Respublikonas Donaldas Trumpas rinkimuose praėjusių metų lapkritį įveikė demokratę Hillary Clinton ir tapo 45-uoju JAV prezidentu.

EPA nuotrauka

„Net jei daugelis europiečių su palengvėjimu atsiduso po rinkimų Austrijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje, populistams pasirodžius prasčiau, nei tikėtasi, populizmas išlieka reikšminga politinė jėga Vakarų demokratijose, ir ne tik, turinčia tvirtą, bent 25 proc. rinkėjų paramą minėtose šalyse“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute viešėjęs Harvardo universiteto profesorius, vienas žymiausių šiuolaikinės lyginamosios politinės ekonomijos tyrinėtojų Peteris A. Hallas. 

Populizmas yra ideologija, dalinanti visuomenę į dvi grupes – dorą liaudį ir korumpuotą elitą, kurį reikia pakeisti. Priešingai nei pliuralizmas, pripažįstantis, kad visuomenę sudaro skirtingos, tačiau teisėtos grupės, populizmas pabrėžia tik vieną teisųjį – paprastus žmones, kuriuos mato kaip vieningą grupę. Jų vardu ir kalba populistai. Tai visuomenę skaldanti, o ne vienijanti ideologija, ji gali pasireikšti tiek kairiajame, tiek dešiniajame politiniame spektre. Todėl populistais įvardijami tokių skirtingų pažiūrų asmenys kaip Donaldas Trumpas, Marine Le Pen, Geertas Wildersas Vakaruose, Vidurio ir Rytų Europoje – Jarosławas Kaczyński, Viktoras Orbánas etc. Populizmas nėra naujas reiškinys, užtenka prisiminti garsiojo miuziklo su Madona „Evita“ herojų, Argentinos lyderį Juaną Peróną. Tačiau anksčiau būdingas tik Lotynų Amerikai, dabar jis paplito pasaulyje. 

Kas balsuoja?

Populistams skirtingose šalyse būdingas skirtingas žavesys, patraukiantis rinkėjus prie balsadėžių. Jei Tolstojus būtų gyvas, tikriausiai sakytų, kad visos tautos yra nelaimingos, tačiau kiekviena savitu būdu. Pasak P. Hallo, tarp populistų Vakarų demokratijose yra vienas esminis panašumas – jų pagrindiniai rinkėjai yra darbininkų klasė. Tai matyti iš balsavusiųjų už Britanijos išstojimą iš Europos Sąjungos bei Marine Le Pen rinkėjų pirmajame prezidento rinkimų ture. Įprastai darbininkai balsuodavo už socialdemokratus, tačiau, populistams persiėmus kairiosiomis ekonominėmis idėjomis, kyla klausimas, ar socialdemokratai įveiks populistų mestą iššūkį.

Populistus renka labai skirtingi žmonės. Tiek D. Trumpo, tiek „Brexito“, tiek Le Pen šalininkai yra iš skirtingų visuomenės grupių. Geriausiai paramą jiems nuspėjantis veiksnys – išsilavinimo lygis. Parama populistams žymiai didesnė tarp žmonių neturinčių aukštojo išsilavinimo. Taip pat balsavimą už populistus gerai charakterizuoja gyenamoji vieta. Kairiuosius populistus daugiausia remia didmiesčių žmonės, o dešiniuosius – mažų miestelių ir kaimų – provincijos – gyventojai. Anot P. Hallo, vizualiai labai aiškiai matyti, kur telkiasi populistų rinkėjai JAV, Anglijoje, Prancūzijoje. Tai teritorinė politika, nes matosi, kad palaikymas kyla iš tam tikrose vietose gyvenančių bendruomenių.

Net ir turintieji darbą su patenkinamu užmokesčiu provincijos gyventojai gali remti populistus, jei mano, kad bendruomenės ekonominė situacija prastėja ir neaiški jos ateitis. Tuomet ir kyla priešprieša didžiuosiuose miestuose gyvenančiam elitui. Profesorius pateikia „Brexit“ pavyzdį, kur Škotija ir Šiaurės Airija balsavo prieš išėjimą iš ES, o Velsas – už. Taip pat pagal gyvenamąją vietą skiriasi ir kultūrinės nuostatos. Tarkime, dideliuose miestuose žmonės susiduria su imigrantais ir prie jų pripranta, o mažuose – ne ir yra nusiteikę prieš migraciją.

Marine Le Pen partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė išsiveržė į antrajį Prancūzijos prezidento rinkimų turą, tačiau pralaimėjo surinkusi 33,9 proc. rinkėjų balsų. 

EPA nuotrauka

Kodėl balsuoja?

