nesibodima tarpininkauti „Rosatom“, mieliau renkamasi bendradarbiauti su Kremliumi nei Briuseliu. Ar manai, kad esama vaistų nuo jų?

Mano supratimu, kaip tik pastaruoju metu išgyvename tam tikrą diskurso lūžį, kai keičiasi kairės samprata Lietuvos viešojoje erdvėje. Nors ginčas dėl komunistinės praeities dar iki šiol reikšmingas rinkimų kovose, toks politinis pasidalijimas yra dirbtinis. Jį galima ir reikia dekonstruoti, idant pagrindinės šalies politinės jėgos pagaliau susitelktų ne ties šalį skaldančiais tapatybiniais konfliktais, o praktinių problemų, tokių kaip auganti socialinė ir ekonominė nelygybė ar nemažėjanti emigracija, sprendimu.

Nesutinku, kad Lietuvos socialdemokratai kaip partija mieliau renkasi bendradarbiauti su Kremliumi nei Briuseliu. Taip, yra ženklų dėl įtartinų pavienių asmenų ryšių, tačiau bendra oficialiai deklaruojama partijos orientacija yra provakarietiška. Tiesą sakant, būtent socialdemokratų valdymo metu įstota į Europos Sąjungą ir NATO – taip įgyvendinant esminį Lietuvos geopolitinį pasirinkimą.

Kairieji Lietuvoje tarpukariu. Kokie ir kodėl lietuviškos kairės pavyzdžiai patį įkvepia labiausiai? Ko iš jų reikia pasimokyti LSDP? Ar įmanoma nusimetus ar palengvinus komunistinę naštą susijungti su tarpukario didžiaisiais socialdemokratais, tokiais kaip Kazys Grinius, Mykolas Sleževičius, Mykolas Biržiška?

Kairiųjų demokratinių politikų (toli gražu ne tik socialdemokratų) reikšmė Lietuvos valstybingumui didžiulė. Ji ypač pasireiškė tuomet, kai reikėjo apginti ką tik priimtą sprendimą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Čia itin pasižymėjo Mykolas Sleževičius, Kazys Grinius ar Ernestas Galvanauskas, vadovavę vyriausybėms per patį sudėtingiausią Nepriklausomybės įtvirtinimo laikotarpį 1919–1924 m. Tarp krikščionių demokratų tuo metu taip pat vyravo kairiojo flango atstovai, tokie kaip Mykolas Krupavičius. Tai nėra atsitiktinumas. Jei ne turto perskirstymas (įvykdytas per žemės reformą ir kitomis panašiomis priemonėmis) ir viešųjų politikų plėtra, būtų buvę sunku atsispirti to meto taip pat populiarioms, bet prieš tautinę valstybę nukreiptoms komunistinėms idėjoms.

Manau, dabartiniai Lietuvos socialdemokratai iš tarpukario Lietuvos kairiųjų demokratų pirmiausia galėtų pasimokyti ryžto ir entuziazmo – tiek stiprinant Lietuvos valstybę ir jos demokratiją, tiek rūpinantis, kad būtų užtikrintos visų jos piliečių pagrindinės teisės.

Apibūdini savo pažiūras kaip kairiąsias. Kokie klausimai tau svarbiausi? Ar tikrai LSDP pajėgi juos spręsti, ar atsiras dauguma norinčiųjų keisti partiją iš vidaus? Kaip rašė Gintautas Mažeikis, LSDP yra kaip „daktariška dešra, kur mėsos (kairumo) randama tik gerai pasistengus ir pro mikroskopą“.

Man asmeniškai svarbiausi klausimai – viešųjų politikų, kuriomis teikiamos tokios paslaugos kaip švietimas, sveikatos apsauga, socialinis draudimas, plėtra. Kaip liudija Šiaurės šalių socialdemokratinės gerovės valstybės pavyzdys, kartu su lyčių lygybės principo įtvirtinimu šios politikos yra raktas siekiant socialinio solidarumo ir ekonominio konkurencingumo vienu metu.

