Esame nusipelnę gyventi progresinėse patyčiose. Tepasvarsto moralinė teologija, nes nebėra kur kreiptis.

„Miško brolių“ pastato epopėja – tai paminklas Liekuvos suniekšėjimui. Godulio čempionai laukia nesulaukia, kol numirs paskutinis laisvės ir garbės gynėjas. Žiūrėsim į šią jurišūdencijos patyčių balą kaip į savo nepriklausomybės veidrodį.

Distancinė kontora padarys viską, kad sukorumpėjusios valstybės šimtmečiui nebūtų nei arklio, nei laisvės paminklų. Dešimčiai sušaudytų Nepriklausomosios ministrų? – užmirškit. Užmigęs karilionas.

„Ruskij dom“ Vilniaus centre kiek įstrigo, nespės tai stebėsimai datai; tad pasiuntinybė užsimojo į seną tarbinį „profsąjungų“ pastatą Taurakalny. Per Marytės plauką nenusipirko. Kol kas. Visa Liekuvos valdžia, liaudžiai numojus ranka, bus fundamentaliai išdurta tam pačiam Turto bankui padedant. Projektas išties didingas.

Teismai siautėja. Padoresnį sprendimą seka klaikus. Netrukus privers mokėti už duobę Lietuvai, iškastą Astrave.

Pinigų era, pinigų karta. Dėl šalies, dėl garbės – į teismą nė nesikreipk. Pralaimite, gaunate blogiau, nei buvo. Čiuožk iš tokios šalies – štai ši Slaptoji politika varoma gerai. Pakanka užsiželdinti takelius pataikūnizmo ir korumpizmo barščiais.

Kai tyčiojamės patys iš savęs, nerimta gailestauti, kad kiti iš Lietuvos tyčiojasi. Bet negali ir negailestauti.

Liekuva, Liekuva, tu man viena.