Gergeti Švč. Trejybės cerkvė Gruzijoje.

Sylwia Bartyzel/ unsplash.com nuotrauka

Jėzus mokiniams bylojo, kad jie – žemės druska. Vakaruose jai gresia nustoti sūrumo. Krikščionys nebegali gyventi taip kaip anksčiau. Norėdami išlaikyti savo tikėjimą ir iš jo kylančius įsitikinimus jie turi imtis strategijos, kurią VI a. įgyvendino šv. Benediktas. Taip teigiama 2017 kovą JAV pasirodžiusioje knygoje „The Benedict Option: A Strategy for Christians in a Post-Christian Nation“ (liet. „Benediktiškas pasirinkimas: strategija krikščionims pokrikščioniškoje tautoje“).

Šis žurnalisto, rašytojo, žurnalo „The American Conservative“ redaktoriaus Rodo Dreherio kūrinys pristatomas kaip svarbiausia šių metų ar net pastarojo dešimtmečio religinės tematikos knyga. Ji jau tapo bestseleriu ir nesiliauja kurstyti karštų diskusijų tiek krikščioniškoje, tiek sekuliarioje žiniasklaidoje. Prirašyta galybė komentarų, recenzijų, vedamųjų, pristatančių ir kritikuojančių knygoje plėtojamas mintis. Autorius teigia, kad krikščionys pralaimėjo kultūrinį karą ir metas atsitraukti iš vyraujančios kultūros.

„Parašiau „Benediktišką pasirinkimą“ norėdamas pažadinti Bažnyčią ir paskatinti save stiprinti, kol dar yra laiko. Jei norime išlikti, privalome grįžti prie tikėjimo šaknų tiek mąstymu, tiek praktika. Reikės prisiminti seniai tikinčiųjų Vakaruose pamirštus įpročius. Reikės pakeisti savo gyvenimą ir požiūrį į jį radikaliai“, – teigia R. Dreheris, knygoje dėstomas idėjas plėtojęs publicistikoje pastarąjį dešimtmetį.

Šv. Benedikto receptas šiems laikams

Knygos pavadinimas ateina iš žymaus politikos ir moralės filosofo Alasdairo MacIntyre‘o knygos „Po dorybės“, išleistos 1981 m. Joje rašoma, kad pasaulis laukia naujo, visiškai kitokio šv. Benedikto, kuris pastatys laivus išsigelbėti modernybės užtvindytiems vakariečiams: „...neįmanoma tęsti visapusiško dalyvavimo vyraujančioje visuomenėje tiems, kurie nori gyventi tradicinėmis dorybėmis.“

Pasak R. Dreherio, tik aklas nemato, kad krikščionybės šviesa Vakaruose gęsta. Bažnyčios tuštėja dėl vis radikalėjančios sekuliariosios kultūros, gausėjančių iššūkių tikėjimo laisvei. Jaunimas apleido bažnyčių suolus, taip pat ir vyresni tikintieji, pavilioti įvairiausių pseudo dvasingumų. 25 proc. amerikiečių nepriskiria savęs jokiai religijai, šis skaičius jaunesnių nei trisdešimties grupėje išauga iki 40 proc. Didžioji dalis amerikiečių iki penkiasdešimt metų teigia, kad jų moraliniai įsitikinimai – ne iš Biblijos. Rimtai besilaikantys biblinio mokymo apie santuoką tampa pašaipų ir įžeidinėjimų, netgi persekiojimų objektu. Paskutinis smūgis, anot R. Dreherio, buvo suduotas 2015 m. JAV Aukščiausiojo teismo sprendimu byloje Obergefell prieš Hodges, kuriuo tos pačios lyties asmenų santuokos įteisintos visose valstijose.

Monte Kasino vienuolynas Italijoje. Pirmąjį vienuolyną ant šio kalno VI a. įkūrė šv. Benediktas.

Wikipedia nuotrauka

Vakarai, rašoma knygoje, atsiribojo nuo krikščioniškų šaknų ir pateko į naujus Tamsiuosius amžius. Tokioje situacijoje autorius siūlo pasinaudoti laiko patikrintu Bažnyčios istorijos receptu, išrašytu dar VI a. Benedikto Nursiečio. Šis vienuolis pasitraukė iš dekadentiškos ir žlungančios Romos imperijos chaoso į Subiako kalvas, įkūrė Monte Kasino vienuolyną, sukūrė regulą. Gyvendami bendruomenėje, benediktinai išlaikė tikėjimą Tamsiaisiais amžiais ir paklojo kelią civilizacijai atgimti.