Ar LSDP tikrai pajėgi tai pasiekti, pasakyti negaliu. Nors kaimyninės Estijos pavyzdys liudija, kad galima palaipsniui artėti Šiaurės šalių link, stiprinti žmonių pasitikėjimą savo valstybe ir motyvaciją prisidėti prie jos ilgalaikio klestėjimo, savaime tai yra labai ambicingas tikslas. Bet, jei net nemėgintume to siekti, pralaimėtume iš karto, be kovos.

Priešingai nei tikėtumeis iš kairiųjų, Lietuvos socialdemokratai negina darbininkų ir profsąjungų, baigdami kadenciją priima liberalų darbo kodeksą, patekę į valdančiąją koaliciją nekovoja dėl socialinės apsaugos ir darbo ministro portfelio. Moraline prasme jie užima tokias pat pozicijas kaip dešinieji, emancipacija ar lygios galimybės rūpi tik mažai daliai partinių. Gal neverta keisti sustabarėjusios organizacijos, o kurti naują socialdemokratinę jėgą?

Klausimas pagrįstas. Būtų buvę galima ir kitaip elgtis, tačiau, įvertindamas partijos istorines šaknis ir Gintauto Palucko ryžtą iš esmės keisti partiją, aš visgi nutariau prisidėti prie šių pastangų. Sunku ginčytis dėl ateities prognozių – spėlioti galima įvairiai. Pats priėmiau sprendimą pasitikėti išreikštais socialdemokratų ketinimais persitvarkyti ir esmingai atsinaujinti.

Politologo Mažvydo Jastramskio teigimu, „LSDP išgelbėtų tik ideologinis revoliucionierius, kuris išsprogdintų nomenklatūrinį pradą. Žmogus, kuris nebūtų įklimpęs į organizacijos pelkę. G. Paluckui jau gali būti per vėlu.“ Pats palaikei jo kandidatūrą, matyt, manai, kad laiko dar yra. Kas turi būti nuveikta, kad pastarųjų savaičių diskusijos neliktų vien viešųjų ryšiu triuku?

Laiko yra, bet jo nedaug. G. Paluckas išrinktas dvejiems metams. Per tą laiką jis turės iš esmės pakeisti partijos organizacinę kultūrą. Pirmiausia turi būti suteikta daugiau reikšmės vidaus demokratijai ir sustiprintas partijos intelektualinis potencialas. Jei tai bus padaryta, LSDP gali susigrąžinti savo įtaką ir tapti telkiančia šalies politine jėga.

Jei nori sulaukti 2020 m. rinkimų – partija turi įgyti tvirtą ideologinį stuburą, rašė M. Jastramskis. Ar neatsiras pasipriešinimo iš partijos narių? Jiems galėtų būti neramu dėl to, kad, partijos pirmininkas palaiko tos pačios lyties porų partnerystę ar nelietuviško raidyno raides asmens dokumentuose, mat tai gali atbaidyti konservatyviai vertybiniais klausimais nusiteikusius rinkėjus.

Socialdemokratams esminė vertybė – lygiateisiškumas. Visi turi turėti teisę į kokybišką švietimą, sveikatos apsaugą, kitas viešąsias paslaugas, ir niekas negali būti diskriminuojamas ar kitaip išskirtas dėl savo lyties, tautybės, rasės, socialinės padėties ir kitų pagrindų, įskaitant lytinę orientaciją. Šiuo atžvilgiu G. Paluckas, paremdamas šias konkrečias iniciatyvas, yra ideologiškai nuoseklus. Tad, jei ir kiltų rimtesnis pasipriešinimas partijos viduje, jis veikiausiai būtų trumpalaikis.
Apskritai nemažai daliai tokių klausimų būdinga vadinamoji „falsifikuotų preferencijų“ ypatybė. Analogiški procesai Vakaruose liudija, kad tol, kol kitokią lytinę orientaciją nei dauguma turintys asmenys neatsiskleidžia, nepradeda atvirai kalbėti apie save, tol klesti visuotinis įtarumas ir priešiškumas jiems. Tačiau, išdrįsus prabilti, visuomenės nuomonė keičiasi labai greitai. Lietuvoje šis atsiskleidimas jau prasidėjęs ir jis iš esmės nebegrįžtamas.