Aktorius Andrius Žebrauskas. Butauto Barausko / BFL nuotr.

TEATRO ŽURNALAS, Nr. 5–6

Andrių ŽEBRAUSKĄ lietuviai paprastai atpažįsta kaip teatro aktorių, režisieriaus Rimo Tumino mokinį. Tačiau pastaruoju metu, scenoje praleisdamas vis mažiau laiko, A. Žebrauskas atsiduoda prieš daugiau nei dešimtmetį atrastam pašaukimui – mokymui. Anksčiau mokęs aktorius, dabar A. Žebrauskas veda improvizacijos, viešojo kalbėjimo, kūno kalbos ir kitus mokymus verslininkams, įmonėms bei pavieniams asmenims, neseniai pats sukūrė naują bendravimo žaidimą „Godopoco“. Aktorius ruošia ir tokius pat mokytojus, bendravimo virtuozus, koks yra jis pats. Su A. Žebrausku, kuris greta R. Tumino savo svarbiais mokytojais įvardija Laozi, „5 ritmų“ dėstytoją Gabrielle Roth ir savo žmoną, kalbamės apie mokytojo pašaukimą, vedlio poreikį teatre ir mokytojus kenkėjus kuriančią sistemą.

Kuri mokytojo samprata jums priimtinesnė: rytietiška, kai mokytoju pasitikima aklai, ar vakarietiška, kai mokytoju abejojama ir jis pats turi pelnyti pasitikėjimą?

Iš tiesų nei viena, nei kita. Rytietis meistras nėra kvestionuojamas, nes dažniausiai jis labai greitai ir paprastai gali įrodyti savo meistriškumą – mostelės ranka, ir tu jau priplotas prie sienos. Rytuose mokiniui aiškiai pasakoma, kad jis gali mokytis, bet bus sumaltas su žeme. Kad mokytumeisi pas tokį mokytoją, turi parodyti didelį ryžtą ir pereiti tam tikrus dalykus, pirmiausia – valyti ir stebėti. Tokia tradicija ir niekas nekelia klausimų. Vakaruose viskas truputį kitaip, tačiau ir čia atsiranda žmonių, dėl kurių meistriškumo abejonių nekyla.

Man priimtiniausias yra daoistinis supratimas, kuris moko: „Užmušk savo mokytoją.“ Vadinasi, pirmiausia turiu iš mokytojo pasiimti viską, ką galiu, o tuomet jį praaugti, atsiskirti ir nueiti savo keliu. Negalima likti mokiniu visą gyvenimą.

Ką jums apskritai reiškia mokytojo sąvoka?

Mokytojas visų pirma yra pašaukimas. Žmogus, dirbantis mokytoju be pašaukimo, yra ne blogas mokytojas, bet tiesiog kenkėjas, kuris numuša vaikui norą mokytis. O juk vaikai yra smalsūs – visi nori eiti į pirmą klasę, visi nori mokytis, bet vos atėję susiduria su draivo nejaučiančių mokytojų brukama rutina, ir noras atvėsta.

Galiu pateikti tokio mokytojo pavyzdį. Kartą mano dukra naktį atbėgo pas mane ir pasakė, kad bijo, jog jai per burną išlįs kirminai. Paklausiau, kas jai taip sakė. Ji papasakojo, kad viena mokytoja kalbėjo, jog jei ji grauš nagus, tai per gerklę pradės lįsti kirminai ir mergaitė uždus. Kas tai yra? Tai yra kenkėjas, kuris traumuoja žmones ir kuris neturėtų būti prileidžiamas prie mokinių.

Pats dvejus metus dalyvavau projekte – dirbau su dešimčia skirtingų mokyklų visoje Lietuvoje. Čia įsitikinau, kad labai daug gali priklausyti nuo vieno žmogaus. Vienoje mokykloje direktoriaus pavaduotoja buvo šviesusis karys, dėl kurio visa mokykla žydėjo. Kitoje mokyklos direktorė net nesiteikė pasirodyti dvidešimties dienų programoje, kurios metu apmokyta apie penkiasdešimt jos mokyklos žmonių... Tokia buvo ir mokykla – žmonės įsitempę, nevaldantys dėmesio.