Autorius rekomenduoja katalikams, protestantams ir ortodoksams pasimokyti iš šio Vakarų vienuolijų patriarcho skaityti laiko ženklus. Anot jo, nereikia tikėtis politinių civilizacijos problemų sprendimo ir sutelkti pastangas atsparių laikų audroms dvasinių centrų kūrimui. Tai reikštų glaudžių bendruomenių, kurių nariai gyvena vieni šalia kitų, stiprinimą, savų mokyklų vaikams steigimą, religinio gyvenimo atgaivinimą šeimose, iškilmingą liturgijos šventimą, rimtas Biblijos studijos, kovą su pornografija ir tvirtą atsaką žiniasklaidai. Pasak R. Dreherio, metas atsisakyti apgaulingo optimizmo ir pripažinti, kad krikščionybė priešiškuose jai Vakaruose gali išlikti tik krikščionims atmetant madingus sprendimus ir renkantis tradicijas. Nuo jų pasirinkimo priklauso krikščionybės likimas Vakarų civilizacijoje. Atsitraukimas arba asimiliacija.

Pralaimėtas kultūrinis karas

Knygoje „Benediktiškas pasirinkimas“ teigiama, kad nei respublikonų, nei demokratų partijos programos neatitinka krikščionybės mokymo. Pasak autoriaus, su seksualine septintojo dešimtmečio revoliucija prasidėjęs kultūrinis karas pralaimėtas. Donaldo Trumpo išrinkimas prezidentu nieko nekeičia, tik suteikia truputį daugiau laiko. Politika mūsų neišgelbės, teigia jis. Kontrargumentą pateikia amerikiečių publicistė ir moralės filosofijos dėstytoja Rachel Lu žurnale „National Review“: ar krikščionys neturėtų likti politiškai aktyvūs dėl solidarumo su bendrapiliečiais? Visuomenei reikia krikščionių, rašo ji, kurie gali dalintis savo tikėjimo išmintimi su visais, o ne tik su išrinktaisiais, saviškiais.

Krikščioniška tradicija yra turtinga savo filosofija ir kultūra, galinčiomis pagelbėti visai amerikiečių tautai įveikti šių laikų krizes, tokias kaip ekonominė nelygybė, visuomenės poliarizacija, apolitiškumas. Jau du tūkstančius metus Bažnyčiai pavyksta derinti pagarbą asmens orumui su poreikiu bendruomeniškumui. R. Lu teigimu, krikščionybė yra dinamiška ir neturėtų gūžtis bandydama apsiginti. Nors kultūrinis karas pralaimėtas, neverta verkti prie Babilono upių, gedint tokių didžių ir įtakingų krikščionių kaip iškalbingasis praėjusio amžiaus vyskupas Fultonas Sheenas.

Kas jei ne krikščioniškų bendruomenių lyderiai buvo pirmieji sukritikavę prezidento D. Trumpo draudimą į JAV atvykti pabėgėliams iš kelių musulmoniškų šalių, klausia „Christianity Today“ žurnalo redaktorė Katelyn Beaty laikraštyje „The Washington Post“ išspausdintame komentare. Ji atkreipia dėmesį, kad daugybė krikščionių dirba institucijose ir organizacijose, padedančiose labiausiai pažeidžiamiems godumo ar smurto. Jie neturėtų atsitraukti.

LGBT klausimas

Įgimtu optimizmu pasižymintiems amerikiečiams autorius pateikia didelę porciją pesimizmo. Juo persunktas ir autoriaus teiginys, kad netrukus ortodoksams krikščionims ir žydams bus uždrausta imtis tam tikrų profesijų, dirbti tam tikrose korporacijose dėl jų požiūrio į lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) politinius siekius. Pastarieji pažeidžia religijos laisvę. Vienas paprasčiausių ir plačiausiai pagarsėjusių pavyzdžių – krikščionys verslininkai priversti iškepti vestuvinį tortą homoseksualiai porai. Kaip rašo apžvalgininkas Davidas Brooksas laikraštyje „New York Times“, įmanoma suderinti LGBT teises ir tikinčiųjų laisves, pastariesiems neišsižadant savo pažiūrų. Tai padaryti leidžia faktas, kad ortodoksai krikščionys ir ortodoksai žydai nesiekia primesti savo įsitikinimų, jie tik nori juos išsaugoti, nebūti už juos baudžiami.

Pagrindinis apžvalgininko priekaištas R. Dreheriui – už tai, kad jis siūlo supaprastintą sprendimą užuot skatinęs dar tvirčiau įsišaknyti sudėtingame pasaulyje. Jo teigimu, tinkamas kelias krikščionims yra ne benediktiškas pasirinkimas, o ortodoksinis pliuralizmas. Paviršutiniškos individualizmo praktikos tam tikru mastu turėtų nusileisti tikėjimo ortodoksijai. Tokia strategija leistų tikintiesiems labiau susidraugauti su ateistais, liberalams su konservatoriais, priimti kitoniškumą.

