www.pexels.com nuotr.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro surengtoje priešpaskutinėje šio sezono „Pokalbių ne apie teatrą“ diskusijoje su Karoliu Kaupiniu – „Ar menas turi nešti vėliavą?“ – karštų emocijų išties netrūko. Koks meno ir patriotizmo santykis? Kas yra patriotinis kūrinys? Ar Lietuvoje tokių trūksta ir kodėl menininkai nenori jų kurti? Ir ką šiandien reiškia patriotizmas apskritai? 

Keturi diskusijos dalyviai – dvi stovyklos. Vienoje – kino scenaristas, filmų „Emilija iš Laisvės alėjos“ ir „Tadas Blinda. Pradžia“ scenarijaus autorius Jonas Banys. Kitoje – istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta, kino istorikė dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir kino režisierius Maratas Sargsyanas.

Patriotizmas kaip sąvoka – niekalas?

Šiandien pasirodantį patriotizmo temas gvildenantį kūrinį meno kritikai paprastai užsipuola su įtarumu, tačiau žiūrovai tokius filmus priima visai kitaip – su malonumu ir netgi katarsiu.

Ką iš tiesų šiandien reiškia sąvoka „patriotizmas“? Pasak istoriko ir rašytojo T. Vaisetos, tai nėra pirmiausia meilė tėvynei – tai savų ryšys su tėvyne. „Tėvynė – tai, kas tau yra sava, ir nesvarbu, gražu ar negražu, artima ar neartima. Man patriotizmas yra įsipareigojimas būti ištikimam tam, kas yra sava“, – sakė T. Vaiseta.

Kino istorikė dr. L. Kaminskaitė-Jančorienė kalbėjo apie kintantį asmeninį santykį su patriotizmo sąvoka: „Jeigu kalbame apie lietuvišką kultūrą, lietuvišką erdvę, ši sąvoka man siejasi su konjunktūra. Bet jeigu aš kalbėčiau apie savo asmeninį santykį, man patriotizmo sąvoka atrodo skilusi, turinti daug apibrėžimų.“

Režisierius M. Sargsyanas tikino turintis dviejų sluoksnių patriotizmą – kraujo ir proto, tačiau svarbiausia, pasak jo – būti sargu sau pačiam ir nepražioplinti to momento, kai ateina laikas būti patriotu.

T. Vaiseta: „Tėvynė – tai, kas tau yra sava, ir nesvarbu, gražu ar negražu, artima ar neartima. Man patriotizmas yra įsipareigojimas būti ištikimam tam, kas yra sava.“

Scenaristo J. Banio manymu, patriotizmas kaip terminas yra niekalas, beprasmis, nes skirtingi žmonės į tai sudeda skirtingus dalykus. „Jeigu mes pradedame kalbėti kad ir apie patriotizmo skatinimą, kol neišsiaiškinsime, ką norime pasiekti, tol nesusišnekėsime, – sakė scenaristas. – Čia kaip terminas „kokybė“: kai paklausi vartotojo, pagal ką jis renkasi produktą, kiekvienas atsako – pagal kokybę. Iš tiesų tai nieko nereiškia – netgi skirtingiems to paties produkto vartotojams kokybė yra absoliučiai skirtingas dalykas. Taip pat su patriotizmu – skirtingiems žmonėms tai skirtingos sąvokos, dėl to kalbėti apie patriotizmą nėra tikslo, jis nieko nereiškia. Man svarbūs kiti dalykai: meilė tėvynei, pasiryžimas ginti ją, dalyvauti pilietiniuose procesuose, eiti rinkimus, atsakingai rinkti valdžią.“ 

Apskritai tokie terminai, kalbėjo J. Banys, vartojami kaip maišas įvairioms emocijoms, sąvokoms sumesti. Tokiu atveju naudinga išsigryninti, apie ką kalbama: „Žinote, čia kaip ZIP failai. Aiškintis, kuris ZIP failas yra geresnis, yra beprasmiška, kol nežinai, kas jame yra. Viename gali būti Federico Fellini filmas, kitame – pornografija. Bet kol nepasižiūrėsi, kas viduje – niekada nesužinosi.“

Ar egzistuoja patriotinis menas?

Enciklopedinis patriotizmo apibūdinimas yra toks: tai reiškinys, kaip gerbiama, ginama ir mylima bei kartais aukštinama savo šalis arba regionas: tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynės. Tuomet tai jau laikytina šovinizmu.

Iškėlus klausimą, ar gali egzistuoti toks reiškinys kaip patriotinis menas, ar iš viso kryptinga apie tai kalbėti, dr. L. Kaminskaitė-Jančorienė buvo atvira: „Jeigu kalbame apie šiuolaikinę viešąją erdvę, jaučiu tarsi susidvejinimą, nes patriotizmas dažnai sulyginamas su nacionalizmu. Man tai atrodo konjunktūrinė sąvoka, nes ji pabrėžia lojalumą valstybei, ir ta valstybė dažniausiai suprantama labai ribotai. Būtent šovinizmo prasme. Tokia patriotizmo sąvoka, kokia yra pateikiama, man nėra priimtina. Meno kūriniuose abejojama, klystama ir bandoma atmesti bet kokią konjunktūrą.“

M. Sargsyanas patarė laikytis tam tikrų taisyklių, kaip meno kūrinys turi būti sukuriamas: „Jeigu kūrinys yra šovinistinis, peržengiantis meno ribas, nemanau, kad žmonės žiūrėdami jį medituos. Mums reikia susitarti, kas yra patriotinis meno kūrinys. Kam teikti pirmenybę – ar menui, ar norui paveikti žmones taip, kad jie dar labiau gerbtų ir mylėtų savo tautą, nekęstų savo priešų.“

Dr. L. Kaminskaitė-Jančorienė: „Menas yra autonominė sritis, ir kai painiojamas institucinis požiūris, kai meno kūrinys tampa įrankiu jam iliustruoti, tuomet kūrėjai ir kritikai pradeda skalambyti varpais. Nes paminama svarbiausia funkcija – netrukdyti.“

J. Banys šioje diskusijoje kalbėjo apie tai, kad būtina atskirti pastangas formuoti atitinkamas visuomenės nuotaikas nuo meno, nes esą nebūtinai menas turi tai daryti. Ir nebūtinai, jo nuomone, kino filmas ar spektaklis, kurio tikslas – vienaip ar kitaip formuoti auditorijos nuotaikas, turi pretenduoti į meno statusą.

„Valstybės įgaliotos institucijos privalo labai aiškiai žinoti, ko siekia, ir pasirinkti, ar tikslams pasiekti tinkamiausias kanalas yra menas, ar visai kitos priemonės. Kaip kino scenaristas galiu pasakyti, kad nesu niekuo susijęs su menu, tačiau esu padaręs darbų, kurie tam tikroje sferoje suveikė gana gerai“, – sakė scenaristas J. Banys. 

Menas – autonominė erdvė

Viena priežasčių, kodėl ir buvo surengta ši diskusija – Donato Ulvydo režisuoto filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“, kurio scenarijaus autorius – J. Banys, atsiradimas. Žiūrovai šią juostą žiūrėjo pilnomis salėmis, tačiau kitame fronte – kritikų – nusirito nepasitenkinimo bangos. Kodėl taip yra?

Kino istorikė dr. L. Kaminskaitė-Jančorienė problemą aiškino taip: „Menas yra autonominė sritis, ir kai painiojamas institucinis požiūris, kai meno kūrinys tampa įrankiu jam iliustruoti, tuomet kūrėjai ir kritikai pradeda skalambyti varpais. Nes paminama svarbiausia funkcija – netrukdyti, nenurodinėti, suteikti menui laisvą erdvę. Mes valstybę dažniausiai siejame su valstybinėmis institucijomis, o taip, mano požiūriu, būti neturėtų – valstybė esame mes. Bet kai kalbame apie tam tikrų funkcijų delegavimą, nuosprendį, atsiranda valstybė kaip anonimiškas darinys. Bet juk pirmiausia yra žmonės.“

Dr. L. Kaminskaitės-Jančorienės manymu, jeigu užsakomajam kūriniui suteikiamas finansavimas propagandiniam tikslui, atsiranda painiava ir institucijų imama kėsintis į autonominį meno lauką.

J. Banys: „O kodėl tokius kūrinius vadiname užsakomaisiais? Jeigu aš trykšte trykštu noru išsakyti meilę savo tėvynei ir noriu tai padaryti plakatiškai ir nesubtiliai, tiesiog ieškau priemonių, kaip tai padaryti.“

J. Banys paprieštaravo: „O kodėl tokius kūrinius vadiname užsakomaisiais? Jeigu aš trykšte trykštu noru išsakyti meilę savo tėvynei ir noriu tai padaryti plakatiškai ir nesubtiliai, tiesiog ieškau priemonių, kaip tai padaryti. Ir jeigu valstybės institucija sako: „Taip, mūsų tikslai ir uždaviniai sutampa, suteiksime finansavimą“ – kaip tai vertinti: ar kaip užsakomąjį kūrinį, ar ne?“

