Liudo Masio nuotr.

Laicizmas siekia tikinčiuosius uždaryti į getus. Tokią mintį atsakydamas į Pascalio Brucknerio idėjas išsakė brolis pranciškonas Arūnas Peškaitis OFM. Su juo kalbėjomės apie šiandienines Europos problemas bei atsaką joms.

Šis mudviejų pokalbis gimė kaip atsakas į Pascalio Brucknerio mintis, išsakytas jo interviu Rositai Garškaitei. Kaip suprantu, labiausiai Jums užkliuvo mintys apie laicizmą. Kodėl?

Verta atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirmas dalykas yra rasizmas, europinis rasizmas, kuris turbūt jau tampa mūsų norma. Aš manau, kad teisus yra profesorius Kęstutis Girnius sakydamas, jog informacinių karų nebūtų, jei kas nors sakytų tiesą. Europa tiesos atsisako, ir P. Brucknerio interviu yra labai akivaizdus to pavyzdys. P. Bruckneris kalba apie Europą kaip apie civilizacijos viršūnę, apie islamą jis atsiliepia mažų mažiausiai nepagarbiai, kaip, beje, ir apie kitas civilizacijas. Jis kalba apie tai, kad Europa privalo išsivaduoti nuo „menamos kaltės“, nors, tarkime, ir dabar Bangladeše moteris siuvėja Europos rinkai siūdama marškinius per valandą uždirba 3 euro centus. Tie marškiniai, žinoma, Europoje parduodami ne už centus. Kolonizacijos sistema išlieka, ir Europos Sąjunga ja naudojasi. Apie tai kalba popiežius Pranciškus, apie tai kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI. Man visa tai rūpi ne dėl to, kad popiežiai apie tai kalbėjo. Manau, kad kalbėti apie kažkokį Europos civilizacijos ypatingą pranašumą ir sužydėjimą mirties kultūros akivaizdoje yra mažų mažiausiai ciniška. Man tai primena Goebbelso propagandą. Jei paskaitysime šv. Jono Pauliaus II raštus, jei pažvelgsime į paprasčiausią statistiką, mirties kultūra nėra kokia nors mistifikacija, tai realybė, kai žmonės tuokiasi sulaukę keturiasdešimties ar penkiasdešimties, kai jie sugeba geriausiu atveju turėti vieną vaiką arba nebesugeba ir to, kai imigrantai uždirba vis labiau senstančios Europos žmonėms pensijas. Pavadinčiau visa tai, ką bylojo P. Bruckneris, liberalaus rasizmo pavyzdžiu.

Tai yra liberalo rasizmas, o su tuo tiesiogiai yra susijęs laicizmo šlovinimas. Šis šlovinimas yra pastebimas visame tekste, o aš tik pacituosiu kelias mintis. Štai, pavyzdžiui, P. Bruckneris sako: „Prancūzijoje gyvena daug skirtingas religijas išpažįstančių ar skirtingų tautybių žmonių, bet tai dar nereiškia multikultūralizmo, nes jie paklūsta vienodiems įstatymams. Turime indų, pakistančiečių, kinų. Yra budistų ir induistų šventyklų, konfucianizmo kulto vietų, yra sikhų, bet jie nereikalauja ypatingų teisių, išpažįsta savo religijas, nekeldami visuomenei didelių problemų. Ne taip, kaip islamas, atsisakantis susitaikyti su esama tvarka. Jie reikalauja halal maisto valgyklose, maldos vietų įmonėse, moterų gydytojų rūpintis musulmonėmis ir taip toliau. Prancūzijos visuomenė negali pakęsti tokių reikalavimų, nes visos religijos paklūsta laicistiniam valstybės režimui. Žydai, katalikai, protestantai. Kodėl turėtume daryti išimtį musulmonams? Kieno vardu? Kas šioje religijoje tokio ypatingo, kad turėtume keisti savo teisę ir leisti moterims slėptis po šydu? Prancūzai niekuomet to nepriims, nebent per prievartą.“

Vienoje vietoje žurnalistė teigia, kad Prancūzija išskirtinai didžiuojasi laicizmu, tačiau Vokietijoje ir Lietuvoje įstatymai yra kitokie, pašnekovas atsako, kad Vokietijoje religinėms bendruomenėms valstybė net skiria pinigų, tačiau Vokietija esą intensyviai ruošiasi keisti esamą tvarką, ypač po išpuolių Paryžiuje ir po dosnaus ponios Merkel įgyvendinto daugiau nei milijono pabėgėlių iš Sirijos priėmimo. Nota bene, jei ne tie pabėgėliai ir kiti imigrantai, vokiečiams šiandien jau būtų perpus sumažintos pensijos. P. Bruckneris kalba apie tai, kad Vokietijoje žadama uždrausti burkas: „Manau, kad visos Europos valstybės be išimčių šiuo požiūriu po truputį suderins savo įstatymus. Uždraus religinius simbolius mokyklose, kūno apdangalus viešose vietose dėl saugumo. Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje išgirstas wake-up call, kaip sako britai. Man atrodo, kad visoje Europoje atsimerkia akys.“ Dar kitoje vietoje jis aiškina, kad musulmonas gali atsiklaupti viduryje gatvės ir melstis, o katalikas to niekada nedarys.

Aš labai daug citavau, tačiau manau, kad šios jo eilutės kalba geriau už bet kokį komentarą. Tai yra liberalaus rasizmo padarinys. Kiekviena diktatūra nori vienodinti, ji nepakenčia skirtingų tapatybių. P. Bruckneris savo neapykantą skirtybėms išreiškia atvirai, akiplėšiškai. Jis kalba, kad visoje Europoje nebebus galima demonstruoti religinių simbolių, o tai reiškia, kad aš su abitu jau nebegalėsiu išeiti į gatvę. Gatvėje nebegalės rodytis ir kunigas su sutana. Ar musulmonas, ar žydas, ar katalikas, ar protestantas, jie visi turi neatimamą teisę išreikšti savo tapatybę, jei mes vis dar galime kalbėti apie teises. Ko gero, P. Bruckneris svajoja apie Europą, kurioje teisių nebelieka, lieka tik paklusimas įstatymui. Tada visi esame vienodi. Bet kas, jei man nepatinka, kad mergina vaikšto su trumpu sijonėliu ir gilia iškirpte? Čia jau viskas gerai? Tai jau nebežeidžia niekieno jausmų? Jei aš turiu kryželį, tai staiga tampu pažeidėju? Jei mes kalbam apie tai, tai turime konstatuoti, kad religinės bendruomenės yra varomos į getus ir Europoje nustumiamos į visuomenės pakraščius. Religija tampa privačiu reikalu, o Bažnyčia geriausiu atveju pripažįstama kaip religinių paslaugų teikėja. Galbūt net pritaikant jai viešuosius pirkimus.

Šitas straipsnis mane pašiurpino ir šiek tiek išgąsdino. Žinoma, aš kaip krikščionis neturiu bijoti, o ir Jėzus mums nežadėjo rojaus šioje žemėje, sakydamas, kad būsime persekiojami. Dabar susidaro įspūdis, jog kai kuriems intelektualams persekiojimai atrodo normaliai. Pavyzdžiui, niekaip nesuprantu, kodėl katalikas viešoje vietoje negalėtų atsiklaupti ir pasimelsti. Tarkime, Vilniuje, prie Aušros Vartų. Ar dėl to kam nors taps labai bloga?

Mes, kaip krikščionys, turime melstis už visus, visų pirma už savo priešus. Mes turime melstis, gyventi, liudyti meilę. Tačiau ima nerimas, kas bus su žmonėmis. Jei tos mintys, kurias dėsto P. Bruckneris, yra ne pavienio asmens, o, kaip kad jis pristato, tam tikrų tendencijų išraiška, tai tokiu atveju daugybė žmonių gali būti pasmerkti izoliacijai. Kitiems žmonėms bus apribotas tiesos ieškojimas. Galiausiai savo tapatybės privalomas slėpimas yra įmanomas tik totalitarinėje diktatūroje. Jei ES juda totalitarinės diktatūros link, tai tada P. Bruckneris yra teisus. Tačiau labai tikiuosi, kad taip nėra.

Pastaruoju metu daug kalbama apie islamo grėsmę. Tačiau šiandieniame pasaulyje apskritai labai daug baimės. Vieni argumentuoja, kad šios baimės yra visiškai niekuo nepagrįstos ir kurstomos populistinių politikų, kiti tuo tarpu teigia priešingai ir sako, jog apskritai pernelyg ilgai gyvenome užmerkę akis prieš kylančias grėsmes.

Dar prieš kurį laiką buvo daug kalbama apie atviros visuomenės idėją, dabar atrodo, kad ši idėja yra pamiršta. Kas nutiko? Ar pats atviros visuomenės projektas buvo ydingas, ar jo įgyvendintojai padarė klaidų, ar yra kitokių priežasčių?

