Tęsiame ciklą „Vieni iš mūsų“ apie vienuolių gyvenimą. Šv. Klaros sesuo Sigita Petkelytė (s. Angelų Marija) buvo gyvenimo džiaugsmu trykštanti mergina – vaikščiojo į diskotekas, užsiiminėjo Rytų kovos menais, dainavo dviejuose choruose. Visgi ji atrado dar didesnį džiaugsmą, apie kurį pasakoja šiame interviu.

Papasakokite, kuo svajojote būti užaugusi.

Pačioje vaikystėje labai norėjau būti kosmonaute. Tėvai visaip mane atkalbinėjo, pripasakojo visokiausių sunkumų, o aš sakiau, kad viską įveiksiu. Vienintelis dalykas, privertęs atsisakyti šios idėjos, buvo silpna sveikata. Supratau, kad šios kliūties niekaip neįveiksiu.

Vėliau, kai manęs klausdavo, kuo noriu būti, visada atsakydavau, kad gydytoja. Kadangi pati buvau silpnos sveikatos, dažnai matydavau gydytojus, personalą, ligonius, ir mane tai labai traukė. Nekeičiau šios minties iki pat vienuolinio gyvenimo pradžios, tačiau gyvenimas pasisuko kitaip.

Sesuo mane įkalbino įgyti darželio auklėtojos specialybę. Dirbau, bet jaučiau, kad vis dėlto kažko trūksta ir reikėtų studijuoti mediciną. Visgi galiausiai įstojau į teologiją.

Kas nutiko, kad daug metų planavusi studijuoti mediciną netikėtai pasirinkote teologiją?

Aš aktyviai sportavau Rytų kovos menus, su kuriais buvo susijusios visokios religijos ir  filosofijos. Buvau labai smalsi, todėl domėjausi visais šiais dalykais. Žinoma, domėjausi ir mokslu, menais bei ezoterinėmis praktikomis, kurios taip rūpi šiuolaikiniam žmogui. Visi šie ieškojimai kėlė man klausimų, ir niekaip negalėjau rasti atsakymų, kur yra ta tikroji tiesa, kur yra teisingas kelias ir gyvenimo esmė.

Dėl to ir įstojau į teologiją. Norėjau studijuoti visas religijas iš karto, bet buvo galimybė rinktis tik Katalikų Bažnyčios teologiją. Pagalvojau: čia pastudijuosiu, o po to rinksiuosi pakraipą kažkur kitur. Tačiau pradėjusi studijuoti teologiją supratau, kad čia yra visi mano atsakymai. Jėzaus asmenyje aš suradau visus atsakymus į klausimus, kuriuos turėjau širdyje. Jis mane palietė labai asmeniškai.

Tuomet gavau užduoti parašyti rašto darbą apie pasirinktą šventąjį. Kadangi tuo metu domėjausi daug kuo, tik ne šventųjų gyvenimu, ir buvau mačiusi vienintelį filmą apie šventąjį Pranciškų Asyžietį, nusprendžiau rašyti kursinį darbą apie jį. Pasiėmiau skaityti dvi knygas – Maceinos „Saulės giesmę“ ir „Šv. Pranciškaus Žiedelius“ – ir jas perskaičius man tapo galutinai aišku, kokiu būdu aš galiu sekti Kristumi. Jis mane patraukė totaliai, ir man beliko ieškoti vienuolyno.

Šv. Klaros seserys

Kodėl pasirinkote būtent šv. Klaros seseris, kurios gyvena visiškai uždarą maldos gyvenimą?

Aš supratau, kad mano pirminis pašaukimas yra malda. Tuo metu šventosios Klaros dar visai nežinojau, tik buvau skaičiusi, kad Klara buvo artimiausia šv. Pranciškaus mokinė. Visur ieškodama kontempliatyvaus vienuolyno galiausiai paklausiau brolių pranciškonų, ką man reikėtų daryti, jeigu noriu likti pranciškoniškoje šeimoje ir stoti į uždarą vienuolyną. Tada broliai man pasiūlė klarises. Aš labai apsidžiaugiau, kad galėsiu suderinti šiuos du troškimus.

Taip išvažiavau į Italiją ir gavau formaciją, o paskui su pirmosiomis seserimis sugrįžau į Lietuvą ir įkūrėme vienuolyną Kretingoje.

Iš tikrųjų šis mano pasirinkimas draugams ir tėvams buvo didžiulė staigmena. Kol niekam nesakiau, mano gyvenimas riedėjo įprastu ritmu, lankiau du chorus, mėgau vaikščioti į šokius ir diskotekas, bendravimas buvo labai platus ir įvairus, tad niekas nė negalvojo, kad tapsiu vienuole ir dar klauzūrine.

Bendravimas su žmonėmis

Kas jus taip patraukė pranciškoniškajame dvasingume?

Pranciškoniškajame dvasingume mane labiausiai patraukė sine glosa – Evangelijos supratimas pažodžiui. Buvau pavargusi nuo visų išvedžiojimų ir filosofijų, kur Jėzus yra ir sveikuolis, ir Rytų kovų meistras. Pranciškaus gyvenime atradau, kad galima gyventi Evangelija labai paprastai, be jokių žmogiškų išsisukinėjimų.

Man taip pat patiko, kad pranciškoniškasis dvasingumas yra labai arti žmogaus. Nors esu klauzūros sesuo, santykis su žmogumi man yra labai svarbus. Pranciškonai visą laiką yra su paprastais žmonėmis, jie savo mistiką nuleidžia prie žmonių, o nesklando kažkur padebesiais. Tas paprastumas man atrodo labai svarbus. 

Trečias mane patraukęs dalykas buvo tas, kad pranciškoniškoje šeimoje žmogui kaip asmeniui leidžiama laisvai išreikšti savo asmenybę, išskleisti pačias geriausias savo savybes, būti tuo, kuo esi sukurtas. Vienas galbūt yra labiau meniškas, kitas – labiau matematiškas ir panašiai. Jie nėra įvelkami į kažkokią vieną schemą arba formą.

Ir, žinoma, esminis dalykas yra malda. Pats šv. Pranciškus labai daug meldėsi. Gali kilti klausimas, kaip sujungti maldos gyvenimą su žmogumi, su meile žmogui? Pradžioje aš galvojau apie tai, kad norėtųsi ir rūpintis ligoniais, ir katalikiškai auklėti vaikus, ir padėti sunkumus patiriantiems žmonėms. Tačiau Dievas yra sukūręs žmogaus širdį, ir Jis vienas geriausiai žino, kaip jam padėti. Esu patyrusi, kad, regis, bandau paguosti ir patarti kitam žmogui, bet kartais iš gerų norų galiu net jam pakenkti. Tuomet tiktai sakau: „Viešpatie, tu žinai, kas yra to žmogaus širdyje ir kaip jam padėti. Aš stovėsiu kartu su Tavimi po jo kryžiumi ir melsiuosi už jį, kad Tu galėtumei duoti jam tų malonių, kokių jam reikia.“ Tad malda yra budėjimo ir užtarimo forma.

Ar iki apsisprendimo tapti vienuole turėjote rimtų romantinių santykių, galvojote apie šeimą?

Konkrečiai apie šeimą niekados negalvojau. Aš galvojau apie draugystę ir meilę. Ieškojau tikrosios meilės ir sakiau, kad, jeigu sutikčiau žmogų, kuris be galo mane mylėtų, tada ir aš jam atsiduočiau iki galo.

Turėjau labai daug draugų, buvo tikrai daug šansų, pasiūlymų, bet nenorėjau apgauti žmogaus, nes suprasdavau, jog nejaučiu tokios didelės meilės, kad jam pasiaukočiau. Šeima apskritai man atrodė truputį per siaura. Dabar gal juokingai skamba, nes gyvenu klauzūroje, bet iš tikrųjų man reikėjo daugiau, plačiau, kad galėčiau daugiau žmonių mylėti, daugiau kitiems padėti, daugiau dėmesio skirti savo malda, gyvenimu ir buvimu.

Mintis apie šeimą mane tarytum varžė, o tikrąją meilę suradau būtent Kristuje.

Kaip paaiškintumėte žmonėms, kas yra klauzūra?

Klauzūra yra Bažnyčios patvirtinta uždaro gyvenimo forma. Kadangi gyvename aukščiausiame neturte, aplinkos apribojimas yra tam tikra neturto forma. O bendravimo su žmonėmis apribojimas yra dvasinis neturtas. Kadangi esame žmogiški, mums reikia susikurti tinkamą erdvę maldai. Lygiai taip pat ir pasauliečiai, kai nori melstis, turi atrasti tylos ir ramybės laiką, privačią erdvę. Taip ir klauzūra vienuolyne suteikia galimybę susikaupti maldai.

Parengė Monika Midverytė OFS

MBO Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos informacija

Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos logo

 

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Monika Midverytė OFS, Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas.