Kaišiadorietis kunigas Algirdas Jurevičius siūlo kūrybingą prieigą protui ir širdžiai – istorinio romano žanru parašytą biografiją „Susipažinkime – esu Teofilius“.

Spaudai rengiama knyga bus puiki galimybė susipažinti su arkivyskupo Teofiliaus Matulionio asmenybe, gyvenimu ir istoriniu kontekstu.

„Bažnyčios žinių“ redakcija neseniai publikavo knygos ištrauką, kuria dalinasi ir su „Bernardinai.lt" skaitytojams. 

Apie arkivyskupą Teofilių Matulionį yra parašytos kelios knygos, paskelbta keliasdešimt straipsnių, valstybiniuose archyvuose aptikti jo tardymo protokolai, teismo nutartys bei sekimo medžiaga. Iš paties Teofiliaus raštų tėra išlikę ganytojiški laiškai, aplinkraščiai kunigams bei oficialūs susirašinėjimai. Privačių laiškų skaičius vis didėja, nes atsiranda žmonių, išsaugojusių juos ir pasidalijančių kopijomis. Pats Teofilius Matulionis dėl buvusių įkalinimų ir griežtos laiškų cenzūros neturėjo galimybės palikti gausesnio rašytinio palikimo, o dažnos kratos netgi skatino kuo greičiau atsikratyti, sunaikinti tai, kas buvo parašyta.

Per vieną kratą iš Teofiliaus atėmė užrašų knygelę, dėl kurios turinio jis labai sielojosi. Mat ten buvo kelių asmenų kontaktiniai duomenys, todėl arkivyskupas bijojo, kad gali nukentėti niekuo dėti žmonės. Juk tuo laiku padėtis buvo priešiška bet kokiai vidinio kūrybinio pasaulio raiškai.

Ši knygelė, parengta pasinaudojant istorinio romano žanru, sudaro unikalią galimybę naujai sutikti vyskupą ir kankinį Teofilių, o kartu tai iššūkis skaitytojui. Leidinys kviečia pažvelgti į to meto situaciją Teofiliaus akimis, įsijausti į jo gyvenimą, patirti jo išgyventas vidines emocijas susidūrus su sunkumais ar atviru priešiškumu. Tad leiskime pačiam Teofiliui prabilti ir pristatyti save.

Taip viskas prasidėjo...

Gimiau 1873 metais birželio 22 dieną Kudoriškyje, Alantos valsčiuje. Tėvai – Jurgis ir Ona Matulioniai – po savaitės mane nunešė į Alantos bažnyčią ir pakrikštijo Teofiliaus vardu. Gerokai vėliau sužinojau savo vardo prasmę: graikų kalboje Theophilus reiškia Dievo draugą. Priėmiau šią tiesą kaip įpareigojimą ir programą visam gyvenimui.

Nuo Skiemonių miestelio keturis kilometrus nutolęs Kudoriškio kaimas yra Anykščių rajone. Tėvai buvo darbštūs ūkininkai, todėl namuose niekad netrūkdavo maisto.

Kai buvau ketverių metų, gimdydama broliuką mirė mama. Prisimenu tik, kad karste šalia mamos gulėjo nedidelis ryšulėlis su negyvu kūdikėliu. Likome trys broliai našlaičiai. Aš tarp jų, vidurinis.

Teofiliaus motina Ona Matulionienė mirė 1877 m. gegužės 9 d., palaidota Alantos kapinėse.

Tėvas vedė kitą moterį ir mes persikėlėme gyventi į Purviniškį prie Daugailių. Ilgėjausi Kudoriškio, bet greitai pripratau ir prie naujos vietos. Nemažai laiko praleisdavau pas savo močiutę Žibėčių kaime. Nuobodžiauti namuose nebuvo kada, nes netrukus susilaukiau sesučių ir broliukų, pagelbėdavau tėvui ūkyje.

