I'm Priscilla/Unsplash.com nuotr.

„Virė didžiulės diskusijos. Buvau ten. Visada keliauju, tačiau nekalbu. Man labai svarbu tiesiog klausyti. Man reikia klausyti, leidžiu jiems dirbti laisvai. Taip aš suvokiu, kaip iškeliamos problemos, kokie yra pasiūlymų ir sunkumų ir kaip yra atliepiami“, – taip apie savo dalyvavimą pirmojoje posinodinėje taryboje kalbėjo popiežius Pranciškus.

Kuo šie žodžiai yra svarbūs svarstant žiniasklaidos misiją šiandienėje visuomenėje? Visų pirma todėl, kad katalikiškos žiniasklaidos, kokią ją įsivaizduoju, pareiga yra ne tik kalbėti, tačiau visų pirma ir išklausyti, ne tik gaminti turinį, koks yra svarbus mums, tačiau stengtis atsakyti į esminius klausimus, kylančius visuomenėje. Tarp keturių sienų užsidariusi žiniasklaida labai lengvai gali tapti monologu, kai kalbame tik mes, o skaitytojas tik skaito. Tai būtų klaidingas kelias, nes vaisinga katalikiška žiniasklaida gali būti tik tokia, kuri geba leistis į pačius atokiausius mūsų visuomenės pakraščius, į tolimiausias periferijas tam, kad kalbėtų apie tai, kas iš tiesų skauda toje aplinkoje. Įsivaizduoju žiniasklaidą, kuri atsiliepia į keliamus net ir pačius nepatogiausius klausimus, o ne bando sunkius dalykus užgožti dirbtinai kuriamomis „karštomis“ temomis ir skandalėliais. Įsivaizduoju žiniasklaidą, suteikiančią balsą bebalsiams, kalbančią apie tai, kas norima nutylėti, nepatogią tiems, kurie nori dirbtinio patogumo, siekiančią padėti, o ne smerkti ar priklijuoti etiketę.

Katalikiška žiniasklaida yra evangelizacijos įrankis. Tai yra bandymas suaktualinti Evangelijos žinią mūsų dienai, kad tai būtų ne tik rutininis teksto perskaitymas, bet tikroji druska, keičianti mūsų kasdienybės skonį. Popiežius kadaise kunigams yra pasakęs eiti ir daugiau nebekartoti nuobodžių pamokslų. Tas pats pasakytina ir apie katalikišką žiniasklaidą, kuriai gresia tapti nuobodžia, išsikvėpusia, jei ji nesugebės savo žinioje sudabartinti Gerosios naujienos.

Be to, šiandienėje visuomenėje egzistuoja spaudimas traktuoti tikėjimą tik kaip asmeninį dalyką, kuris turi būti apribotas tik privačia erdve. Mes, katalikiškos žiniasklaidos atstovai, turime pareigą kalbėti apie tai, kad krikščionybė nesibaigia peržengus namų ar Bažnyčios šventoriaus slenkstį. Bažnyčios socialinis mokymas kalba ir apie viešąją erdvę ir pamatinius jos sutvarkymo principus. Tad katalikiška žiniasklaida yra neįsivaizduojama ne tik be religijos skilties, tačiau ir be kataliko požiūrio į politiką, visuomeninį gyvenimą, kultūrą. Negalime nusišalinti nuo šių svarbių klausimų, priešingai, turime būti aktyvūs dialogo dalyviai.

Žodis dialogas čia yra labai svarbus, kadangi savo valstybe kaip bendrais namais turime dalintis ir su kitų konfesijų, religijų išpažinėjais, taip pat ir netikinčiais žmonėmis. Turime stengtis išgirsti bei suprasti jų argumentus, turime stengtis, kad išgirstų bei suprastų ir mus. Dialogas nereiškia savųjų principų, normų išsižadėjimo. Dialogas reiškia gebėjimą prieš kalbant pačiam išgirsti kitą, jį suprasti ir tuomet reaguoti, kontrargumentuoti. Dialogas nėra tik apie pastangą nugalėti kitą arba būti nugalėtam. Tai nėra nulinės sumos žaidimas. Veikiau dialogas yra apie tai, kaip išlaikyti santykį nepasiduodant pagundai dėl egzistuojančių skirtumų užsidaryti ir atsiriboti savo apkasuose. Beje, dialogo labai reikia ir pačiai katalikų bendruomenei, kur pernelyg daug jėgų išeikvojama siekiui priklijuoti kokią nors etiketę ryškinantis, kas gi yra tikras ar netikras Dievo tarnas. O gal verčiau tą energiją reikėtų išnaudoti ieškant sąlyčio taškų, kurie suburtų mus bendrai veikla Dievo, artimo ir tėvynės labui?