Harvardo profesorius kritikuoja vieno kaltininko, paaiškinančio paramą dešiniesiems populistams, paieškas. To negalima paaiškinti vien tik žmonių reakcija į emigraciją, darbo vietų praradimą ar polinkį į autoritarines vertybes. Pasirinkimo balsuoti už populistus priežastys, P. Hallo teigimu, – kilęs kultūrinis, ekonominis ir politinis pasipiktinimas.

Per pastaruosius tris dešimtmečius Vakaruose įvyko kultūrinė transformacija. Socialiniai mokslininkai ją apibūdina pomaterialistinių vertybių įsigalėjimu: rasinė ir lyčių lygybė, homoseksualų santuokos, pritarimas abortams etc. Ekspertai teigia, kad dešinysis populizmas iškyla kaip reakcija prieš šį pokytį, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių, kurie jaučiasi nejaukiai. „Ta dalis žmonių jaučia nostalgiją prarastam pasauliui ir pyktį dėl praradimo“, – sako P. Hallas. Nuomonių apklausų duomenimis, du trečdaliai baltaodžių vyrų amerikiečių jaučiasi esą diskriminuojami. Taip pat nuo 1985 m. matomas mažėjantis vyrų be aukštojo išsilavinimo subjektyvus savo statuso visuomenėje vertinimas.

Kultūriniai pokyčiai, anot profesoriaus, tikrai svarbūs, tačiau ne jie yra pagrindinė populizmo varomoji jėga. Mokslininkai teigia, kad balsavimas už populistus – maištas prieš globalizaciją. Tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų žmonės, netekę darbo dėl to, kad fabrikai buvo iškelti į besivystančias šalis ar dėl migracijos, remia populistus. Tuo metu parama konkrečiai dešiniajam populizmui mokslininkų paaiškinama pagal asmeninės gerovės vertinimą. Jei manai, kad tavo namų ūkio finansinė padėtis suprastėjo pastaraisias metais – tikėtina, jog balsuosi už dešiniuosius populistus.

Visgi P. Hallas ragina likti budriems ir nesuversti visos kaltės globalizacijai. Laisvas žmonių, prekių, kapitalo judėjimas iki galo nepaaiškina fizinio darbo poreikio sumažėjimo. Nors Kinijos ekonomika sparčiai augo, JAV nepradėjo gaminti mažiau prekių, nuo 1984 m. jos gamybos apimtys padvigubėjo. Tačiau amerikiečių, įdarbintų JAV fabrikuose, nuo to laiko sumažėjo trečdaliu, jų darbą atlieka robotai. Profesorius pacitavo vieno vadybininko pasakymą, kad ateities gamyklos turės tik du darbuotojus – žmogų šuniui pašerti ir šunį apsaugoti įrangą nuo žmogaus. Kiek sutirštintas pavyzdys gerai iliustruoja, kad ne mažiau už Azijos konkurenciją dėl darbo vietų praradimo kaltos ir naujos technologijos. Pasak P. Hallo, asmeninės gerovės suprastėjimą nulėmė ne globalizacija ar europinė integracija, o šiuolaikinės ekonomikos transformacija apskritai.

Kovą vykusius parlamento rinkimuose Nyderlanduose Geerto Wilderso vadovaujama radikalios dešinės Laisvės partija (PVV) liko antra.

EPA nuotrauka

Rinkėjai pikti ir pralaimėję

Tarp populistų rėmėjų Vakaruose esama dar vieno bendrumo – jie skundžiasi, kad tradicinės partijos „nekreipia į juos dėmesio“. Iš apklausų matyti, kad ES krenta pasitikėjimas valdžia, ypač tarp neturinčiųjų aukštojo išsilvinimo. Tokie žmonės, anot profesoriaus, yra pikti, jiems atrodo, kad niekas jų nesiklauso, o populistai žada kalbėti jų vardu. Dalis mokslininkų manė, kad įžeidūs D. Trumpo pasisakymai moterų, musulmonų ir kitų atžvilgiu sumažins rinkėjų paramą, tačiau atsitiko priešingai. „Jo komentaruose amerikiečiai išgirdo balsą žmogaus, galinčio pasipriešinti politiniam establišmentui“, – teigia P. Hallas. 

„Žmonės ne visada renkasi kandidatus pagal jų siūlomas politikas, kartais jie siekia išreikšti giliai tūnantį pyktį ar pasipiktinimą, kad niekas nekreipia dėmesio. Manau, kad tam tikra prasme populistų rinkėjai teisūs. Jų tikrai nesiklausė“, – teigia Viniuje paskaitą skaitęs Harvardo profesorius. Tyrimai rodo, kad XX a. pradžioje išsivysčiusių šalių kairiosios ir dešiniosios partijos ekonomikos požiūriu supanašėjo. Kairieji pasislinko į dešinę, nes neoliberalūs ekonominiai sprendimai atrodė neišvengiami. Anot akademiko, elitas įtikėjo, kad alternatyvų nėra ir nesusimąstė apie žmones, patyrusius pralaimėjimą, kurį laikė neišvengiama modernizacijos pasekme. Pajudėjo ir kraštutinės dešinės partijos: anksčiau buvusios prieš valstybės reguliavimą, mokesčius ir pan. XXI a. pradžioje jos žengė į kairę ir tapo priimtinesnės didesnei daliai rinkėjų. Tarkime, „Nacionalinis frontas“ Prancūzijoje ekonomine prasme pasikeitė apie 2005 metus.

„Tradicinėms kairės ir dešinės partijoms supanašėjus ekonominiais klausimais, imta labiau akcentuoti tapatybinius“, – teigia P. Hallas. Dešinieji populistai ėmė ginti tikruosius tautos atstovus nuo grėsmę keliančių svetimųjų. Šie politiniai pokyčiai tiek pat svarbūs aiškinant populizmą, kiek ir ekonominiai, tvirtina profesorius iš JAV: „Tai maištas prie ekonomikos modernizaciją ir jos žiaurumus. Žmonės jaučiasi praradę ar prarandą tai, ką anksčiau turėjo – bendruomenes, galimybes. Manau, kad šis kolektyvinis praradimo jausmas yra labai svarbus“.

Balsavimo dėl „Brexit“ dieną darytos apklausos rodo, kad išstojimo iš ES šalininkus ir priešininkus geriausiai atskyrė du klausimai: ar gyvenimas dabar geresnis nei prieš tris dešimtmečius ir ar vaikų gyvenimai bus geresni nei jų. Teigiamai atsakiusieji norėjo likti ES, neigiamai – išeiti. Iš psichologijos žinoma, kad žmonės yra linkę kovoti už tai, ko bijo netekti, vadinasi praradimo patyrimas gali būti galingas politinis užtaisas. Tai, pasak profesoriaus, leidžia teigti, kad populizmas nežlugs per kelerius metus. 

Puikus populizmo pavyzdys buvo D. Trumpo inauguracinė kalba, kurioje jis teigė, kad dabar valdžia perduodama ne iš vienos administracijos kitai, o iš Vašingtono – amerikiečiams.

EPA nuotrauka

Kokios pasekmės demokratijai?

Tam tikra prasme populizmas yra demokratijos refleksija, todėl jo negalima visiškai pasmerkti, teigia P. Hallas, tačiau jis kelia grėsmes. Pirma, būdamas draugų ir priešų politika populizmas pakerta toleranciją ir solidarumą visuomenėje. Tokiu atveju piliečiai nebepriima demokratiškai išrinktos valdžios sprendimų. Antra – populistų rodoma panieka ekspertams ir nepatinkančių faktų išvadinimas netikromis (angl. fake) naujienoms naikina pasitikėjimo demokratija likučius. Trečia – populistai ardo stabdžių ir atsvarų sitemą, nuo kurios priklauso liberali demokratija. Pavyzdžiui, Vengrijoje bei Lenkijoje politikai kišasi į teisminę valdžią, pažeisdami valdžių atskyrimo principą.

Profesoriaus teigimu, pačioje dešiniojo ir kairiojo populizmo gelmėje yra tinkamų, gerai apmokamų ir stabilių darbų poreikis. Kompensacijos ekonominiams pralaimėtojams, anot jo, nepadės. Tai iliustruoja Prancūzijos pavyzdys: tai viena daugiausia socialiniams reikalams išleidžiačių valstybių Europoje, taip pat turinti ir vieną stipriausių populistinių partijų. Populistų rinkėjams reikia ne pašalpų, o darbo vietų. Tam reikia valstybės politikos, remiančios piliečių persikvalifikavimą, mokymąsi, skaitmeninę ekonomiką. Kita vertus, šis procesas labai miglotas, todėl valdžia turėtų sustiprinti dabartines darbo vietas: padidinti minimalią algą, remti profesines sąjungas, užtikrinti stabilumą, reguliuojant privatų sektorių.

„Geroji žinia ta, kad yra didžiulis skirtumas tarp fašizmo ir dešiniojo populizmo. D. Trumpas – populistas, bet tikrai ne fašistas, jis nenori panaikinti demokratijos dėl kokių nors totalitarinės prigimties troškimų. Tas pat pasakytina apie Marine Le Pen, Geertą Wildersą ir kitus populistus Europoje“, – kalba P. Hallas iš Harvardo universiteto.