Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 
    "Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Akis už akį' ir 'dantis už dantį'. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk". 

Skaitiniai E1 (148)

2 Kor 6, 1–10: Mes pasirodome Dievo tarnai

Ps 98, 1. 2–3ab. 3cd–4. P.: Savo išganymą Viešpats apreiškė.


 

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Šiandienos Evangelijos ištraukoje Jėzus prabyla kaip tikras Dievas, įstatymų davėjas.

Kviesdamas žmogų į savo dievišką santykį, Jis ragina laikytis savo įsakymų kaip į dievišką tvarką atliepiančio ženklo. Šie įstatymai liečia ne tik patį dieviškąjį santykį, bet ir santykius su kitais žmonėmis vardan Dievo.

Jei kažkada kerštas buvo tapęs normaliu dalyku atsiliepiant į skriaudą, vienu metu atvedęs žmones šiek tiek į gilesnį santykį su savimi, Dievas parodė, kad teisingiau būtų tik „akis už akį“ ir „dantis už dantį“.

Su Marijos „Taip“, o dar labiau su Jėzaus įsikūnijimu, tapimu vienu iš mūsų, situacija keičiasi, santykis su Dievu gilėja. Dabar jau įstatymą duoda pats Jėzus – nesipriešinti piktam žmogui už skriaudą, o leisti skriausti dar labiau, atiduoti ir padaryti kažko dar daugiau. Vien išgirdus tokią žinią, kyla pasibaisėjimas, pasibodėjimas ir nenoras nieko daryti.

Tas adekvatus atlyginimas skriauda skriaudėjui už padaryta skriaudą yra krikščioniškam pasauliui toks gerai suprantamas, taip giliai įsišaknijęs, kad net tūlas ateistas gali sąžiningai ranką prie širdies pridėjęs pripažinti, jog tai pirmiausiai yra žmogiškumo, o ne religijos darbas. Tačiau turime pripažinti, kad būtent religija, konkrečiai, krikščionybė ir įskiepijo šią tvarką, – žmonės perdėtai nekerštauja vienas prieš kitą.

Tačiau tai, ką dabar siūlo Jėzus, atrodo prasilenkia net ir su sveiku tikinčiojo protu. Taip tikrai atrodo, jei paties Jėzaus nepažįsti. Juk mūsų tikėjime viskas galiausiai sukasi apie Jėzų! Jis pats taip elgėsi, ypač kančios metu: „Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrąsino“ (1 Pt 2,23). Kodėl jis taip elgėsi?

„Visa pavedė teisingajam Teisėjui. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą“ (1 Pt 2,23-25).

Būdamas Jėzus šitoks, kviečia ir savo mokinius, draugus sekti jo būdu, bet su aukštesniu tikslu: ne tik neatsakyti blogiu į blogį, bet dar savo elgesiu paskatinti skriaudėją atsiversti.

O kaip? Būtent atsukant kairįjį skruostą ir taip paskatinti skriaudėja mušti ne atžagaria kaip valdovas vergą ranka, bet atviru delnu kaip to paties lygio asmuo kitą asmenį. Atiduodant apsiaustą, nuskriaustasis lieka nuogas. Tačiau pagal senovės hebrajų įstatymą nebuvo galima nė vieno palikti nuogo. Nueinat antrą mylią, taip pat pastatomas skriaudėjas į keblią padėtį, nes pagal senovės romėnų įstatymą buvo galima reikalauti nešti daiktus vieną mylią, tačiau jokiu būdu ne antrąją. Ir štai kaip išeina: taip elgdamasis žmogus neatsako smurtu į smurtą, bet išlaikydamas savo orumą naudodamasis esamomis taisyklėmis įstato į nepatogią padėtį skriaudėją ir paskatina jį susimąstyti, tarsi prabusti ir klausti savęs, kas čia vyksta ir tokiu būdu atsiverti galimybei pakeisti savo mąstymą. Nes yra toks meilės dėsnis, kuris keičia širdis. Jėzus pradėjo šį darbą ir kviečia mus sekti jo pėdomis. 

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai