Evgenios Levin nuotrauka

Per praėjusių metų išankstinį balsavimą savivaldybėse daugelį šokiravo eilės, kurios galėtų varžytis su sovietmečio parduotuvių vaizdeliais ar LIDL atėjimu į Lietuvą. Tačiau tuomet, kai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) paskelbė oficialius duomenis apie tai, kiek jaunimo atėjo prie balsadėžių, skaičiai buvo nuviliantys – jaunimas išlieka politiškai pasyviausia visuomenės grupė, OECD duomenys rodo, kad 91% asmenų iki 29 metų Lietuvoje politika nesidomi, Lietuvą lenkia tik Čekija.

(Ne)dalyvavimo priežastys

Pirmajame Seimo rinkimų ture fiksuotas 38,1% 18–24 metų jaunuolių aktyvumas. Daug ar mažai? Mažiausiai iš visų amžiaus grupių, tačiau prieš ketverius metus būta žymiai blogiau – tik 18% šios amžiaus grupės jaunų žmonių balsavo. Antrame rinkimų ture skaičiai smuko iki 22,9%, be abejo, panašios tendencijos buvo ir kitose rinkėjų grupėse, nors jauniausiųjų „nubyrėjimas“ tarp turų yra didžiausias. Galima ginčytis dėl to, kokie yra realūs emigracijos mastai, tačiau aišku tai, kad keli šimtai tūkstančių fiziškai Lietuvoje esančių jaunų žmonių savo balso nutarė neatiduoti niekam.

Be abejo, emigracijos įtaka šios amžiaus grupės aktyvumui yra itin didelė. Vargu ar daug skaitančiųjų šį tekstą turi senelius už Lietuvos ribų, tačiau neabejoju, kad bičiulių ir giminaičių turime visi. O nepaisant balsavimo taisyklių, diasporos visame pasaulyje nėra pati pilietiškai aktyviausia grupė. Naujamiesčio rinkimų apygardoje, į kurią įtraukiami užsienyje gyvenančių lietuvių balsai, suskaičiuotas tik 16401 atiduotas balsas.

Apskritai jaunimas Lietuvoje menkai politiškai mobilizuotas. Per pastaruosius kelerius metus galbūt išsiskyrė tik du atvejai. Pirmasis – palapinių miestelis prie Vyriausybės, kur jaunimas pasisakė prieš liberalų Darbo kodeksą. Antrasis – alkoholio kontrolės klausimas ir „Laisvė rokenrolui“.

Mėgindami atsakyti į klausimą, kas lemia (ne)įsitraukimą, galime pažvelgti į problemą keletu skirtingų lygmenų. Pirmasis – tai grynai iš kasdienės patirties ateinantis suvokimas. Geras pavyzdys galėtų būti Viliaus Arlausko tekstas, publikuotas žurnale „Apžvalga“, kuriame jo pašnekovai vardija tai, kas, jų galva, lemia (dalis pripažįsta, jog nebalsuoja patys) (ne)dalyvavimą rinkimuose. Viską galime suvesti į tris stokas: jaunimas tikisi stipresnės politinės lyderystės, daugiau jaunų veidų politikoje ir mažiau korupcijos. Kadangi to nesulaukia, nebalsuoja. Papildomai dar galima pridėti politinio šveitimo poreikį – nelabai žinodamas, kaip veikia sistema, kokios yra politinės alternatyvos, rečiau nutarsi gaišti laiką prie balsadėžių.

Iš mokslinės perspektyvos, paprastai politinis dalyvavimas bendrąja prasme yra skirstomas į keturias veiksnių grupes: socioekonominius veiksnius (pajamos, išsilavinimas ir t. t.), socializacinius veiksnius (naudojimasis žiniasklaida, savanoriavimas, politinės diskusijos aplinkoje), psichologiją (pasitikėjimas savimi ir politine sistema) ir elementarų politinės kampanijos mobilizacinį poveikį.

2012 m. Nacionalinė rinkimų studija atskleidžia, jog jaunųjų rinkėjų grupei Lietuvoje labai svarbūs socializaciniai aspektai – tėvų, draugų pavyzdys. Be to, jaunesni rinkėjai paprastai ilgiau išlieka neapsisprendę, už ką atiduoti savo balsą, tad svarbūs ir mobilizaciniai aspektai. Šios išvados labai siejasi su „Pilietinės galios indekso“ tyrimais, kurie išryškina tai, jog jaunimui labai svarbus pakvietimas imtis politinio veiksmo.

Rūta Žiliukaitė yra atkreipusi dėmesį ir į skirtingus motyvacijos balsuoti šaltinius skirtingų grupių rinkėjams. Vyresnieji balsavimą suvokia kaip pareigą, jaunesnieji – kaip racionalų veiksmą.

