Pabėgėliai Kongo Demokratinėje Respublikoje.

EPA nuotrauka

Kas sekundę pasaulyje vienas žmogus yra priverstas bėgti iš namų dėl karo ar gamtinės stichijos. O kokia valstybė pirmauja liūdnoje statistikoje pagal perkeltųjų asmenų skaičių dėl karinių konfliktų šalies viduje? Ne, ne Sirija, pastaraisiais metais patekusi į žiniasklaidos akiratį, o kur kas menkiau nušviečiama Kongo Demokratinė Respublika. Tai milžiniško ploto šalis Centrinėje Afrikoje, kurioje yra 80 mln. hektarų dirbamos žemės ir daugiau nei tūkstantis skirtingų mineralų bei tauriųjų metalų – aukso, deimantų, kobalto, vario. Galėtų būti viena turtingiausių Afrikoje, pasak Pasaulio banko, jei ne politinis nestabilumas.

Praėjusiais metais, kaip pranešė Norvegijos pabėgėlių taryba, namus ne savo noru paliko 922 tūkst. Kongo DR gyventojų. Iš viso šalyje yra per tris milijonus vidaus pabėgėlių, ir dar daugiau kaip pusė milijono pabėgo svetur. Pirmąkart išgirdote? Nieko keista, ekspertai padėtį Kongo DR apibūdina kaip labiausiai pamirštą krizę pasaulyje. Tai viena vargingiausių šalių, esanti labai žemai valstybių sąrašuose pagal bendrąjį vidaus produktą vienam žmogui, korupcijos indeksą ar žmogaus socialinės raidos indeksą.

Dar šiek tiek statistikos – Kongo DR yra viena gausiausių valstybių pagal katalikų skaičių pasaulyje ir pati gausiausia Afrikos žemyne. Romos katalikai ten sudaro apie pusę gyventojų, t. y. daugiau nei 30 milijonų. Dėl to nenuostabu, kad vyskupai tarpininkavo derybose tarp prezidento ir opozicijos, siekdami nutraukti žmonių gyvybes nusinešančius neramumus. Deja, susitarimų nesilaikyta, o katalikams už pastangas sutaikinti skirtingas puses keršijama žudant tikinčiuosius ir niokojant bažnyčias.

Opozicija sostinės Kinšasos gatvėse reikalauja prezidento atsistatydinti

CNS nuotrauka

Nuo 2010 m. Jungtinės Tautos Kongo DR vykdo taikos palaikymo misiją – didžiausią ir brangiausią pasaulyje. Joje dalyvauja 22 tūkst. žmonių – karių, civilių, savanorių, jos kaina yra 1,2 milijardai dolerių. Ji reikalinga, nes skirtingose šalies vietose sukarintos grupuotės kovoja prieš oficialią valdžią, žūsta civiliai gyventojai. O ir korumpuota valdžia į gatvėse protestuojančiųjų kritiką atsako įkalinimais arba tikromis kulkomis.

Nuo praėjusių metų rugpjūčio daugybė susirėmimų vyksta centriniame Kasai regione tarp reguliarios kariuomenės ir nukauto sukilėlių vado Kamwina Nsapu šalininkų. Šių metų vasarį nusiaubusi Kanangos miestą grupuotė įsiveržė ir į kunigų seminariją, pagrobė turtą, o pastatą padegė. JT taikos palaikymo pajėgos 25 seminaristus evakuavo sraigtasparniu. Netrukus buvo nusiaubta ir dominikonų parapija sotinėje Kinšasoje, sulaužyti keli suolai, išplėštas altorius, išniekintas tabernakulis.

Niokojamos ne tik bažnyčios, bet ir moterų vienuolynai. Kai kurios kongregacijos net buvo priverstos juos uždaryti ir nuotraukti darbą bendruomenėse. Pavyzdžiui, šalies Rytuose, netoli sienos su Ruanda esančiame Bukavu mieste, Prisikėlimo dukterų kongregacija po kelių seserų nužudymo uždarė visus vienuolynus. Ten pat praėjusių metų pabaigoje nudurta ir viena pranciškonė.

Prie sienos su Burundžiu esančio Uviros miesto vyskupas monsinjoras Sébastienas Muyengo šitaip apibūdino situaciją rytiniame Kivu regione prancūzų dienraščiui „La Croix“: „Valdžios čia nėra. Kai įvyksta kas nors rimta, regiono administratorius informuojamas, tačiau jis neturi galios to sustabdyti.“ Valstybė ten silpna, nuolat atsinaujina mikrokonfliktai, dėl to vietiniai gyvena nuolat jausdamiesi nesaugūs: ginkluoti užpuolimai, apiplėšimai, žudynės. Pasak vyskupo, svarbu kovoti su mirčių subanalinimu. „Kai buvau vaikas, visi pasislėpdavo vos išgirsdavo ką nors šaudant. Dabar jau niekas nebekreipia dėmesio“, – sakė jis ir pabrėžė, kad prie blogio negalima priprasti.

Daugiausia žmonių, priverstų palikti namus, yra oranžine spalva pažymėtose provincijose: Kasai, Šiaurės ir Pietų Kivu.

The Internal Displacement Monitoring Centre žemėlapis.

Jau kurį laiką valstybę alinantys ginkluoti konfliktai ir dėl jų vykstanti priverstinė migracija, anot Bukavu miesto arkivyskupo François-Xavier Maroy Rusengo, gegužę dalyvavusio susitikime su Europos Komisijos ir Europos Parlamento atstovais, vyksta dėl trijų priežasčių. Visų pirma tai prakeiksmu tapę gausūs gamtiniai ištekliai, dėl kurių kontrolės liejamas kraujas, ypač šalies Rytuose. Antra – politinis akligatvis, kuriame atsidurta dėl laisvę ir demokratiją varžančios, savo žmonėmis nesirūpinančios prezidento Josepho Kabilos valdžios. Trečia – chaosą palaikančios ginkluotos grupuotės, ir vietinės, ir iš kaimyninių valstybių.

Katalikų vyskupai kelissyk pasmerkė smurtą ir neįsivaizduojamą Nsapu šalininkų bei kitų ginkluotų grupuočių žiaurumą prieš gyventojus. Tačiau į katalikus nusitaikyta ne dėl to. Jie puldinėjami dėl Bažnyčios prisiimtos misijos sutaikinti skirtingas politines grupes.

Kongo DR prezidentas J. Kabila Vatikane 2016 m. rugsėjį.

EPA nuotrauka

Šešiolika metų šalį valdančiam prezidentui J. Kabilai atidėjus praėjusių metų gruodį turėjusius vykti rinkimus neribotam laikui, prasidėjo suirutė, žmonės išėjo į gatves. Katalikų vyskupai ėmė tarpininkauti tarp jo ir opozicijos, paskutinę metų dieną buvo pasirašytas susitarimas dėl pereinamojo laikotarpio iki naujo prezidento rinkimų 2017-ųjų pabaigoje. Sutarta, kad drauge valdo prezidentas ir vyriausybė, vadovaujama opozicijos atstovo.

Tačiau J. Kabila nesilaikė susitarimo paskirdamas naują premjerą, ir kovo mėnesio pabaigoje vyskupai pasitraukė iš derybų. Rytinėje šalies dalyje prasidėjo naujas smurto proveržis. Balandžio pradžioje Luebo vyskupijoje padegtas vyskupo namas, seserų vienuolynas, biblioteka, kunigams ir vienuolėms teko bėgti į mišką.