Rod Dreher (g. 1967) – žurnalistas ir rašytojas, „The American Conservative“ redaktorius, ortodoksas. „Twitter“ nuotrauka

Panašiai rašo ir „The Atlantic“ žurnalistė Emma Green, teigianti, kad R. Dreherio siūlomas pasirinkimas yra tinkamas tik mažai daliai krikščionių, kurie, kaip ir autorius, bijo, jaučia susvetimėjimą su kitaip gyvenančiais. Daugumai tikinčiųjų jo siūlomas kelias į vienuolyną ant kalno – per siauras, vienuolyno sienos – per aukštos. Reikėtų kelti klausimą, kaip sugyventi, kaip gerbti, o ne paprasčiausiai atsitraukti. Iš knygos žurnalistei susidaro įspūdis, kad LGBT bendruomenė matoma kaip grėsmė krikščionių šeimoms ir sunku pasakyti kas autoriui svarbiau – kad krikščionys išlaikytų tikėjimą ar tiesiog pabėgtų nuo LGBT.

Apskritai knygoje dėstomas požiūris šiuo klausimu pakurstė daugybę diskusijų. Tarkime, „Huffington Post“ apžvalgoje autorius dėl įsitikinimo, kad santuoka sudaroma tik tarp vyro ir moters, statomas į vieną gretą su krikščionims, ilgą laiką nepripažinusiems heliocentrizmo. Teigiama, kad religinės kategorijos ima viršų prieš mokslines, jau įrodžiusias, kad homoseksualumas nėra sutrikimas.

Pats R. Dreheris interviu jėzuitų žurnalui „America“ teigė, kad tikėjimo išsaugojimas jam svarbesnis už bendrumo ieškojimą su kitaip mąstančiais ir gyvenačiais: „Manau, kad kultūrinis karas kyla dėl to, kad kairėje ir dešinėje esantieji tiki nebendramačiais dalykais, negalime susitarti dėl gėrio.“

Nekatalikiška strategija?

Vidurinės klasės pripratimas prie komforto ir stabilumo veda į dvasinę mirtį. Reikia pakeisti tam tikras kasdienes praktikas, norint sustiprinti dvasinę plotmę. Pavyzdžiui, nepasikliauti išrinktais pareigūnais, kurti savo alternatyvias institucijas, apriboti darbo valandas siekiant turtingesnio bendruomeninio gyvenimo, žiūrėti filmus, kurie neprieštarauja krikščionybei. Pats autorius su šeima persikėlė gyventi į didesnį miestą, kai bažnyčia mažame jo miestelyje užsidarė: „Žinojome, kad niekaip nepavyks tinkamai praktikuoti tikėjimo bendruomenėje, gyvenant toli nuo bažnyčios.“ Metodistų šeimoje užaugęs R. Dreheris atsivertė į katalikybę, o vėliau tapo ortodoksu.

Britų žurnale „The Catholic Herald“ rašoma, kad R. Dreherio pasiūlymas – nekatalikiškas. Mat katalikai tiki, kad Viešpaties sukurtas pasaulis yra geras. Nepasitikėti pasauliu labiau būdinga ortodoksams. Tame pačiame žurnale išspausdintame interviu R. Dreheris pasakoja iškeitęs katalikybę į Ortodoksų bažnyčią, neištvėręs milžiniško masto veidmainystės iš vyskupų ir kunigų dėl seksualinio išnaudojimo skandalo. Dirbdamas žurnalistu Niujorke, jis daug rašė šia tema, kol galiausiai suprato, kad meluoja ir dangstosi net ir tie keli kunigai, kuriais jiedu su žmona pasitikėjo.

Šv. Benediktas Nursietis (480-543) Katalikų Bažnyčioje minimas liepos 11 d.

„Buvau labai pasipūtęs katalikas, perdėtai garbinau Bažnyčią kaip instituciją. Dievas atitraukė mane labai skaudžiai. Jau vienuolika metų esu ortodoksas. Negalėčiau būti jokiu kitu krikščioniu. Nustojau jaustis atsakingas už seksualinio išnaudojimo skandalo tvarkymą.Tikiuosi, kad mano knyga atiduoda duoklę benediktinams ir yra mano meilės bei pagarbos katalikybei ženklas.“

Paklaustas, kaip benediktiškas pasirinkimas pasireiškia jo kasdieniame gyvenime, R. Dreheris pasakojo, kad du jo mažesnieji vaikai – dešimties ir trylikos – neturi išmaniųjų telefonų, kabelinės televizijos, priėjimo prie interneto, išskyrus atvejus su tėvų leidimu. Jie sprendžia, ką ir kada vaikai žiūri, nors dauguma krikščionių tėvų tuo nesirūpina ir net bijo nepirkti atžaloms išmaniųjų telefonų, kad nebūtų palaikyti keistuoliais: „Tai neveiksminga. Negali bijoti būti apšauktas keistu, jei nori elgtis krikščioniškai.“

Keisti mitybą ir darbo įpročius, glaudžiau gyventi, dažniau melstis, patiems mokyti vaikus – kai kuriems apžvalgininkams tokios benediktiškos strategijos apraiškos primena žydų ortodoksų gyvenimą. Pats autorius to neslepia, viename interviu yra sakęs, kad iš žydų ortodoksų reikia pasimokyti stipraus bendruomeniškumo ir tradicijų puoselėjimo. Kritikai atkerta: krikščionys neturi rūpintis vien savo tikėjimo ir tapatumo išsaugojimu, jo perdavimu ateities kartoms. Krikščionys turi pareigą skleisti Evangeliją, būti pasaulio druska. Sūrumo ne retam apžvalgininkui R. Dreherio siūlomoje strategijoje pritrūksta.

Kritikuotina, bet naudinga knyga

„... nepaisant mūsų turtų ir technologinio rafinuotumo, šiuolaikiniuose Vakaruose gyvename barbarybės, kurios neatpažįstame, sąlygomis. Mūsų mokslininkai, teisėjai, valdovai, mokslininkai, rašytojai darbuojasi naikindami tikėjimą, šeimą, lytį, netgi žmogiškumą“, – knygoje „Benediktiškas pasirinkimas“ netrūksta pesimizmo, už kurį autorių vainoja jėzuitas Patrickas Gilgeris savaitraštyje „America“. Visgi jis atkreipia dėmesį, kad kritikuotinos jo idėjos prilygsta naudingoms įžvalgoms. Viena jų – priminimas, kad reikia sustiprinti savo tikėjimo praktikas ir discipliną. Mus kaip asmenis formuoja tai, ką darome diena iš dienos. Dėl to svarbu reguliariai melstis šeimoje ir su bendruomene, padedančia nariams išlaikyti tvirtą tikėjimą.

Ir nors mums, liberaliems individualistams, kelia nerimą, kad R. Dreherio siūlomas bendruomeniškumas per stiprus, galintis nustelbti asmenines laisves, jis taikliai įvardija dilemą, kankinančią šių laikų tikinčiuosius. Pasak R. Dreherio, bažnyčios griūva, tapusios dar vienu laisvu individų, savarankiškai ieškančių savo tiesos, susirinkimu. „Išsilaisvinome, tačiau nebežinome, kaip susisieti“, – teisinga diagnozės dalis, teigia jėzuitas. Pasak jo, R. Dreherio knyga yra reikalinga ir svarbi paslauga krikščionių bažnyčioms.

Popiežius Jonas Paulius II (1920-2005) šventuoju paskelbtas 2014 m.

Los Andželo vyskupas augziliarias Robertas Barronas teigia, kad ši knyga naudinga, ir benediktiškas pasirinkimas mums dažnai reikalingas, jei tik gebame išlaikyti pasiruošimą atsiverti ir įsitraukti į viešąją erdvę to prireikus. „Skaitydamas knygą vis galvojau apie neišsprendžiamąją tapatybės ir svarbos dilemą. Kuo labiau pabrėžiame krikščionybės unikalumą, tuo mažiau, tikėjimas aktualus plačiajai kultūrai; ir kuo labiau pabrėžiame jungtį tarp kultūros ir tikėjimo, tuo mažiau išskirtinė ima atrodyti krikščionybė. Ši problema nuolat pasirodo Bažnyčios istorijoje“, – rašo vyskupas. Pasak jo, atsakymą duoda šv. Jono Pauliaus II pavyzdys.

Nebuvo aistringesnio išskirtinės, ryškios, pasitikinčios savimi katalikybės gynėjo nei popiežius iš Lenkijos. Tačiau tuo pat metu jam puikiai sekėsi kalbėti nekrikščioniškam, sekuliariam, netgi ateistiškam pasauliui. Anot R. Barrono, Karolio Wojtylos biografija nušviečia benediktiško pasirinkimo privalumus ir trūkumus. Lenkiją nuodijant naciams ir komunistams, jaunuolis Wojtyla su bičiuliais susibūrė į slaptą teatralų grupę, kuri už uždarų durų skaitė lenkiškas pjeses ir poeziją – literatūrą, persmelktą katalikybės. Tuo tamsiu laiku svarbiausia jiems buvo išlaikyti tapatybę. Tačiau tapęs kunigu, vėliau vyskupu, o galiausiai popiežiumi – K. Wojtyla atskleidė visą savo sukauptą energiją, kurios dėka sugebėjo pasauliui parodyti, kad senovinis tikėjimas yra svarbus šiuolaikiniam pasauliui.