Per stebuklą gaisro metu beveik nenukentėjusi Ceikinių bažnyčios įspūdinga meninę bei istorinę vertę turinti XVIII amžiaus sidabrinė monstrancija. Evgenios Levin (Zenekos) nuotr.

Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veikia trapiai Lietuvos medinei architektūrai ir sakraliniam paveldui dedikuota paroda „Ko liepsna nesunaikino: Ceikinių bažnyčios vertybės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės atvaizdai“.

Mūsų medinės bažnytėlės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo labai panašios, iš tiesų gerai įsižiūrėjus yra unikalios. Peržengus kiekvienos jų slenkstį atsiveria nepakartojamas interjeras, kurį kūrė ne viena karta čia kunigavusių dvasininkų, dirbusių menininkų, šventovę prižiūrėjusių zakristijonų, „pročkelių“ ar tikinčiųjų bendruomenės atstovų.

Tačiau taip jau įprasta – kai kalbame apie medinio kultūros paveldo išsaugojimą, tarsi suponuojama nuomonė, kad tai daroma per menkai. Per pastaruosius metus šventovėse kilę ir čia kultūros vertybes glemžęsi gaisrai tarsi meta šešėlį ant atsakingų institucijų. Ir vis dėlto ši situacija nėra tokia paprasta – mes negalime bažnyčiose esančių visų vertybių saugiai uždaryti muziejuose, nes tuomet maldos šventovė nebetektų savo prasmės. Kiekvienas čia esantis dailės kūrinys, liturginis reikmuo, drabužis ar skulptūra nėra vien tiesiog vertingas daiktas – jis visų pirma tikslingai įsigytas religinėms apeigoms atlikti.

Ceikinių bažnyčios gaisras Bažnytinio paveldo muziejaus parodoje pasirinktas tarsi simbolis daugybės panašių gaisrų, suniokojusių ne vieno kaimo ar miestelio maldos namus. Apie medinio kultūros paveldo trapumą kalbame nuolat, įvairiomis formomis, tai atsispindi ir šiuolaikinio meno kūrėjų darbuose. Todėl kartu su kultūros vertybėmis, išlikusiomis po Ceikinių bažnyčios gaisro, šioje parodoje eksponuojami žymios Lietuvos tekstilininkės Monikos Žaltauskaitės-Grašienės įstabia skaitmenine žakardo audimo technologija sukurti darbai. Ir jie byloja, kad iš pelenų prikelti savo bendruomenės maldos namus, išsaugoti juos atmintyje galima ir novatoriškomis meno formomis.

Apie Ceikinius

Toje vietoje, kur praėjusių metų pavasarį iki pamatų sudegė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia (Ignalinos r.), jau stovi naujoji. Tiesa, statybos darbai dar nebaigti, bet žavėtis Ceikinių miestelio bendruomene išties yra dėl ko. Ceikiniuose gyvena vos 200 žmonių, ir, parodos atidaryme dalyvavusio Mielagėnų bei Ceikinių klebono kun. Marijono Savicko žodžiais, būtent ceikiniškių entuziazmo dėka galima džiaugtis sparčiai atgimstančia naująja bažnyčia.

Kun. M. Savickas pasakojo, kad vos per tris dienas po bažnyčios gaisro žmonės jai atstatyti surinko 20 000 Eur. „Bendruomenė ir toliau labai entuziastingai remia bažnyčios atstatymą. Tikrieji entuziastai yra žmonės – be žmonių kunigas yra niekas“, – sakė Ceikinių klebonas.

Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia buvo unikali tuo, kad puikiai atspindėjo XVIII amžiaus medinės sakralinės architektūros tendencijas. Šventovės erdvę puošė vertingi to laikotarpio altoriai ir paveikslai, vėlesni liaudies meistrų kūriniai, liturginiai reikmenys, tačiau išliko tik nedidelė jų dalis. Tačiau, galima sakyti – to vertingumo branduolys.

Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė pasakojo, kad tarp parodos eksponatų – ir per stebuklą gaisro metu beveik nenukentėjusi Ceikinių bažnyčios įspūdinga meninę bei istorinę vertę turinti XVIII amžiaus sidabrinė monstrancija, taip pat keletas kitų indų, liturginių reikmenų, liturginių drabužių, kurie dar iki gaisro prevenciniais sumetimais atkeliavo į muziejaus saugyklas.

Medinių bažnyčių vietos aura

Parodos atidaryme kalbėjusi menotyrininkė dr. Dalia Vasiliūnienė sakė neblogai pažįstanti Lietuvos medinių bažnyčių specifiką. Pasak jos, kiekvienoje iš medinių šventovių matyti kelių kartų čia dirbusių dvasininkų ir menininkų pastangos ryškiomis ar vos regimomis gijomis išausti nepakartojamą būtent tos vietos dvasios audinį, tos vietos atmosferą, pagal romėnišką tradiciją Europoje vadinamą lotyniškai – genius loci.

„Nusprendžiau pakalbėti apie tai, kaip toji unikali vietos dvasia atsiskleidžia, kokiu būdu išryškėja. Atkreipti dėmesį į tai, kaip Lietuvos peizažui taip būdingose medinėse bažnyčiose materialiu pavidalu tarsi užkonservuota lieka kiekvienos vietovės praeitis. Juk nepažįstamoje vietovėje dažnas atvykėlis, norėdamas suvokti, su kokia kultūra, su kokiais vietos gyventojais susidūrė, akis kreipia į čia stovinčią šventovę. Ir kuo jos amžius garbingesnis, tuo daugiau istorinių sluoksnių ir čia gyvenusių kartų dvasios pjūvių joje atsiskleidžia“, – sakė dr. D. Vasiliūnienė.

Tam, kad naujai suręstas statinys taptų bažnyčia, jis turi būti aprūpintas altoriais, sakyklomis, klausyklomis, suolais, taurėmis, monstrancijomis, komuninėmis, smilkytuvais, šviestuvais, liturginiais drabužiais, altorių užtiesalais ir daugybe kitų daiktų. Tik įgijus visą šį inventorių, pašventinus visa tai ir, žinoma, susirinkus į bažnyčią tikintiesiems bažnyčia tampa bažnyčia.

Menotyrininkė apie Lietuvos medines bažnyčias kalbėjo kaip apie tautos, religinių ir kultūrinių tradicijų lobyną, kuriame saugomas istorijos dvelksmas ir vietos dvasia. Maldos namai juk yra kažkas daugiau negu vien iš medžio ir dažų pagamintas objektas, sakė dr. D. Vasiliūnienė.

„Aš pati nuo 1996 metų tyrinėju bažnyčių dailę ir kartu su kolegomis leidžiu leidinį „Lietuvos sakralinė dailė“. Šiose knygose mes nuosekliai vyskupijų dekanatas po dekanato, bažnyčia po bažnyčios, koplyčia po koplyčios, neišskirdami nė menkiausios šventovės ar kapinių koplyčios, pristatome jų istoriją, architektūrą ir dailės paminklus. Būtent dirbdama šį darbą išmokau žiūrėti į bažnyčių paveldą kompleksiškai. Mano nuomone, bažnyčios pastatas, kad ir koks jis būtų, yra lukštas, kuriame slypi vietos dvasinio gyvenimo esybė ir prasmė. Tam, kad naujai suręstas statinys taptų bažnyčia, jis turi būti aprūpintas altoriais, sakyklomis, klausyklomis, suolais, taurėmis, monstrancijomis, komuninėmis, smilkytuvais, šviestuvais, liturginiais drabužiais, altorių užtiesalais ir daugybe kitų daiktų. Tik įgijus visą šį inventorių, pašventinus visa tai ir, žinoma, susirinkus į bažnyčią tikintiesiems bažnyčia tampa bažnyčia“, – svarstė menotyrininkė dr. D. Vasiliūnienė.

Ji sakė, kad bažnyčias kūrė ne vien atvykę meistrai, menininkai, drožėjai, tapytojai, auksakaliai. Bažnyčios statymas, atnaujinimas ir turtinimas buvo visos vietos bendruomenės, konkrečios parapijos tikinčiųjų kūryba. Kiekviena karta sluoksnis po sluoksnio ką nors keisdama, pridėdama ar ko nors atsisakydama formavo savo šventovės vaizdą. 

„Taigi norint pažinti mums atitekusį paveldą, labai svarbu dėmesingai įsižiūrėti į tai, kas yra bažnyčios viduje, ir suvokti čia išlikusių kūrinių prasmę bei tarpusavio sąsajas“, – kalbėjo dr. D. Vasiliūnienė.

Monika Žaltauskaitė-Grašienė, „Besišypsanti / Smiling“ (2016 m.). 

Menas, išsaugantis atmintį

Antroji parodos dalis šalia išlikusių sakralinių vertybių – menininkės Monikos Žaltauskaitės-Grašienės kūrinių ciklas „Besišypsanti“ (2016 m.), skirtas tekstilininkės vienai iš pastaruoju metu plėtojamų temų – atminčiai.

Parodos atidaryme menininkė kalbėjo: „Atminties temą plėtoju jau porą metų, ir man ji yra labai svarbi. Nes iš mažų atminties detalių susideda mūsų pačių ar visuomenės ateities gyvenimo mozaikos.“

Cikle „Besišypsanti“ M. Žaltauskaitė-Grašienė užfiksavo įvykusį kriminalinį faktą, kai 2012 metais Kulautuvoje buvo padegta Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia. Po viską sunaikinusio gaisro stebuklingai išliko Kristaus ir Šv. Marijos skulptūros. Menininkė per atidarymą pasakojo, kad Kulautuvos bažnyčios bendruomenės dėka tiksliai toje vietoje, kur dabar nebėra bažnyčios, abi skulptūros buvo tarsi iš naujo instaliuotos.

„Įsižiūrėjusi pamačiau, kad Šv. Marijos skulptūra šypsosi, nors įvyko kraupus dalykas. Šioje Mergelėje įsiamžina šiandienos pasaulio įvykiai, o ji gailestingai šypsosi. Tai atspindėjo mano pačios vidinę būseną. Skausmingi išgyvenimai verčia nusišypsoti ir pradėti viską iš naujo. Liepsna suniokojo išorinę skulptūros pusę, tačiau likusios sudegusio drabužio draperijos paskatino naujai perausti istoriją. Susipynusių siūlų struktūros sukūrė naują gyvenimo, atminties, istorijos giją. Cikle permąstau įsirėžusią patirtį ir emociją, sudegusio medžio fragmentai – laikina akimirkos būsena. Atrodo, dar kelios sekundės ir gali nieko nelikti, tik pelenai, kuriuos nupūs vėjas. Šias patirtis suaudžiau, o audimas tampa nauja gyvenimo kokybe, nauja forma ir įvaizdžiu“, – taip savo darbų ciklo „Besišypsanti“ atsiradimo istoriją pristato menininkė.

M. Žaltauskaitė-Grašienė pasakojo skaitmenine audimo technologija perausdama sudegusią Marijos skulptūrą tarsi ją sužmoginusi: kūrinyje Marija yra aukšto vyro dydžio.

Paklausta, kodėl renkasi būtent audimą, menininkė sakė: „Tekstilės paviršius man svarbus tuo, kad sukuria taktilinį jausmą, kuris artimas kiekvienam žmogui: mes kasdien dėvime tekstilę, kasdien ją glostome. Svarbus ir siūlų susipynimas kaip žmogiškasis pradas.“

Evgenios Levin (Zenekos) nuotr.
Evgenios Levin (Zenekos) nuotr.
Evgenios Levin (Zenekos) nuotr.
Evgenios Levin (Zenekos) nuotr.
Evgenios Levin (Zenekos) nuotr.
Evgenios Levin (Zenekos) nuotr.
Evgenios Levin (Zenekos) nuotr.
Monika Žaltauskaitė-Grašienė, „Degusi drapana / Burnt-out rags I, II“ (2016 m.).
Monika Žaltauskaitė-Grašienė, kompiuterinis žakardinis audimas (2016 m.).