Julius Eastman (Bafalo universiteto archyvo fotografija)

„1991-ųjų sausį „The Village Voice“ laikraštis išspausdino manąjį nekrologą kompozitoriui, kuris mirė praėjusią gegužę sulaukęs 49-erių. Nepaisant jo aktyvumo 1980-ųjų muzikos scenoje, nė vienas iš jį pažinojusių kolegų nežinojo, kad jis prieš aštuonis mėnesius mirė. Bandžiau susisiekti su daugeliu jų, bet niekas nieko konkretaus negalėjo pasakyti. Kai kurie išgirdę apie jo mirtį reagavo itin skeptiškai. Neva tokius gandus jau esą buvo girdėję ir ankščiau.“

Kyle Gann

Neatsitiktinai tekstas pradėtas JAV profesoriaus, kompozitoriaus ir muzikos kritiko Kyle Gann prisiminimų fragmentu. Jis įdomus tuo, jog atveria mirties ir užmaršties santykio dilemą. Mirti, bet likti žmonių atmintyje yra vieną, tačiau mirti ir išsyk nugrimzti į užmarštį – visai kas kita. Tai, perfrazuojant Vokietijos klasiką, tragišką, pernelyg tragiška. Pasaulį apleidi ne tik fiziškai, bet ir dingsti iš mentalinio žmonijos žemėlapio, išgaruoji nelyginant ankstyvo ryto migla vis labiau link zenito kopiant saulei. Taip nutiko velniškai talentingam vaikiui iš Itakos (Niujorko valstija) Julius Eastman (1940-1990 m.), kurio atminimas ir kūryba ilgus metus slypėjo po storu laiko dulkių sluoksniu.

Ryšys su muzika J. Eastman gyvenime užsimezgė netikėtai. Antai dar būdamas visai pyplys, Julius vaikštinėjo kartu su mama Manheteno gatvėmis ir, kad įsistebeilys į muzikos įrašų parduotuvės vitriną, kad ims zysti, jog jam ką nors iš jos nupirktų. Na, o mama, nepaisant to, kad pinigais iš dangaus nelijo, išpildė sūnaus užgaidą – nupirko jam „Für Elise“ plokštelę. Puikus mamos pasirinkimas, ar ne?

Panašu, kad Bethoveno kerai užbūrė mažąjį berniuką.  Sulaukęs keturiolikos J. Eastman ėmė lankyti pianino pamokas ir prabėgus vos pusei metų skambino ne kieno nors kito, bet būtent Bethoveno kūrinius. Klasikinė muzika, ir muzika bendrąją to žodžio prasme, tapo jaunuolio gyvenimu. Ūgtelėjęs įstojo į Filadelfijoje įsikūrusį Curtis institutą. Jame sėkmingai baigęs fortepijono ir kompozicijos studijas toliau tęsė savąją epopėją šiuolaikinės klasikinės muzikos baruose. Ilgainiui užsimezgė ryšiai su eksperimentų nevengusiais kompozitoriais ir atlikėjais: Morton Feldman, Lukas Foss, Peter Kotik, John Cage ir daugeliu kitų. Taip pat tapo įtakingų kolektyvų tokių kaip „Creative Associates” bei „S.E.M. Ensemble” nariu.

Juodaodžio jaunuolio įsiliejimas į XX a. antrosios pusės klasikų sluoksnius kėlė ir tebekelia nuostabą. Daugeliui atrodė, kad afroamerikiečiai tegali groti džiazą ar bliuzą, o štai filharmonijose skambinti fortepijonu pridera tik puošniai pasirėdžiusiam baltajam. Turbūt lemtingas vaikystės susidūrimas su L. van Bethovenu bei ryžtas žengti sielos takais, o ne pasiduoti neįpareigojančiam dreifavimui vedė J. Eastaman būtent šiais keliais.

Muzika jam buvo metafizinis, dvasinis potyris. Stodamas į Curtis muzikos institutą J. Eastman privalomoje anketoje, ties klausimu, kodėl norite studijuoti būtent muziką nurodė, jog siekiąs įgyti išminties. O praėjus geram dešimtmečiui po studijų baigimo duodamas interviu jis kalbėjo: „grojimas pianinu, dainavimas ar kompozicijų kūrimas padeda man priartėti prie savęs paties. Per meną ieškau savasties… Kuomet groju jaučiuosi lyg bandydamas išvysti pats save, lyg bandydamas prasibrauti į žemės gelmes“. Garsų pasaulis jam tarytum huserliškosios fenomenologijos išraiška turėjusi padėti atskleisti sąmonės turinį ir jame glūdinčių fenomenų esmes.

J. Eastman savo gyvenimo metais buvo vertinamas kaip geras pianistas, tačiau daugiausiai dėmesio sulaukė dėl savo vokalinių sugebėjimų. 1969 m. britų kompozitorius Peter Maswell Davies pagal australų rašytojo Randolph Stow libretą parengė monodramą „Eight Songs for a Mad King“. Tai pretenzingas, virtuoziško balso valdymo reikalaujantis kūrinys. Vienintelio veikėjo – Jurgio III – rolės atlikėjas ne tik turi sugebėti išdainuoti penkias oktavas apimančias partijas, bet ir žongliruoti avangardinės technikos subtilybėmis. JAV publikai šį kūrinį atliko būtent J. Eastman.

Niekada profesionaliai vokalo nelavinęs jaunuolis sukėlė tikrą furorą. Antai muzikos kritikas Martin Bernheimer anuomet rašė, kad šis jaunas vyras su savo balsu gali išdarinėti ką tik panorėjęs. Matyt neatsitiktinai 1973 m. „Nonesuch“ leidybinės kompanijos išleistas „Eight Songs for a Mad King“ įrašas, kuriame vokalo partijas atliko būtent J. Eastmanas, buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui.

Tačiau kompoziciniai sugebėjimai vis likdavo nuošalyje. Kodėl taip nutiko, paklausite jūs, tačiau kaip ir į daugelį mus kamuojančių klausimų tikslaus atsakymo nėra. Vieną vertus, galima įžvelgti jo kolegų viršenybę. Jis gana kritiškai vertino „Creative Associates“ potencialą ir santyki su kartu dirbusiais kolegomis. Prisimindamas šį laikotarpį jis kalbėjo, jog  jam nebuvo leidžiama savarankiškai ruošti programų, ar laisvai imtis to ką pats sumanydavo. Pasak J. Eastman, jis tebuvo talentingas keistuolis, laikas nuo laiko įpūsdavęs gyvybės kolektyvo paruoštoms programoms. Atrodo lyg bandymas teisintis, tačiau pačius žinomiausius savo darbus J. Eastman parašė aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Būtent po to kai nutrūko ryšiai su Niujorko universitetu ir „Creative Associates“. Galbūt tikrai ištrūkus iš kolegų priežiūros išsilaisvino ir talentas?

Jo kūrybai prasibrauti į plačiuosius vandenis ir atsidurti šalia Terry Riley ar kitų žanro didžiūnų trukdė pasyvi, kukli paties kūrėjo laikysena. Jis niekada nebruko savęs, pirmai progai pasitaikius neplyšavo koks jis esą genialus. Suvokdamas tai J. Eastman atviravo, jog turįs viltį, kad leidėjai galų gale vis tiek ateis. Tai primena Mahomedo ir kalno santykį. Ir iš tiesų, kalnas, t.y. leidėjai, atėjo, tik, deja, po ilgų metų kuomet atrodė, kad jo darbai amžiams pranyko.

Priimti J. Eastman kliudė jo nepatogi, nekonformistinė ir po jokiomis kaukėmis nesislepianti laikysena. Jis nesigėdijo nei savo odos spalvos, nei seksualinės orientacijos. 1976 m. leidiniui „Buffalo Evening New“ duotame interviu jis klabėjo: „aš iki pat gelmių siekiu būti tokiu, kokiu esu – juodaodžiu, muzikantu, homoseksualiu.  O svarbiausia, jog žinau kaip tai pasiekti, tereikia viską prisipažinti pačiam sau.“

1975-aisiais Buffalo festivalyje atlikdamas John Cage „Song books“. Vienoje iš pasirodymo dalių, nekreipdamas dėmesio į J. Cage rekomendacijas, J. Eastman nutarė pravesti pamokėlę ir joje pristatyti „naująją meilės sistemą“. Lektorius atsivedė į sceną vaikiną, spėjama tai galėjo būti jo partneris, ir merginą. Reginio sumanytojas išrengė vaikinuką nuogai, mergina tuo tarpu sutriko ir nepanoro būti išrengta, tad Julius dėmesį nukreipė į nuogąjį kolegą. Pasinaudodamas savo išraiškingu balsu ėmė imituoti sekso metu skleidžiamas aimanas, o galų gale ir pats nusimovė kelnės. Publika ovacijų nepagailėjo, bet John Cage ne juokais supyko. Jis tai traktavo kaip asmeninį įžeidimą.

Gilią šio įvykio analizę, pasitelkdamas Michel Facault seksualumo istorijos įžvalgas, atliko muzikologas Ryan Dohoney. Vieša paslaptis, kad J. Cage taip pat turėjo romantiškų ryšių su ilgamečiu savo kompanionu Merce Cunningham, tad šis dviejų kompozitorių kivirčas, pasak R. Dohoney, išryškino dviejų skirtingų požiūriu į homoseksualumą susidūrimą  - nusistovėjusias socialines ribas kvestionuojantis J. Eastman benefisas versus  individualizuota ir solipstinė  J. Cage homoseksualizmo patirtis.

Po šio benefiso netrukus sekė virtinė nesėkmių. Studentai ėmė skųstis, kad J. Eastaman neretai pamiršta užsukti į paskaitas, medžiagą dėsto chaotiškai, o ir pats kompozitorius neslėpė priešiškumo vyraujančiam popierizmui universiteto gyvenime, todėl 1975 m. sutartis su Niujorko Universitetu buvo nutraukta. Jis blaškėsi tarp Uptowno ir Downtowno, tarp juodaodžių ir baltųjų... Pabandė žvilgtelėti į jaunesniojo brolio pusę ir padirbėti džiaze, tačiau vis tik potraukis eksperimentams ir klasikai liko nenumaldomas. Pavyko įsidarbinti Niujorko filharmonijoje, kur kartą susirinkusius garbius ponus ir ponias nustebino atėjęs basas ir vilkėdamas pižamą. Taip pat iki devintojo dešimtmečio vidurio aktyviai bendradarbiavo su plataus profilio menininke Meredith Monk ir eksperimentų nevengiančiu violončelininku Arthur Russell.

Jis provokavo ne tik savo elgesiu, bet ir kūryba. Laikui bėgant J. Easman kompozicijų pavadinimai tapo vis atviresni ir kandūs (pvz.: „If You're So Smart, Why Aren't You Rich“, „Evil Nigger“  ar „Gay Guerilla“ bei „Crazy Nigger“). Ypač daug dėmesio sulaukdavo jo kūriniai, kuriuose figūravo žodis „Niger“. Paklaustas apie šias tendencijas jis tik atsakydavo, jog jis bando priartėti prie esmės,  prie pirmapradiškumo, kurį slepia šis žodis.

Deja, tas noras būti savimi ir Niujorko gatvės tapo pragaištingomis. J. Eastman ilgainiui  vis labiau įnyko į narkotikus, alkoholį, prasidėjo finansines problemos. Galų gale buvo išmestas iš savo būsto į gatvę. Laikinais namais tapo Tompkins Square parkas. Jis bastėsi iš vienos prieglaudos į kitą idant turėtų kur pernakvoti. Vienui vienas, pamirštas ir užantyje besinešiojantis savuosius skaudulius 1990 m. gegužės 28 d. J. Eastman mirė.

Atrodė, kad šis šiuolaikinės klasikinės muzikos keistuolis, savotiškas enfant terible ir jo kūryba bei atminimas amžiams išdils iš muzikos pasaulio atminties. Tačiau dėka ilgus metus trukusio bei titaniško kompozitorės Mary Jane Leach darbo, ieškant pradingusių kompozitoriaus įrašų ir partitūrų, J. Eastman užkopė ant melomanų pjedestalo. 2005 m. pasirodė trijų kompaktinių diskų leidinys „Unjust Malaise“. Jame atsiveria unikalus kompozitoriaus pasaulis nuo avangardinės šiuolaikinės muzikos ir operos garsų iki įstabaus minimalizmo. Būtent pastarasis itin patraukė muzikos kritikų ausis ir privertęs ne vieną jų pareikšti, kad J. Eastman nusipelno būti statomas į vieną gretą su Philip Glass, La Monte Youngu ar Steve Reich.  

Minėtasis albumas tapo pirmuoju ir svariu žingsniu link vis platesnio J. Eastman pripažinimo. Jo darbai vis dažniau skamba įvairių šalių filharmonijų repertuaruose, įvairiuose koncertus bei festivaliuose. Festivaliuose. Antai pernai Londono šiuolaikinės muzikos festivalis visas trys dienas skyrė būtent J. Eastman kūrybai ir gyvenimui. Taip pat išleistas dar vienas monumentalaus kompozitoriaus kūrinio „Femenine“ 1974 m. įrašas.

Klausant J. Eastman parašytų kūrinių jauti gandiškojo protesto alsavimą. Protesto, kuriame nėra vietos lex talionis principams, o nirštas, kuris turėtų tūnoti kūrėjo viduje, prasiveržia it grožio šaltinis ir atverdamas mūsų akis beda pirštu į kvailus stereotipus, neapykantą, nenorą suvokti, jog kiekvienas žmogus tai unikalus darinys, beribis mikrokosmosas. J. Eastman siūlo visą tai pamiršti, išsilaisvinti, priimti vienas kitą tokius, kokie esame bei sviesti šalin troškimą uzurpuoti Dievo vietą ir kurpti pasaulį tik pagal savo paties matymą. Nedvejokite ir pasinerkite į šio kūrėjo pasaulį!