Atgal laiku į Ukmergę 

Įžengti į kito žmogaus namus reiškia patekti į jo pasaulį, kur niekas nėra tik šiaip sau, kur daiktai, jų tvarka, įvairiausios mielos smulkmenos tampa liudininkais, pasakojančiais apie tų namų gyventojus. Dažniausiai akimis ieškau knygų lentynos, kuri, man regis, geriausiai gali papasakoti ne tik apie tai, ką žmogus skaito ar bent jau yra pasiryžęs perskaityti, bet ir apie tai, kokie klausimai jį domina, kokiose diskusijose jis galynėjasi, kur ieško atspirties ir pamato, o gal tiesiog momentinio pabėgimo nuo pasaulio reikalų paskęstant neįpareigojančiame ir iššūkių nekeliančiame pasakojime.

Sekmadienį keliavome į Ukmergę tvarkyti Vitos močiutės buto. Tik įžengus pro duris atrodė, kad gyvenimas čia tebevyksta. Miegamajame paklota lova, šalia jos močiutės laukiančios šlepetės, ant stalelio telefonas ir didelėmis raidėmis užrašyti sūnaus ir medikų telefono numeriai, radijo aparatas. Kiek tolėliau, ant stalelio, – kryžius, šalia jo – žvakės, šventojo paveikslėlis, kelios maldaknygės, užverstos iki kitos maldos. Svetainėje – stalas, už jo galo – didžiulis senovinis krėslas namų šeimininkei. Ant sienų – knygų lentynos, kuriose tikri lobiai iš tarpukario: Italijoje leista Tomo Akviniečio „Suma Teologica“, Šv. Kazimiero draugijos 1932 metais išleista „Karti mūsų Viešpaties Kristaus kančia“, 1929 metų „Prancūzų literatūros istorija“, Valaičio Goethe‘s „Fausto“ leidimas, „Visų metų apmąstymai“, ant kurių viršelio įrašyta, jog spausdinta dar Tilžėje. Knygų lentynos nudėliotos mylimiausiųjų – vaikų, anūkų – nuotraukomis. Tamsiajame kambaryje išalkusiųjų dar kantriai laukia konservuotos gėrybės. Atrodytų, kad pati šeimininkė tik trumpai kažkur išskubėjo – veikiausiai iki ranka pasiekiamos bažnyčios, kurios šventorių regi pro virtuvės langus. Tik ant palangių nuvytusios gėlės ir kampuose besikaupiantys voratinkliai užsimena apie tai, kad kažkas čia ne taip.

Močiutė jau prieš devynerius metus atgulė amžinojo poilsio, o į mus nuo svetainės stalo žvelgia tik jos šviesus veidas. Nebeatsivers ji jau savo maldaknygių, knygų, nebepavaišins svečių savo konservuotais skanėstais, neberinks telefonu sūnaus numerio ir nebeklausys per radiją vidurdienio žinių. Tik mes, atvykstantieji, dar žvelgsime ir kilnosime juos – kas vedamas savo prisiminimų, kuriuos sužadina sugrįžimas į pažįstamą aplinką, kas, kaip kad šiuo atveju aš, bandydamas pažinti ir suprasti žmogų, kurio gyvenime sutikti taip ir neteko.

Suprasti buvusius prieš mus ir jų laiką 

Vitos močiutės butas man tarsi gintaras, kuriame kaip inkliuzas išsaugotas prabėgęs laikas. Pagalvojau, kad kažkada muziejuose apie mūsų laikmetį bus rengiamos ekspozicijos, o dalis jų neabejotinai bandys atkurti gyvenamąją mūsų laikmečio erdvę kaip kad dabar bando atkurti tarkime XIX amžiaus lietuvių valstiečių buitį. Tik muziejuose dažniausiai viskas būna taip negyva – faktiškai teisinga, tačiau be jokios dvasios. Galbūt taip yra todėl, jog tie visi daiktai yra išplėšti iš jiems įprastos aplinkos, galbūt todėl, kad jie nėra paženklinti vieno konkretaus žmogaus rankos, o tėra pagal schemą sudėliotas tipinis rinkinys. Kad ir kaip ten būtų, muziejuose tiesiog neįmanoma pajusti, jog štai čia gal gyventa. Nes iš tiesų čia ir nebuvo gyventa, prieš akis tik muliažas, iškamša. Visai kitas jausmas, apsilankius autentiškame name ar bute.

Sekmadienį, vartydamas visas maldaknyges, nužvelgdamas nuotraukas ir šventųjų paveiksliukus, jutau visa ko trapumą. Štai mes čia kiek pašeimininkausim, padėliosim, pakeisim, ir ta močiutės sukurta būsto dvasia bus iškraustyta. Gaila. O gal, užuot vėliau ateityje mėginus atkūrinėti prabėgusiojo laiko būstus kokiame nors muziejuje, būtų verta jau dabar rūpintis kai kurių gyvenamųjų vietų autentišku išsaugojimu ateities kartoms? Nebūtinai šio, bet kažkurio kito buto, namo, palėpės.

Kaip gyventa „chruščiovkėje“, kaip gyventa nuosavame name, kaip gyventa naujos statybos daugiabutyje, kaip gyventa mieste, o kaip mažame miestelyje ar kaime, kaip gyveno tikintis žmogus, o kaip netikintis, kaip gyveno skirtingų visuomenės sluoksnių atstovai? Ateičiai išsaugotos užkonservuotos gyvenamosios vietos galėtų tapti puikiais liudininkais ir pasakotojais tiems, kurie nori ne tik pamatyti paskiras įdomiausias epochos relikvijas, mados tendencijas, tačiau ir pabandyti pajusti gyvenimo dvasią, pulsą.