Svarbiausias mano mokytojas, be abejo, yra Rimas Tuminas, kuris turėjo didelę įtaką reikšmingu mano gyvenime momentu. Pirmame kurse norėjau išeiti iš vaidybos – buvo neįdomu, nes iš manęs nuolat reikalaudavo jausmo, nepaaiškindami, kaip tai sukurti ir parodyti, nemokė amato. Tačiau antrame kurse atėjo Tuminas, ir viskas pasikeitė šimtu procentų.

Kodėl mokytojai praranda „draivą“?

Visų pirma mokytojai, ypač vidurinių mokyklų mokytojai, nebeturi laiko tobulėti: jie sėdi pamokose, tuomet papildomose pamokose, o grįžę namo dar taiso klaidas. Mūsų švietimo sistemai apskritai reikalinga reforma. Pasvarstykim apie idealų variantą. Anksčiau mes mokėmės vienuolika metų, dabar mokomasi dvylika. Teigiama, kad padaugėjo informacijos, tad ir mokytis reikia ilgiau. Aš manau, kad užtektų mokytis aštuonerius metus ir keturias dienas per savaitę, kad trys dienos liktų poilsiui ir savišvietai. Naujais laikais reikia naujo pobūdžio mokymosi – mums nebereikia visko žinoti mintinai, svarbiausia išmokti, kaip susirasti reikiamą informaciją internete.

Ką vadinate savo svarbiausiu mokytoju?

Svarbiausias mano mokytojas, be abejo, yra Rimas Tuminas, kuris turėjo didelę įtaką reikšmingu mano gyvenime momentu. Pirmame kurse norėjau išeiti iš vaidybos – buvo neįdomu, nes iš manęs nuolat reikalaudavo jausmo, nepaaiškindami, kaip tai sukurti ir parodyti, nemokė amato. Tačiau antrame kurse atėjo Tuminas, ir viskas pasikeitė šimtu procentų. Jis sugundė mane šia profesija, padėjo atsiskleisti – tik jo dėka kilo noras mokytis, nedingstantis iki šiol.

Ar pradedančiajam aktoriui būtina turėti vieną vedlį, kurso vadovą?

Manau, kad mūsų mokykloje tai labai svarbu, tačiau remiuosi tik savo asmenine patirtimi – juk atėjęs jaunas žmogus nežino ir dar neapčiuopia savo būsimo amato. Bet mūsų teatro mokykla gana chaotiška, neturinti struktūros. Visai kitaip, jei mokykla turi aiškiai išdėliotą schemą – tai būdingiau Vakarams. Pavyzdžiui, Jacques’o Lecoq’o mokykloje egzistuoja dvejų metų programa, kurios struktūra labai aiški, žmonės žino, ką mokysis, kokios technikos ir kiek laiko bus dėstomos. Visi ten dirbantys mokytojai patys mokėsi pagal šią struktūrą ir ją perėmė.

Mokydamasis Paryžiuje sutikau dėstytojų, kurie, atrodė, buvo tobuli aktoriai, tačiau niekur nevaidino – jie neturėjo vakarinių spektaklių, neišvykdavo į gastroles. Visuomet būdavo mokykloje ir dėstydavo. O mūsų studentus moko profesionalūs menininkai, kurių kiekvienas turi individualų požiūrį į teatrą. Tačiau juk egzistuoja įvairiausios sistemos, keliai, stiliai... Kai mokytis atėjęs studentas susiduria su keliais mokytojais, išpažįstančiais skirtingas sistemas, jis gali visiškai sutrikti.

Jauni žmonės linkę į kraštutinumus – jie nori žinoti, ar viskas yra vienaip, ar kitaip. O kai pagyveni ir subręsti, suvoki, kad viskas yra ir vienaip, ir kitaip. Prisimenu vieną lenkų režisierių, dirbusį su dar visai jauna mūsų karta. Kai kartą repeticijos metu visi pradėjo juoktis, jis paklausė: „Ko juokiatės? Čia juk teatras, rimtas dalykas!“ Nurimome ir toliau sėdėjome rimtai. Po kelių minučių jis vėl paklausė: „Ko jūs tokie rimti? Čia gi teatras, vieni juokai!“

Tokioje situacijoje jaunas žmogus nebesupranta, ar režisierius kvailas, ar pats nežino, ko nori. O juk tokie prieštaravimai yra vienis. Vedlys būtent tam ir reikalingas – kad padėtų su prieštaravimais susiduriančiam žmogui suprasti, jog į teatrą gali eiti labai skirtingais keliais. Mokytojas turi būti oazė, į kurią galima bet kada užeiti, pasiklausti ir nusiraminti.

