Kodėl tragiškų 1941 metų birželio 14-osios dienos tremčių atminimas visada liks svarbus? Trumpas atsakymas skambėtų taip – ši diena mums primena didžiausią mūsų netektį. Ši netektis – tai žmonės. Žmonės, jėga išplėšti iš savo gimtinės, sugrūsti į gyvulinius vagonus ir ištremti į nežinią. Gyvuliniai vagonai yra viso sovietinio režimo simbolis, nes komunistams žmogus ir tebuvo gyvulys – partijos nuosavybė didžiuliame sovietiniame kolūkyje.

Ir šiandien labai skaudžiai jaučiame tremčių paliktas žaizdas. Neretai girdžiu svarstymus, kokia būtų Lietuva, jei ne sovietinė okupacija, jei ne tremtys, naikinusios mūsų elitą, viduriniąją klasę, valstybininkų sluoksnį, dvasinį stuburą. Vis dėlto manau, kad šiuo atveju labai svarbu pabrėžti tai, jog žmogus yra vertingas ne dėl savo einamų pareigų, talentų, kūrybingumo, žinių ir t. t. Ne, jis yra vertingas pats savaime, jis negali būti paverstas tik priemone kad ir kokiems kilniems tikslams. Gedime kiekvieno tremtinio, kuris nėra tik skaičius, tačiau vardas ir pavardė su konkrečia savo gyvenimo istorija.

Totalitariniai režimai – tiek raudonas, tiek rudas – piršo mintį, kad yra nevertingų žmonių, priklausančių nederamai klasesi ar blogai rasei. Buvo peršama, jog jie yra nevisaverčiai, kad jie yra problema, su kuria reikia susidoroti. Jei norime įveikti totalitarinį režimą ir jo paveldą, privalome iki nusibodimo kiekviena proga kartoti, kad nėra nevertingų žmonių, kad problema visada yra ne žmogus, o nežmoniškas požiūris, kurį ir turime išgyvendinti, nepalikti jam vietos.

Šiandien laikai, laimė, jau kiti. Vis dėlto turime būti budrūs ir dėl šiandien gresiančių nužmoginimo pavojų. Nužmoginimo, kai žmogus yra paverčiamas paprasčiausia priemone, statistiniu vienetu, įrankiu. Nužmoginimo, kai žmogus paverčiamas tik etikete, kurių šiandien turime gausybę. Etiketės jų klijuotojui suteikia galią rūšiuoti žmones, etiketės ilgainiui kuria supratimą, kad vieni yra vertingesni nei kiti, o tai galiausiai atveda prie manymo, kad tuos mažiau vertingus galima palikti kažkur paribyje.

Ir šiandien pasaulyje susiduriame su įvairiausiomis neapykantą skatinančiomis ideologijomis. Norime ar nenorime, tačiau jos mus pasiekia, prasiveržia, sunkiasi pas mus, tačiau mes galime pasirinkti, kaip į jas atsakyti. Atsakyti neapykanta į neapykantą reiškia dauginti neapykantą ir leisti jos skleidėjui triumfuoti. Pasiduoti neapykantai reiškia užteršti savo paties sielą.

Alternatyva neapykantai nėra pasyvumas, susitaikymas ar atsiribojimas. Alternatyva neapykantai yra aktyvi pastanga kurti kitokią erdvę, kurios epicentre būtų priesakas, kaip kad sakė Jėzus, mylėti net savo priešus ir daryti gera net tiems, kurie mūsų nekenčia. Tik taip galime pasiekti ne tik fizinę, bet ir dvasinę pergalę, nes kas iš tos fizinės pergalės, jei kovoje dvasia yra visiškai sutrypiama, jei priespaudą kentusysis tampa panašus į tironą, nuo kurio kentėjo? Niekada jokios pergalės nebus tol, kol nebus nutraukta neapykantos grandinė, kol neapykantos kalbos nepakeis teisingumo kalba.

Geriausias tremtinių atminimo įprasminimas šiandien yra aktyvi kova už tai, kad nėra nei vieno nesvarbaus žmogaus, kad nėra nei vieno nevisaverčio, nėra nei vieno pakeičiamo. Juk pirmas žingsnis į tremtis ar kitus žiaurius nusikaltimus žmogiškumui yra žengiamas idėjiniu lygmeniu, iš kito atimant žmogiškumą ir paliekant tik priklijuotą etiketę.