Negalėjau pamiršti savo mirusios motinos, todėl kartą paklausiau tėvo, kokie buvo jos paskutiniai žodžiai. Tėvo liudijimu, mirdama ji pavedė tris savo sūnus Švenčiausiosios Jėzaus Širdies globai. Testamentiniai mamos žodžiai man tapo labai brangūs. Nors tėvas turėjo ūkį, bet troškau mokytis. Lietuva priklausė carinei Rusijai, todėl dažnai girdėdavau kalbant rusiškai arba lenkiškai. Tų kalbų mane ir pradėjo mokyti savamoksliai entuziastai.

Tėvas norėjo mane leisti į rusų pradžios mokyklą, bet manęs ten netraukė. Tėvas sutiko, kad mokyčiaus pas privačius mokytojus. Kai tik paklausdavau, ar kas negalėtų manęs pamokyti lietuvių kalbos, žmonės baugščiai apsidairydavo ir pridėdavo pirštą prie lūpų, nes tai buvo spaudos draudimo laikai. Negalėjau suprasti, kuo pavojingas lietuviškas raštas, bet šis uždraustas dalykas mane nepaprastai viliojo. Labai apsidžiaugiau Daugailių bažnyčioje susipažinęs su Liepojos gimnazistu Juozu Pakalniu, kuris sutiko mane mokyti lietuvių kalbos. Tėvas mano mokslams pritarė, bet paprašė niekam apie tai nepasakoti, kad neprisišauktume carinių žandarų nemalonės.

Pirmoji lietuviška knygelė, kurią gavau iš savo mokytojo, buvo apie kun. Jono Bosko gyvenimą. Man didžiulį įspūdį padarė su jaunimu žaidžiantis, juokaujantis, bet taip pat ir besimeldžiantis kunigas. Norėjau tokį sutikti. Vos pabaigęs gimnaziją mano mokytojas J. Pakalnis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Supratau, kad jis savo gyvenimą nori pašvęsti tarnaudamas Dievui ir žmonėms. Keletą kartų skaičiau jo dovanotą knygelę apie kun. J. Boską ir klausiau savęs: ko aš noriu iš gyvenimo? Pradžioje norėjau išmokti lietuviško žodžio, bet mokytojas „pabėgo“ į... kunigų seminariją.

Esminis apsisprendimas

Patiko man dirbti fizinius darbus, daug buvoti gamtoje, bet krūtinėje kirbėjo esminis klausimas: kokį kelią pasirinkti? Norėjosi ką nors žmonėms padaryti gero taip, kaip kunigas J. Boskas... Dirbdamas laukuose pasvajodavau ir apie kunigystę, tačiau man tai atrodė nepasiekiama, nes net gimnazijos neįstengiau pabaigti... Tėvas 1890 m. pardavė ūkį Purviniškyje ir nusipirko vienkiemį prie Dusetų. Darbo šiame ūkyje buvo nepaprastai daug. Sekmadieniais lankydavau naujai pastatytą Dusetų bažnyčią, mėgdavau joje ir po pamaldų tyloje asmeniškai pasimelsti arba tiesiog ramiai pabūti. Pajutau, kad mane į čia traukia, kad man gera čia būti.

Kartą po pamaldų mane pasišaukė kunigas ir, norėdamas susipažinti, daug klausinėjo. Tai visiškai suprantama, nes buvau naujas jo parapijietis. Klebonas paragino mane siekti mokslo. Pripažinau savo nesėkmes toje srityje ir pasiguodžiau, kad net ir kunigystės siekčiau, jei tik būčiau baigęs gimnaziją. Kunigas man įžiebė viltį sakydamas, jog Vilnius ar Kaunas manęs tikrai nepriims, bet Peterburgo kunigų seminarija išimties tvarka priima ir nebaigusius gimnazijos. Ši žinia man tapo didžiausiu džiaugsmu, todėl gavęs tėvo palaiminimą tuoj pat išsiruošiau į Peterburgą. Būsiu kunigas!