Problema ta, diskusiją tęsė dr. L. Kaminskaitė-Jančorienė, kad valstybė nėra tik valstybinė institucija. „Kas nusprendė, kad vienoks ar kitoks kūrinys turi gauti finansavimą? Kad vienam ar kitam kūriniui turi atitekti didesnė pyrago dalis? Vadinasi, kiti kūriniai, kurių funkcijos nesutampa su valstybės institucijų funkcijomis, netenka teisės? Netenka teisės tie, kurie skelbia kitokį požiūrį, kitokį matymą, trykšta meile kitiems dalykams? Čia ir slypi pavojus, kad valstybinė institucija manosi turinti teisę nuspręsti nesurengusi viešų įvairių žmonių grupių diskusijos. Turint galvoje dabartinį konjunktūrinį lauką, tokių viešų vienakrypčių kalbėjimų yra vis daugiau“, – sakė dr. L. Kaminskaitė-Jančorienė.

Lietuvoje nėra propagandos?

Istoriko T. Vaisetos nuomone, nėra prasminga apskritai diskutuoti apie filmų finansavimo sistemą. Lietuvoje nėra daug trykštančiųjų kurti propagandinius filmus, ir valstybė tokių asmenų nemedžioja. „Yra valstybės programos, kuriose būna aiškiai suformuluota užduotis, kam turi būti skiriami biudžeto pinigai. Valstybė siūlo programas ir suteikia galimybę gauti finansavimą, jeigu jos poreikiai bus patenkinti. Šioje vietoje kyla klausimas – kas yra valstybė? Juk valstybė esame mes. Ir jeigu kritinę masę žmonių netenkina, kad valstybė finansuoja tik propagandinius filmus, apie tai ir reikia kalbėti“, – svarstė T. Vaiseta.

M. Sargsyanas: „Svarbiausia būti sąžiningiems ir nevadinti daiktų tuo, kuo jie iš tiesų nėra, neuždengti tikrojo elgesio kitu rūbu.“

Pasak istoriko, patriotizmas iš tiesų yra rūpinimasis savo valstybe ir savo visuomene. Kartais ir aukštinimas, bet visą laiką rūpinimasis: „Imkime konkrečius pavyzdžius. „Kino pavasaryje“ rodytas Andriaus Blaževičiaus filmas „Šventasis“ su rūpesčiu kalba apie valstybę, apie mus kaip visuomenę. Toks kritiškas kalbėjimas apie mus pačius ir yra tikrasis patriotizmas. Kitas klausimas – ar yra valstybėje programa, kuri finansuotų filmus, išsakančius rūpestį valstybe?“

Kinas – menas ar komunikacijos kanalas?

Dar vienas pasvarstymas, iškilęs diskusijos metu – ar reikia apie kiną iš viso kalbėti kaip apie meną.

Scenaristo J. Banio manymu, kinas nėra menas. Kinas yra komunikacijos kanalas. „Akivaizdus dalykas – kinas, storytellingas apskritai, beje, ir teatras – tai komunikacijos kanalai, kuriuos visuomenė per daugelį metų sukūrė tam, kad galėtų modeliuoti savo narių elgesį. Štai dėl ko atsirado pasakos, legendos – nes šviesuomenė, inteligentija kuria tam tikrus pasakojimus, kurie modeliuoja vienokios ar kitokios auditorijos veiklą. Lygiai taip pat tais komunikacijos kanalais gali būti platinami ir kūriniai, turintys didelę išliekamąją vertę, traktuojami kaip menas“, – kalbėjo J. Banys.

J. Banio tikinimu, yra tarpinis dalykas, kurį būtų galima įvardyti kaip tam tikrų reikalingų žinučių transliavimą masinei auditorijai. „Ir tos žinutės yra labai svarbios, labai reikalingos. Neužmirškime, kad Lietuvos valstybę šiuolaikinės Lietuvos valstybės tėvai sukūrė išnaudodami ūkininko kalendorių. Jie rašė kalendoriuje, kada reikia mėžti mėšlą, ir rašė apie meilę Lietuvai. Sakė, kada sėti grūdus, ir rašė apie meilę Lietuvai. Ir tik tokiu būdu jie pasiekė būrą valstietį, kuriam nusispjauti ant aukštų materijų, filosofijų. Tokiam žmogui reikia paprastai, aiškiai, prieinamomis priemonėmis pasakyti konkrečius dalykus, – teigė J. Banys. – Jeigu jie to nebūtų darę, nebūtų nei Vasario 16-osios, nei Kovo 11-osios.“