Kalbant apie atvirą visuomenę, mums, kaip ir kalbant apie daugelį kitų dalykų, trūksta aiškumo terminuose, kokį turinį jie slepia. Kai kalbu apie toleranciją, visada pabrėžiu, kad apie ją neįmanoma kalbėti, jei neturi savo pozicijos tam tikru klausimu. Jei esu nereligingas, tai mano tolerancija religijų išpažinėjams geriausiu atveju yra abejingumas, nes aš tos pozicijos neturiu. Aš tik tada galiu kalbėti apie toleranciją, jei išpažįstu kokią nors religiją. Kiek aš esu tolerantiškas kitokiai nuomonei, kitokio žmogaus požiūriui, kiek galiu jį išgirsti, išklausyti.

Kalbant apie atvirą visuomenę, yra panašiai. Negalėčiau konstatuoti, ar atviros visuomenės idėja patyrė krachą. Ši idėja labai puiki. Tačiau pati ši sąvoka susideda iš dviejų žodžių – atviros ir visuomenės. Tai reiškia, kad, norėdami būti atviri, mes visų pirma turime suvokti savo savastį, kokia visuomenė esame. Suvokę savo tapatybę, galime būti atviri. Visuomenę galime palyginti su asmeniu. Jei asmuo nesupranta pats savęs, tai ar jis gali būti atviras. Jis tik gali atrodyti atviras, tačiau iš tiesų savyje slepia gausybę bombų ir gynybinių mechanizmų, kurie anksčiau ar vėliau pasireikš bei smogs tam, kam jis buvo atviras. Manau, kad panašiai įvyko ir su Europa, nes ji taip ir neapibrėžė savo identiteto. Buvo labai greitai pradėta kalbėti apie atvirą visuomenę, o iš tiesų visuomenėje glūdėjo gausybė baimių pradedant homofobija, islamofobija, kurios buvo užspaustos. Tačiau dabar politikoje ima dominuoti jėgos, kurios išlaisvina šias baimes, įvyksta sprogimas. Labai aiškiai tai matau Lietuvoje, kur stiprėja autoritarizmo ir vienkryptės propagandos tendencijos. Tai nėra politikavimas, tai veikiau apgailestavimas, kad, pavyzdžiui, žmogus, kuris pasisako kitokiu būdu, kuris drįsta turėti kitokią nuomonę, yra iš karto apšaukimas, apmėtomas akmenimis ir nustumiamas į šalį. Štai kuo baigiasi neapgalvotas projektas.

Vis dėlto aš manau, kad pas mus, tiek Lietuvoje, tiek Europoje, buvo per maža savirefleksijos. Gal būsiu nepopuliarus, bet pasakysiu, kad pastaruoju metu vykusi garsioji kampanija prieš alkoholį mažų mažiausiai buvo keista, nes nė vienas įvestas ribojimas, kurių dalis bus įvesta nuo 2020 metų, ir tai juokinga, nes iki tol dar penkiskart galima tą įstatymą keisti, nieko esmingo neišsprendžia. Nėra nė užuominos į kompleksinę programą.

Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ Volandas, bandydamas įtikinti ateistus, kad Dievas yra ir girdėdamas argumentus, jog pats žmogus valdo savo gyvenimą, nusijuokia ir taria: „Atleiskite, bet kaip galima valdyti nežinant mažų mažiausiai tokio menko dalyko kaip bent tūkstantis metų į priekį.“ Volandas, aišku, yra antgamtinė būtybė, bet, jei nusileisime ant žemės, tai mes turėtume turėti programą bent dviem dešimtims metų į priekį – verslumo skatinimo, alternatyvių veiklų, jaunimo užimtumo ir dar daugiau. Ką mes darome šiose srityse? Juk tik kompleksinė programa galėtų realiai spręsti ir smurto, ir alkoholizmo, ir narkomanijos, ir patyčių problemas. Visos šios problemos yra kompleksinės ir susijusios tarpusavyje. Jei mes priimsime kelis pseudogriežtus įstatymus, kaip kad alkoholio ribojimas, tai juokinga, ir traktuoju tai kaip tyčiojimąsi iš rinkėjų. Pasakyti, kad alkoholį nuo kitų metų pardavinės ne nuo 8, o nuo 10 valandos ryto tikrai kabutėse yra labai didelė kova.