Peterburgas mane sužavėjo savo grožiu. 1892 m. pradėjau mokslus Peterburgo seminarijoje, kuri buvo įsikūrusi prie Jekaterinos kanalo, netoli Šv. Stanislovo bažnyčios. Seminarijoje mokėsi daugiau kaip šimtas seminaristų, tarp kurių buvo lietuvių, rusų, lenkų, latvių, baltarusių... Daug dėmesio skyriau maldai ir mokslui. Nustebau, kad čia mokytis man ėjosi kur kas geriau, negu gimnazijoje. Kiek sunkiau sekėsi vokiečių ir prancūzų kalbos, nes neturėjau jokių tų kalbų pagrindų.

Baigiant pirmąjį kursą prieš akis iškilo du dalykai: dėl mokslo ir dėl pašaukimo kunigystei. Supratau, jog aš galiu mokytis ir man tai sekasi. Seminarija tam davė didžiulį postūmį. Šis džiaugsmas visai nebuvo malonus, nes pradėjau abejoti savo pašaukimu į kunigystę. Į seminariją įstojau jaunatviško entuziazmo genamas ir per mažai suprasdamas apie pašaukimą, o dabar situacija pasikeitė. Nebebuvau įsitikinęs, ar mane Viešpats tikrai kviečia tapti Jo apaštalu. O gal tai tik mano paties momentinis susižavėjimas?..

Apsispręsti dėl santuokos ar dėl dvasinio pašaukimo reikia labai atsakingai, nes tai – visą gyvenimą saistantis pasirinkimas. Jei darbas nepatinka, gali jį pakeisti, jei gyvenamoji vieta netenkina – nesunkiai rasi kitą, o su pašaukimu šitaip negalima elgtis.

Abejonės dėl pasirinkimo mane taip kankino, kad praradau ne tik apetitą, bet ir vidinę ramybę. Nenorėdamas meluoti sau ir kitiems, įteikiau rektoriui prašymą atleisti mane iš kunigų seminarijos „dėl nusilpusios sveikatos ir pašaukimo neturėjimo“...

Palikęs seminariją nusprendžiau grįžti į gimnaziją ir ją užbaigti. Laikydamas rankose gimnazijos baigimo diplomą, bent trumpam pasijutau laimingas. Galėjau pasirinkti studijas universitete, įgyti elitinę specialybę, tačiau mintys apie kunigystę manęs neapleido. Neradau pasaulyje sielai ramybės, bet aiškiai pajutau, kad mano vieta seminarijoje. Čia susidūriau su kliūtimis – seminarijos vadovybė neskubėjo manęs vėl priimti. Patyriau sunkių pašaukimo išbandymų, nes tik po trejų metų beldimosi seminarijos durys man vėl atsivėrė.

Ilgoka pertrauka kunigų seminarijos studijose nenuėjo veltui. Padėdavau tėvo ūkyje, tapau kitų jaunuolių mokytoju, nes gimnazijos baigimo diplomas Lietuvos kaime buvo didžiulio išsimokslinimo ženklas. Per tuos metus atsirado vidinė branda ir didesnė atsakomybė, o nepavykę bandymai būti vėl priimtam į seminariją išugdė atkaklumą siekiant savo tikslo. Ne veltui sakoma, kad jei Viešpats uždaro duris, tai atveria langą... Kiekviena nesėkmė turi savo prasmę, kuri atsiskleidžia daug vėliau. Taip buvo ir man.