Aktorystė ir improvizacija stipriai pakeitė mano gyvenimą – pajutau daugiau laisvės, atsipalaidavau, pradėjau būti čia ir dabar, trumpai tariant, pasidarė smagiau gyventi. Tuomet atsirado noras tuo pasidalyti su kitais, nes nuolat matydavau žmones įsitempusius, neimprovizuojančius, bijančius suklysti ar veikti be plano.

Tačiau, pavyzdžiui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) yra dėstytojų, kurie ne nuramina, bet sąmoningai slopina per didelį studentų pasitikėjimą savimi ir būtent dėl to laikomi puikiais mokytojais.

Mokymo keliai taip pat įvairūs – yra laužymo, yra gundymo metodai. Dėstytojas gali būti griežtas, tačiau privalo išlikti jautrus ir subtilus – tik taip jis suvoks, kaip pamurkdyti žmogų jo paties naudai. Tačiau visų murkdyti negalima – kai kurie tiesiog neišgyventų. Pavyzdžiui, jei murkdo mane, aš atsakau agresija – tokia mano dinamika. Tai yra gynyba, atsirandanti dėl baimės, silpnumo, nežinojimo. Man reikėjo tokio mokytojo kaip Tuminas, kuris įkvėptų pasitikėjimo. Prieš jam ateinant maniau, kad nieko nesugebu. O jis atėjo, pasiūlė veikti ir pats nustebau, kiek daug galiu.

Kaip jūs pats iš aktorystės kelio pasukote į mokymų sritį?

Matyt, atradau stipresnį pašaukimą. Visų pirma aktorystė ir improvizacija stipriai pakeitė mano gyvenimą – pajutau daugiau laisvės, atsipalaidavau, pradėjau būti čia ir dabar, trumpai tariant, pasidarė smagiau gyventi. Tuomet atsirado noras tuo pasidalyti su kitais, nes nuolat matydavau žmones įsitempusius, neimprovizuojančius, bijančius suklysti ar veikti be plano. Norėjau padėti jiems išsilaisvinti ir gyventi lengviau.

Ilgainiui supratau, kad mokydamas žmones visą dėmesį sutelki į savo mokinius, todėl pamiršti save – tu mokai, o tavęs nėra. Būtent tai ir yra laimė – kai savęs net neatsimeni. Mokytojas turi sugundyti savo dalyku ir padėti žmogui jame atsiskleisti, jausti aistrą ir padėti mokiniui atskleisti aistrą savyje. Ne mokytojas atvirkščiai – atgraso mokinį nuo savo dalyko, nes pats yra įstrigęs rutinoje. O jei jis dar ir ne savo vietoje, nelaimingas, tuomet ieško tam kompensacijos ir uždaro mokinį bei priveda jį prie didelių kompleksų.

Ar tokių dalykų pasitaiko ir tarp aktoriams dėstančių režisierių?

Žinoma. Gerų režisierių yra vienas kitas, o blogų – krūvos. Pastarieji ir užsiima statuso „aš režisierius, jūs aktoriai“ arba „aš dėstytojas, jūs studentai“ demonstravimu. Be abejo, ne kiekvienas geras režisierius yra ir geras dėstytojas.

Pats esate žmonių vertinamas kaip tikrai geras mokytojas.

Matyt, viena priežasčių yra tai, kad priimu žmogų besąlygiškai: tuo metu, kai būnu su žmogumi, man neegzistuoja jokie pašaliniai veiksniai. Bendraudamas nekeliu savęs į viršų, bet ir nenusileidžiu per žemai. Nedarau jokių prielaidų, nedėlioju žmonių į lentynėles. Stengiuosi pajusti žmonių nuotaikas ir padėti visiems esamoje situacijoje jaustis gerai. O jei iš tikrųjų viskas nėra gerai, neapsimetinėju, kad yra priešingai.