Neseniai bakalauro darbą VU TSPMI apgynusi Aušrinė Diržinskaitė tyrė tai, kas daro įtaką jaunimo domėjimuisi politika. Nustatyta, jog tiek mikro, tiek makro lygmeniu susidomėjimą veikia pasitikėjimas valdžia, diskusijos apie politiką savo aplinkoje, žiniasklaida. Svarbi buvo ir politinės kampanijos įtaka domėjimuisi politika, tad tai verčia sunerimti dėl ateities – iki 2019 metų mūsų šalyje rinkimų nebus. Beje, neaišku, ar naudingi ir įvairūs rinkimų kampanijos ribojimai. Vienu metu buvo uždrausti net TV klipai. Dažnai tik „socialiniai burbulai“ socialiniuose tinkluose dar tebesignalizuoja, jog vyksta rinkimai – išėjęs į gatvę nebūtinai tą pastebėsi.

Visgi, Lietuva jaunimo politinio pasyvumo srityje nėra kažkuo išskirtinė – apie krentantį jaunosios kartos rinkimų aktyvumą kalbama ir kitur. O norėtųsi šią dalį pabaigti optimistine R. Žiliukaitės mintimi: „Tikėtina, kad, jauniems šalies gyventojams tapus vyresniems, jų rinkiminis aktyvumas didės.“

Už ką balsuoja geltonsnapiai, tokie kaip šio teksto autorius?

Kaip jau minėta, eiliniam jaunam žmogui tikrai nėra lengva nuspręsti, už ką atiduoti savo balsą. Tarp jaunimo yra daugiausia tų, kurie neturi partinės tapatybės.

2012 m. Nacionalinė rinkimų studija parodė, jog nemažą įtaką tam, ar jaunas žmogus turės partinę tapatybę, turi tai, ar jis turi savo poziciją sovietmečio atžvilgiu. Tarp jauniausiųjų tuomet išsiskyrė Darbo partijos (DP) rinkėjai, manantys, jog sovietmečiu Lietuvoje gyventi buvo geriau. Be to, jaunimas nuo 22 metų jau dažniau turėjo partinę tapatybę negu 18–21 metų amžiaus grupė.

Studijos autoriai prieina prie išvados, kad požiūris į sovietmetį lieka kertinis visose amžiaus grupėse, tačiau keičiasi alternatyvos. Vyresniesiems požiūrio į sovietmetį klausimas lemia balsuoti už socialdemokratus (LSDP) ar Tėvynės sąjungą-krikščionis demokratus (TS-LKD), o jaunesnės rinkėjų grupės alternatyvos yra liberalai (LRLS) arba DP.

2016-ųjų duomenų dar reiks palaukti. Tačiau neabejotinai didesnę jaunų rinkėjų dalį patraukti turėjo TS-LKD. Tai turėjo lemti ir jaunas lyderio amžius, ir LRLS skandalai. Krikdemai siekė parodyti save kaip atsinaujinusią (ir liberalėjančią) partiją. Ši strategija iš esmės buvo rizikinga, tačiau įvykiai liberalų stovykloje lėmė, kad ji buvo veiksminga. Be abejo, LRLS turėjo išlaikyti nemažą jaunimo palaikymą vien todėl, kad E. Masiulio skandalas pirmiausia „suvalgė“ 2014–2015 metų susiformavusį palaikymo prieaugį, o ne rinkėjų bazę.

DP balsai? Būsiu nepopuliarus, bet tų jaunų DP rinkėjų, kurie ir po ketverių metų atėjo balsuoti, pasirinkimas tikrai galėjo būti „valstiečiai“ (LVŽS). Jaunimo yra ir regionuose, tad „žaliasis cunamis“ tiesiog negalėjo nepaliesti ir miestelių jaunų gyventojų. Socialinių tinklų „burbulai“ formuoja poziciją, jog Lietuvos jaunimas yra tik dešinysis, tačiau galbūt tinkamesnė išvada būtų tokia, kad politiškai aktyviausi jauni žmonės šalyje yra dešinieji ar liberalūs. Juk tokie įvykiai kaip Darbo kodekso svarstymas parodė, jog turime ir kairuoliško jaunimo.

Bendra išvada kalbant apie partijų sėkmę būtų tokia – kas dirba, tas laimi. Anksčiau galingiausios organizacijos buvo Jaunimo organizacija „Darbas“ ir Lietuvos liberalus jaunimas, tad nekeista, jog šios partijos ir dalinosi balsus. Pastaruosius penkerius metus atsigauna ir Jaunųjų konservatorių lyga, tad vien ir į G. Landsbergio veiksnį viską suvesti būtų klaidinga.

Vakaruose tendencijos kiek kitokios – daug kairiojo jaunimo. Ikonomis jaunuoliams tampa net 75-erių Bernie Sandersas, metęs iššūkį Hillary Clinton demokratų pirminiuose rinkimuose, ar 68-erių leiboristų vedlys Jeremy Corbynas. Yra ir išimčių – Prancūzijos jaunimas gana aktyviai remia Marine Le Pen, nors labiausiai palaikomas buvo kraštutinių kairiųjų Jeanas Lucas Melenchonas. 

Tekstas parengtas pagal konferencijoje Demokratija Lietuvoje – plėsti ją ar ne?“ skaitytą pranešimą „Jaunimas ir rinkimai“. Antroji dalis – apie elektroninį balsavimą ir dvigubą pilietybę bus publikuota pirmadienį.