Vyskupai atvyksta į derybas tarp prezidento ir opozicijos 2016 m. gruodį Kinšasoje

CNS nuotrauka

Katalikų vyskupų įsitraukimas į poliką Afrikos žemyne – ne retas. Situacijos, kai vyskupai atvirai kritikuoja korumpuotus valdančiuosius ar priešinasi kariniams režimams, rizikuodami gyvybe, susiklosto dėl to, kad prastai veikiančių ar net žlugusių valstybių funkcijas dengia Bažnyčia. Pavyzdžiui, Kinšasoje Bažnyčiai priklauso 590 mokyklų, 60 proc. miesto ligoninių.

Kovą amerikiečių leidiniui „Crux“ kardinolas Laurent'as Monsengwo teigė, kad Bažnyčios rūpinimasis visuomene šaknijasi kolonijiniuose laikuose. Jo šalies atveju tarp Belgijos ir Šventojo Sosto būta pakto, kad visas mokyklas ir ligonines tuometiniame Belgijos Konge valdo Bažnyčia. „Tam tikra prasme Bažnyčia pavadavo vyriausybę ir paskelbus nepriklausomybę jai toliau reikėjo būti su visuomene“, – sakė kardinolas. Nepriklausomybę valstybė paskelbė 1960-aisiais.

L. Mosengwo tikriausiai yra vienintelis kardinolas, de facto vadovavęs valstybei. Prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų byrant kraugeriško diktatoriaus Mobutu Sese Seko režimui, dabartinis Kinšasos arkivyskupas pereinamuoju laikotarpiu valdė šalį, kuri tuo metu vadinosi Zairas. Jis pasirinktas dėl taikos ir dialogo puoselėtojo, demokratijos ir žmogaus teisių gynėjo reputacijos.

Arkivyskupas Rusengo

comece.eu nuotrauka

Kongo DR tragedija pamirša ir tarptautinės bendruomenės, ir žiniasklaidos. Tikriausiai atkreiptume dėmesį tik tuomet, jei pabėgėliai iš šios valstybės prieglobsčio prašymo statistikoje pasivytų sirus, afganus ar irakiečius. Vis dėlto daugiausia Kongo DR žmonių, negalinčių gyventi savo namuose, vyksta pas gimines, draugus ar tiesiog į kitus miestus su vilti pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau realybe dažniausiai tampa nedarbas ir skurdas.

Arkivyskupo Rusengo teigimu, prie taikos jo šalyje kūrimo galėtų prisidėti tos valstybės, kurios pardavinėja ginklus, mat yra didelė rizika, kad nestabilioje aplinkoje jais bus piktnaudžiaujama. Taip pat svarbus ir griežtas požiūris į naudingųjų iškasenų gavybą. Liūdnai pagarsėjusi kai kurių išsivysčiusių užsienio šalių praktika finansuoti pilietinius karus ir kitus konfliktus, siekiant kontroliuoti, išgauti, prekiauti naudingaisiais ištekliais Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje. Galiausiai reikalingos investicijos į saugumą, sveikatą, švietimą iš išorės. Ir ne tik Kongo DR, bet ir kaimyninėse šalyse.

Skirtumas tarp Kongo DR žmonių pragyvenimo lygio ir turtų po žeme, kuria jie vaikšto, yra tiesiog stulbinantis. „Naudingųjų išteklių lobiai mano regione ne visuomet atnešdavo naudos žmonėms. Dėl jų žmonės buvo skriaudžiami, net žudomi“, – prieš keletą metų arkivysk. Rusengo kalbėjo Europos Parlamente, skatindamas užtikrinti atsakingą naudingųjų iškasenų pirkimą iš didelės rizikos zonų. Jis apeliavo į europiečių vartotojų lūkesčių, kad gaminant jų mobiliuosius telefonus ar kompiuterius nebuvo pažeidžiamos žmogaus teisės ir kurstomi konfliktai, pateisinimą. Tai užtikrinti galėtų įmonių prisiimama atsakomybė už produktą nuo pradžios iki pabaigos bei ES reguliavimas, kad tiekimo grandinėje atsirandantys mineralai būtų iš patikimų šaltinių.