Suprasti ir tik tada vertinti

Man pačiam sekmadienio išvyka buvo labai svarbi tuo, kad tik dar kartą priminė pareigą pabandyti suprasti ir neskubėti vertinti. Man regis, šiandienė visuomenė dažnai viską apverčia aukštyn kojomis, skubėdama vertinti iš pirmo žvilgsnio. Greitai galime prikabinti davatkos, bedievio, intelektualo, „marozo“, elito, „runkelio“ ar kitą iš gausybės etikečių. Padedi žmogų į stalčiuką, ir viskas tampa paprasta tarsi per kokią biologijos pamoką, kai reikėdavo suklasifikuoti gyvūnus. Tačiau ar tos etiketės man iš tiesų padeda, ar kliudo pažinti žmogų, atsiverti jo patirtims, pabandyti suvokti pasaulį jo akimis? Manau, kad bandymas suprasti turi eiti prieš norą paskelbti savąjį vertinimo verdiktą. O bandymas suprasti yra neįmanomas be pastangos atsistoti į to žmogaus batus, pažvelgti į aplinką iš jo perspektyvos. Tai galioja tiek kalbant apie mūsų močiutes, proseneles, tiek kalbant apie viduramžių ar antikos žmogų. Tik supratę to laikmečio žmones, galime suprasti, kodėl ir kokį pasaulį aplink save jie kūrė.

Tą labai aiškiai jutau tądien Ukmergėje, kai kiekvienas žvilgsnis užduodavo man begalę klausimų. Ką močiutei reiškė malda, kuri iš maldaknygių gausos, akivaizdu, buvo svarbi jos gyvenime, kas jai buvo Bažnyčia, ypač tais niūriais sovietiniais laikais, kodėl ant jos sienos kabo vieni, o ne kiti šventieji, ką visur iškabinėtos nuotraukos liudija apie jos santykį su artimaisiais, ko ji ieškojo sukauptose knygose? Visi daiktai staiga susiveda į vieną konkretų žmogų. Jaučiausi kaip koks Šerlokas, kuris, apžiūrėjęs įvykio vietą, turi susidaryti asmenybės portretą. Bet tas juk ir svarbiausia, nes daiktai patys savaime nėra vertingi, jei jie nepadeda mums geriau pažinti žmogaus, jo pasaulėvaizdžio, pamatinių idėjų, pagal kurias jis kuria savo pasaulį.

Esamojo laiko įkaitai

Vienas užsidegimo vertinti pavojų yra tas, kad dažniausiai vertiname atskaitos tašku paėmę savo dabartį. Veikiau kritikuojame praeitį iš šiandienos perspektyvos, o ne siekiame įskaityti, ką ta praeitis gali mums gero ir pamokomo byloti šiandien. Veikiau klijuojame praeičiai savo laikmečio kriterijus, madas, normas, o ne stengiamės į laikmetį pažvelgti to meto žmonių akimis. Įtikėję pažangos mitu, negebame buvusių prieš mus priimti kaip lygiaverčių pašnekovų. Net ir pačius šviesiausius iš praėjusių epochų dažnai traktuojame tik kaip esančius pusiaukelėje į mūsų laiko pilnatvę. Mūsų prosenelių, senelių palikimas mums gali atrodyti nešiuolaikiškas, nemadingas, neatliepiantis laikmečio dvasios. Tačiau juk ir mes kažkada tokie veikiausiai būsime ateities kartoms – mūsų mados jiems tebus laikmečio kvailybės, o mes patys – tik eksponatai, liudijantys tik dar vieną stotelę nesibaigiančios pažangos link.

Tad gal verta pakeisti patį naratyvą? Gal verta išsivaduoti nuo esamojo laiko diktatūros, nuo paaugliškos arogancijos manant, kad vien dėl to, jog esame dabar, tai esame geresni, išmintingesni, pažangesni už prieš mus buvusiuosius, kad judame kažkokios idealios nuo tamsių prietarų, iracionalių tikėjimų apsaugotos visuomenės link, kad jau esame tiek pajėgūs, jog mums nebereikia jokių iš istorijos atkeliaujančių patarimų, perspėjimų, įžvalgų?

Šiandien geresnėje pozicijoje esame nebent vienu atžvilgiu, nes galime išklausyti daugiau balsų tų, kuriems kadaise rūpėjo lygiai tie patys klausimai, kokius mes tebekeliame ir šiandien. Suku galvą dėl tų nesibaigiančių klausimų, nes bijau, kad, suprimityvintai žvelgdami į istoriją tik kaip į įdomių atgyvenų, žmonijos nusikaltimų ir barbarizmo sąvadą, nesugebėsime išgirsti ir suprasti iš praeities mus pasiekiančių svarbių balsų, galinčių padėti išvengti mums šiandien gresiančios ir čia pat, už durų, tykančios barbarybės, nužmogėjimo.

Jų grėsmės niekur neišnyko, o XX amžius puikiai įrodė, kokiam blogiui yra pajėgus naujausiomis technologijomis ir mokslo pasiekimais apsiginklavęs, tačiau moralę pamynęs žmogus. Ką jau mums kalbėti apie „tamsiuosius viduramžius“, kai turime savo tamsiuosius amžius, kuriuos dar prisimena mūsų seneliai ar net tėvai. Tad neabejoju, kad verta siekti suprasti ir mokytis iš žmonių, kurie išgyveno tuos tamsiuosius amžius patys nenužmogėję ir kitiems palikę tvirtą moralinį palikimą, ką praktikoje, o ne teorijoje reiškia gyventi tiesoje, mylėti Dievą ir artimą, ginti pamatines žmogaus teises bei laisves. Tokių žmonių toli ieškoti gal ir nereikia, galbūt pakanka nuvažiuoti į Ukmergę...