Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje iki pat birželio pabaigos veikia iš Tauragės kilusios, o šiuo metu Klaipėdoje gyvenančios fotografės Ingridos Mockutės-Pocienės kūrinių paroda MUTaBOR, skirta gyvenimo ciklų kaitai (lot. mutabor reiškia „būsiu pakeistas“).

Menininkei MUTaBOR reiškia apmąstymus, kad mes nežinome, iš kur ateiname ir kur išeiname. „MUTaBOR – apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoje kam nors mirus ateina kitas – kita gyvybė. Ši paroda – tai pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai“, – sakė I. Mockutė-Pocienė.

Šeima, santykiai, meilė, tikėjimas, gimimas, mūsų tąsa vaikuose – būtent šias temas fotografė plėtoja savo darbuose. Žmogaus kūno fragmentai: galva, rankos, paslėptos po ištapytais raštais ir kt., atskleidžia tuos nematomus saitus, kuriais yra surišti artimieji tarpusavyje, jų persidengiančius pasaulius, artimųjų buvimą kartu kaip vienį.

„Paroda MUTaBOR gimė iš asmeninių išgyvenimų. Pastarieji gyvenimo metai buvo išties nelengvi. Sunkiai susirgo mama, šeimoje gimė mažasis trečias vaikelis, po to mirė mama ir tėtis, daug ką teko išgyventi vienai... Daug mąsčiau apie būtį ir mūsų buvimo čia tikslą. Ir taip širdimi vėl grįžau prie tikėjimo. Šeima, meilė ir tikėjimas yra mūsų gyvenimo mokykla, joje mokomės ir klystame, tačiau kartu tai – mūsų uostas, poilsio salelė. Turime branginti vienas kitą, kol esame kartu, paguosti, išklausyti, padėti. Jėgų suteikia supratimas, kad esame viena“, – paklausta, iš kokių inspiracijų gimė šios parodos kūriniai, kalbėjo fotografė I. Mockutė-Pocienė.

Visus menininkės darbus sieja pasikartojantis elementas – šydas, tarsi pridengiantis kiekvieno kūrinio pasaulį. I. Mockutė-Pocienė pasakojo, kad uždanga, viena vertus, suteikia fotografijoms tapybiškumo įspūdį, kita vertus – simbolizuoja nežinomybę arba kiekvieno iš mūsų asmeninę šio pasaulio interpretaciją. Tikrosios tiesos negalime matyti nė vienas, kiekvienas nešiojamės savo tiesas. Šydas, sako I. Mockutė-Pocienė – lyg bandymas išvysti anapusybę, gyvenimo esmę.

Fotografė šio savo ciklo darbus vadina ikonomis – dėl simbolių, estetikos, vidinės energetikos, kiekviename kūrinyje yra Šventojo Rašto ir Kristaus gimimo istorijos užuominų. Ir kartu tai, tikina I. Mockutė-Pocienė – pasakojimas apie paprastą šeimą, paprastus žmones – juk kiekvienas galime atskleisti dieviškumą savyje.

I. Mockutę-Pocienę fotografija lydėjo visą gyvenimą nuo pat vaikystės: „Mama sovietiniais metais buvo fotografė mėgėja, ir mane dar mažą mokė fotografuoti, ryškinti juosteles ir spausti nuotraukas. Tačiau rimtai į šį užsiėmimą pradėjau žiūrėti daug vėliau, kai augindama vaikus nusipirkau pirmąją skaitmeninę „muilinę“. Iš pradžių fiksavau kasdienius džiaugsmus, po to tai tapo ieškojimų, jausmų, išgyvenimų išraiškos forma. 2009 metais surengiau pirmąją autorinę fotografijų parodą „Apie moterį“.“

Menininkė sako savo didžiuoju fotografijos mokytoju laikanti čekų fotografą Janą Saudeką, daug įtakos turėjo ir fotomenininkas Romualdas Vaitkus, Ingridą įkvepia ir Neringos Rekašiūtės bei Artūro Morozovo darbai.

Paklausta, kiek jai asmeniškai svarbu derinti fotografiją kaip jausmo išraišką ir dėmesį technikai, I. Mockutė-Pocienė sakė: „Man kūryba – daugiau intuityvus veiksmas. Ir technika, ir vaizdiniai visų pirma turi tarnauti idėjai, o ne atvirkščiai. O temos ateina pačios, organiškai, kaip ir fotografijų herojai. Negalėčiau sukurti parodos nejausdama, vien planuodama, kad bus taip ir taip... Tik įdėjusi darbo ir širdies į konkretų fotografavimo procesą suvedu mintis, kodėl padariau vienaip ar kitaip.“