Vis tebevyksta keisti atminčių karai. Ačiū Dievui, kad jie vyksta tik virtualioje erdvėje ir, manding, tų atminčių susišaudymų atmosfera darosi kiek adekvatesnė ir ramesnė.

Jau pernai po vieno masinio įvykio Holokausto žydiškų aukų atžvilgiu imta labai plačiai, kone masiškai, vartoti „bendrapiliečių“ sąvoka. Vienoje diskusijoje man paprieštaravus, kad be reikalo pabrėžiama, jog buvo žudomi „mūsų bendrapiliečiai“, nes šitaip už tos kviestinės atjautos ribų lieka daugybė ne Lietuvos piliečių, kurie buvo masiškai žudomi ir Paneriuose, ir Kauno IX forte, man pateikė savotišką argumentą, kuris skambėtų maždaug taip – bet juk sakydami, kad buvo žudomi „mūsų“ bendrapiliečiai tas aukas darome „mūsiškėmis“, vadinasi artimesnėmis. Galbūt. Pastebėjau, kad net rafinuoti ir gan buki modernūs nacionalistai, nenorėję ligi tol net užsiminti apie Holokaustą, juolab apie jo aukas ėmė po truputį „jaukinti“ tą sąvoką, kuri jiems tapo savotiška indulgencija už tai, kad ta tema ėmė apskritai pasisakyti. Iš tų moderniųjų ganėtinai kvadratinių nacionalistų gali netyčia išgirsti tokį; „Na, kadangi ten buvo nužudyti mūsų „bendrapiliečiai“, tai nėra geras dalykas – žudyti „bendrapiliečius“ yra nepatriotiška“. Tokia kiek, atsiprašant, suliberalėjusio nacionalisto logikos dekonstrukcija. O jei nužudyti nebendrapiliečiai?

Nesu teisininkas, bet, man regis, kad nuolat pabrėžiamas – nuoširdžiai ar nelabai – kalbėjimas apie Lietuvos piliečius kaip Holokausto aukas, niveliuoja tai, į ką būtent nukreipta bet kokia žmogiškoji atjauta – nesvarbu, ar ji būtų krikščioniška, ar judėjų, ar budistų – į moralinę atjautos dimensiją, į tą jausmą, kai norisi nuoširdžiai pasakyti – man jų gaila, taip neturėjo atsitikti. Ir nesvarbu, kokios šalies piliečiai tie žmonės buvo.

O tiems, kuriems svarbus teisinis aspektas – tegu aiškinasi ir skaičiuoja, kiek tose duobėse guli okupuoto Vilniaus krašto Lenkijos pasų turėtojų, kiek Prancūzijos, kiek nepriklausomos ar okupuotos sovietų Lietuvos piliečių. Jei kam nors tų žmonių nuoširdžiai gaila – tikrai ne dėl to, kad jie buvo kurios nors šalies piliečiai.

Parašyti šitą įžvalgą mane paskatino socialiniuose tinkluose neseniai skelbta nuotrauka – mat yra žmonių, kurie dar mena ir kitiems primena, kad 1941 metų birželio 27-ą dieną įvyko Kauno Lietūkio garažo skerdynės. Nuotrauka su skerdynėmis turi tiek bendra, kad ji iš kitos Kaune, jau vėliau vykusios tragedijos vietos – Kauno geto. Slapta darytoje nuotraukoje Kauno geto kalinio Zvi Kadušino (Hirsh (George) Kadish) – du vaikučiai. Juos nužudys. Kaip dar daugybę – tokią daugybę, kad ranka nekyla rašyti skaičiaus – vaikučių.

Ar galvodami apie atjautą (jei tikrai apie ją galvojame), turime pabrėžti ar pasidomėti šių dviejų sielų pilietybe?