Kunigystės globėjai

Ruošiausi tapti Mogiliovo arkivyskupijos kunigu. Peterburge reziduojantis arkivyskupas Boleslovas Jeronimas Klopotovskis dažnai svečiuodavosi seminarijoje. Jis mums imponuodavo savo sielovadiniu rūpesčiu, nes sakydavo esąs pačios didžiausios pasaulyje vyskupijos ganytojas. Arkivyskupui labai rūpėjo seminaristų pasirengimas tarnauti milžiniško dydžio vyskupijoje. Gerai atsimenu jo žodžius: „Jums teks turėti reikalų su įvairių tautų ir papročių žmonėmis tokioje imperijoje!“ Su didele ramybe 1899 m. priėmiau diakono šventimus, tačiau paskutiniame kunigų seminarijos kurse sušlubavo sveikata, todėl dvasinė vyresnybė paskubėjo suteikti ir kunigystės šventimus.

Kunigu mane įšventino Mogiliovo arkivyskupo pagalbininkas vyskupas Karolis Antanas Niedzialkovskis. Šventimų diena man buvo keleriopai įsimintina, nes tai vyko jubiliejiniais 1900 metais kovo 4 dieną, Bažnyčiai minint Lietuvos globėją šv. Kazimierą. Jo šūkį „Geriau mirti, bet nenusidėti“ priėmiau sau kaip prasidedančios kunigystės programą.

Po kelių dienų – kovo 7-ąją – seminarijoje iškilmingai aukojau pirmąsias šv. Mišias. Jausmas buvo nenusakomas. Nors specialiai taip netaikiau, bet tą dieną Bažnyčia minėjo šv. Tomą Akvinietį – krikščioniškojo mokslo ir studijų globėją. Žengdamas prie altoriaus, širdyje supratau, jog mano studijos yra tiesiog Dievo malonės dovana. Juk buvau beprarandąs viltį tada, kai gimnazijoje gavau pataisas, neišlaikiau egzaminų ir turėjau pasitraukti... Dievui nėra neįmanomų dalykų, o aš, kaip Dievo draugas (gr. Theophilus), patyriau tai ir už viską dėkodamas Viešpačiui atnašauju šv. Mišias.

Pasinėriau į sielovadą

Pirmoji mano kunigiškos tarnystės vieta buvo Varaklianų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija Latgaloje. Ji buvo gan didelė, turėjo per septynis tūkstančius parapijiečių. Man, pradedančiam kunigui, tai tapo didžiuliu iššūkiu. Nors truputį mokėjau latvių kalbą, bet latgalių tarmė man buvo nepažįstama. Vis dėlto kasdien ją girdėdamas greitai persilaužiau ir pradėjau ja kalbėti klausykloje bei sakykloje. Sielovada man tapo mėgstamiausia tarnystės dalis. Latgala – etnokultūrinis regionas, esantis Latvijos rytinėje dalyje. Didžiausi miestai – Daugpilis ir Rėzeknė, svarbiausia piligrimystės vieta – Agluona.

Vos po pusės metų vikarystės Varaklianuose vyskupas man pavedė laikinai aptarnauti kaimyninę Bikavos parapiją, bet juk nėra nieko pastovesnio, kaip laikinumas... Formaliai likdamas Varaklianų vikaru, persikėliau į Bikavą. Fiziškai neįmanoma buvo darbuotis dviejose parapijose, todėl 1902 m. buvau paskirtas Bikavos parapijos klebonu.

Man ši vieta tapo labai miela dar ir dėl to, kad joje stovėjo Švč. Jėzaus Širdies titulo bažnyčia, sukelianti malonų paskutinių motinos žodžių prisiminimą. Vos įsikūrus Bikavoje, man buvo pavesta aptarnauti ir neseniai sudegusios bažnyčios Stružanuose parapijiečius bei dvi koplyčias: Dievo Apvaizdos (netoli Bikavos) ir Šv. Kryžiaus Ideno kapinėse, už devynių kilometrų nuo Bikavos. Kaip matote, veiklos tikrai netrūko.

Būti klebonu – tai atspindėti Kristų, Gerąjį Ganytoją. Reguliariai lankydamas parapijiečius, pažinau latgalius ir jų svetingumą. Kiekvieno susitikimo metu kviesdavau ateiti į bažnyčią ir geriau pažinti savo tikėjimą. Pastebėjau, kad vaikai prisibijo kunigo, todėl visuomet krepšyje turėjau saldainių, paveikslėlių, mažų kryželių, kuriais apdalindavau mažuosius. Taip tapau jų draugu.

Iš dvasinės veiklos sričių daugiausia laiko skirdavau išpažintims klausyti. Pats dažnai atlikdamas išpažintį pas kaimyninės parapijos kleboną patyriau, kad tai nepaprastai veiksminga dvasinio tobulėjimo priemonė, o kartu ir susitikimas su gailestinguoju, mylinčiu Kristumi. Išpažinčių klausydamasis neskubėjau, stengiausi suprasti žmogų, suvokti jo padėtį ir rasti tinkamą patarimą, leidžiantį jam tobuliau sekti Kristumi.

Pamoksluose ir asmeniniuose susitikimuose raginau žmones eiti išpažinties ir atverti savo širdies žaizdas Švč. Jėzaus Širdžiai, kad Viešpats galėtų jas gydyti. Mano paraginimas nepraėjo veltui, todėl tekdavo dažnai kviestis kaimyninių parapijų kunigus padėti man klausyti išpažinčių. Per gavėnią buvo ypač sunku. Fiziškai negalėdamas padėti visiems norintiems išpažinti nuodėmes, suskirsčiau parapiją kviesdamas, kurių kaimų gyventojai ir kurį gavėnios sekmadienį turėtų ateiti. Parapijiečiams ši tvarka patiko. Taip galėjau išklausyti visų atėjusių žmonių išpažintis.

Kiekvieną šeštadienį, po šv. Mišių, kun. Vitas Urbelis (1878– 1973) iš Ciskodo parapijos arkliu važiuodavo pas savo draugą kun. Teofilių į Bikavą. Jis atvykdavo vėlyvą popietę. Mišios būdavo seniai pasibaigusios, tačiau žmonės prie klausyklos stovėdavo ilgomis eilėmis. Kun. Teofilius juos dėmesingai išklausydavo. Kad greičiau atleistų penitentus, į klausyklą sėsdavo ir kun. V. Urbelis. Kai darbas būdavo baigtas, V. Urbelis priekaištaudavo T. Matulioniui: „Kodėl taip lėtai klausai išpažinčių?“ Teofilius kukliai atsakydavo: „Aš greitai ir kitaip negaliu.“ (Jānis Svilāns, Alberts Budže)

Nesu statybininkas

Klasikinio stiliaus Bikavos bažnyčia buvo pradėta statyti 1825 metais. Statyba truko ilgai, todėl tik 1896 m. ją konsekravo vyskupas Pranciškus Albinas Symonas, Mogiliovo arkivyskupo pagalbininkas. Vos baigus statybas paaiškėjo, kad bažnyčia per maža – sekmadieniais ir per šventes maldininkai joje netilpo, stovėdavo lauke... Atsižvelgdamas į parapijiečių pageidavimą ėmiau kurti planus, kaip bažnyčią padidinti ir išpuošti. Planavau šventovę paaukštinti, pailginti fasadinę dalį pristatant du bokštus (ten būtų vieta chorui) ir klasikinį stilių pakeisti į neogotiškąjį, kuris mano širdžiai buvo mielesnis.

Šias svajones man padėjo išreikšti architektas Augustas Kleinas iš Vilniaus, 1907 m. parengdamas bažnyčios perstatymo projektą. Projekte pastatas atrodė labai didingai, bet rekonstrukcijos kaina buvo nepaprastai didelė. Pristačius projektą aktyviausiems parapijiečiams, jie pasiryžo rinkti lėšas; negalintieji prisidėti finansiškai pažadėjo atvežti laukuose pririnktų akmenų, kiti įsipareigojo paaukoti statybai reikalingos medienos. Be to, visų kaimų vyrai, jaunimas ir moterys, kol vyks darbai, ateis nustatyta tvarka padirbėti prie bažnyčios statybos. Entuziazmas buvo toks didelis, kad ir aš dalį savo laiko praleisdavau talkindamas statybose.