Geras mokytojas privalo būti empatiškas – visa savo esybe jausti kitą žmogų, suvokti jo savijautą. Jis turėtų būti žmogus, su kuriuo malonu bendrauti: paprastas, nuoširdus, atviras, gebantis klausyti, linksmas. Lankstus, jautrus, „artikuliuotas“ žmogus.

Kurį laiką dėstėte LMTA, o dabar visiškai atsisakote mokyti aktorius. Kodėl?

Užsiimu kitais dalykais, o aktoriams dabar dėsto mano mokiniai.

Pastaruoju metu pats auginu trenerius, mokytojus. Mano mokymuose gali lankytis ir įmonės, ir bet kuris eilinis žmogus. Tie, kurie susidomi rimčiau, keturiolika dienų mokosi apie tai, kas yra bendravimas ir kaip susišnekėti su savimi bei kitais. Teoriškai mokytoju gali tapti kiekvienas, tačiau tam reikia išlaikyti įskaitas ir egzaminus. Vieni tampa mokytojais labai greitai, kiti gali užtrukti dešimtmetį ar net likti mokiniais amžinai.

Kokius reikalavimus turi atitikti Jūsų ruošiami mokytojai?

Visų pirma aš vertinu ne tai, ką žmogus dėsto, ne struktūrą, bet pirmiausia pačią asmenybę. Geras mokytojas privalo būti empatiškas – visa savo esybe jausti kitą žmogų, suvokti jo savijautą. Jis turėtų būti žmogus, su kuriuo malonu bendrauti: paprastas, nuoširdus, atviras, gebantis klausyti, linksmas. Lankstus, jautrus, „artikuliuotas“ žmogus. Jo statusas turi būti nei per žemas, nei per aukštas.

Žinoma, svarbu gebėti išdėstyti savo dalyko turinį, improvizuoti, būti kūrybingam. Gera žinia ta, kad mokytoju tapti norintis žmogus neprivalo šių savybių turėti iš prigimties – jas galima ugdyti. Taip pat mokytojui labai svarbus pasitikėjimas savimi. Jis nuolat atsiduria prieš nepažįstamus žmones, tad ką gi jis ištransliuos, jei nepasitikės savimi?

Bet juk pradžioje jaudintis natūralu – nauji žmonės yra nežinomybė.

Mano mokymai ir yra apie tai, kaip atsistoti prieš publiką, kurios tu visiškai nepažįsti, ir likti užtikrintam. Mokomės nebijoti susimauti. Mokytojas mano sistemoje turi būti bendravimo virtuozas. Jis dirba, stažuojasi, o kai jam reikia grįžtamojo ryšio, pakviečia mane stebėti jo vedamų mokymų. Po jų man paprastai net nereikia nieko sakyti, žmogus pats pajunta, ar buvo pasiruošęs, ar ne.

Aš pats visus trejus studijų pas Tuminą metus žavėjausi juo aklai ir neįsivaizdavau, kad gali būti kitas režisierius. Netgi mano vaikščiojimo maniera darėsi panaši į Tumino, barzdelę pradėdavau sukti... Kai vaidinau dėdę Vanią, mano personažo forma buvo Tuminas.

Kas yra svarbiausia mokymosi procese?

Kad mokytis būtų smagu. Aš pats šiuo metu mokausi tik tai, ką noriu, mokausi visąlaik ir visąlaik kaifuoju. Taip ir turi būti, o žmonės tai pamiršta, nes yra žodis „reikia“. Bet juk iš tikrųjų nereikia. Tegul žmogus verčiau metus paguli, pažiūri į lubas ir taip atranda savo pašaukimą, o ne sėdi ir kala tai, ko žinoti mintinai jam tikrai nereikia.

Kaip žmogui, sekančiam autoritetu, vis dėlto išlikti savimi?

Aš pats visus trejus studijų pas Tuminą metus žavėjausi juo aklai ir neįsivaizdavau, kad gali būti kitas režisierius. Netgi mano vaikščiojimo maniera darėsi panaši į Tumino, barzdelę pradėdavau sukti... Kai vaidinau dėdę Vanią, mano personažo forma buvo Tuminas. Manau, kad čia nieko baisaus – norėdamas kažką išmokti, perimti, gali su tuo ir susilieti. O tada papildyti kitais dalykais ir eiti toliau. „Užmušti mokytoją“ ir eiti savo keliu.

„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos" knygynuose ir spaudos kioskuose.