Istorikas T. Vaiseta buvo kitokios nuomonės ir kalbėjo nemanantis, kad auditorijos konsolidavimas visą laiką yra gėris: „Tai priklauso nuo visuomenės, konteksto, tikslų, kuriais yra konsoliduojama. Kitas dalykas – dėl meno instrumentalizavimo. Kai kalbama tokiomis frazėmis kaip „Menas yra opiumas liaudžiai“, „Menas formuoja mūsų elgsenas“, „Menas yra tam, kad suformuotų tam tikrą mūsų mąstyseną, kad darytume tai, ko nori elitas“ – tai nesusipratimas“, – tvirtino T. Vaiseta.

J. Banys: „Pirmiausia Lietuva neturi savo herojinio epo. Lietuva neturi gyvo istorijos suvokimo ir dėl to, kad nėra gero istorinio „storytellingo“.

Pasak istoriko, nebegalima lyginti šių visuomenių. XIX amžiuje visa kultūra buvo instrumentalizuota tam, kad būtų konsoliduojama, kuriamos tautos. „Sutinku, 1990 metais Kovo 11-osios nebūtų buvę be meno instrumentalizavimo. Bet tai įvyko, po Kovo 11-osios Lietuva susikūrė, mes esame ta Lietuva, ta valstybė, ta visuomenė ir esame visiškai kita visuomenė, negu buvome XX amžiaus pradžioje. Ir dabar sakyti, kad menas mums atlieka tokią pat funkciją, kokią atliko XX amžiaus pradžioje – absurdas. Esame kiti žmonės. Kitokie visomis prasmėmis“, – J. Baniui oponavo T. Vaiseta.

Kokio patriotinio kūrinio trūksta valstybei?

Diskusijos pabaigoje K. Kaupinis uždavė tokį klausimą: „Jeigu reikėtų pagalvoti, kokio patriotinio kūrinio šiandien reikėtų valstybei, kaip manote, apie ką jis turėtų kalbėti?“

Istorikas T. Vaiseta pabrėžė, kad mums privalu šnekėti apie reiškinį, kurį galima pavadinti neapykanta savo valstybei. „Neapykanta ne dėl to, kad nefunkcionuoja tam tikros institucijos, bet neapykanta valstybei kaip idėjai. Ši neapykanta sklinda ir iš tų, kurie emigruoja, ir iš tų, kurie Lietuvoje gyvena“, – sakė. T. Vaiseta.

Dr. L. Kaminskaitė-Jančorienė antrino: „Apie neapykantą kitam. Apie tai, kaip elgiamės su kitais, kaip girdime ir mokame klausyti kito. Tai turėtų būti kūrinys apie kitą.“

Pasak M. Sargsyano, svarbiausia būti sąžiningiems ir nevadinti daiktų tuo, kuo jie iš tiesų nėra, neuždengti tikrojo elgesio kitu rūbu.

Dr. L. Kaminskaitė-Jančorienė: „Kas nusprendė, kad vienoks ar kitoks kūrinys turi gauti finansavimą? Kad vienam ar kitam kūriniui turi atitekti didesnė pyrago dalis? Vadinasi, netenka teisės tie kūriniai, kurie skelbia kitokį požiūrį, kitokį matymą, trykšta meile kitiems dalykams?“

„Pirmiausia Lietuva neturi savo herojinio epo. Lietuva neturi gyvo istorijos suvokimo ir dėl to, kad nėra gero istorinio storytellingo, – svarstė J. Banys. – Mes neskiriame pakankamai dėmesio įdomiai ir emocingai vaikams ir paaugliams pateikti istoriją: kas įvyko, kaip įvyko, kodėl įvyko, kaip žmonės elgėsi – taip, kad jie tai pajaustų širdimi. Čia kaip ir su saugos diržais. Visi žino: jeigu neprisisegi saugos diržo, keli didesnę grėsmę savo gyvybei. O daug kas diržų nesisega kodėl? Nes nusispjauti. Nes niekas jiems nesuformavo emocinio suvokimo, kad reikia daryti vienaip ar kitaip. Tačiau užtenka parodyti, kaip mergaitė neprisisegusi saugos diržo išlekia pro langą, ir prisisegimas saugos diržų išauga 30 procentų. Mūsų požiūris į savo valstybę yra tie saugos diržai. Ir, kaip jūs sakote – menas, aš sakau – komunikacija, turi galią tą požiūrį pakeisti. Jeigu tai bus daroma kryptingai.“