Pradžioje atrodė, jog viskas paprasta, bet vykdant darbus atsirado daug problemų: pasamdyti meistrai neturėjo patirties statyti aukštų statinių ir nepadarė pakankamai gilių pamatų. Bokštai atsiskyrė nuo fasado ir pradėjo svirti. Iškilo pavojus bažnyčiai. Lyg būtų negana šių sunkumų, parapijos diduomenėje prieš mane susibūrė opozicija, kuriai vadovavo garbingo amžiaus sulaukusi kunigaikštienė Radvilienė.

Tuščiai neeikvojau laiko santykiams aiškintis ir visą energiją skyriau bažnyčios statiniui gelbėti. Tuo klausimu vykau į Peterburgą pas garsų architektą, kuris davė vertingų patarimų dėl tolesnių darbų prie griūvančios bažnyčios. Jo patarimų dėka Bikavos bažnyčia buvo padidinta ir išgražinta.

Kai Teofilius lankėsi pas kunigaikštienę Radvilienę, ši jam į akis pasakė: – Mes kunigo nenorime! Keista, kad ji tai sakė ne savo, bet visų parapijiečių vardu – „mes“. Kun. Teofilius į tai atsakė: – Mane čia paskyrė vyskupas, todėl ir atvykau. O jeigu jūs nenorite, kad aš čia būčiau, tai prašau rašyti vyskupui skundą. Jei nežinote adreso, galiu jums jį duoti.

Atsidėkodamas Viešpačiui už pagalbą sunkiausiu metu centriniame altoriuje įrengiau didžiulę Švč. Jėzaus Širdies statulą, parūpinau iš Romos šventųjų relikvijų, nupirkome procesijai puošnų baldakimą ir menišką altorėlį su Švč. Jėzaus Širdies ir šv. Juozapo paveikslais. Nesklandumai atliekant bažnyčios rekonstrukciją man buvo didžiulė tiek dvasinė, tiek ir praktinė pamoka: remonto darbus projektuoti ir vykdyti būtina pavesti kompetentingiems asmenims, o profesionalumo jokiais būdais negalima pakeisti parapijiečių užsidegimu ar entuziazmu.

Sunkiausiais momentais suklupdavau maldai prieš Švč. Sakramentą ir iš ten sėmiausi stiprybės. Net stebiuosi, kiek jėgų man, silpnam, Viešpats suteikė!

Latviškas šaltinis taip aprašo kun. Teofiliaus vykdomos bažnyčios rekonstrukcijos eigą: „Tuo metu Bikavoje buvo nedidelė mūrinė bažnyčia be bokštų. Jaunasis kunigas nugriovė šios bažnyčios fasadinę sieną ir pristatė du aukštus bokštus. Taip bažnyčia buvo trečdaliu padidinta. Po nugriovimo iš bažnyčios buvo išnešti vargonai. Kol vyko bažnyčios perstatymo darbai, vargonai buvo sugadinti. Ir po bokštų pastatymo kunigas su jais turėjo nemažai bėdų. Bokštai pradėjo skirtis nuo bažnyčios ir dėl didelio svorio pradėjo smigti žemėn. Kunigas Peterburge nupirko dideles geležines sijas ir jomis sutvirtino bažnyčią ir bokštus. Pasirodė, kad bokštai buvo sunkesni už bažnyčią. Griūdami jie pradėjo kelti visą pastatą. Tada kunigas pradėjo kasti papildomus pamatus bažnyčios priekyje ir šonuose. Duobę užpildė akmenimis ir skiediniu. Tai pamatų mūrą pakėlė daugiau nei metru nuo žemės.“ (Jānis Svilāns, Alberts Budže)

„Bažnyčios žinios" Nr. 3 (441) 2017