Ligita Ryliškytė SJE.

Laiškai bičiuliams

XX amžiaus pabaiga, Vilnius, Žirmūnų mikrorajonas; nedidelis, bet jaukus dviejų kambarių butukas blokiniame name. Parketo lentelės išdėliotos taip, kad ties kiekvienu slenksčiu žengi per žodį. Du iš jų regiu ir dabar: gelsvo medžio mozaikoje išryškėjantys „Salve“ ir „Pax“. Būk pasveikinta. Ramybės ir taikos. Vėliau sužinojau, kad šis butas priklausė jėzuitams. Jame prasidėjo mano pažintis su Eucharistinio Jėzaus seserimis. Anuomet, ką tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, seserų, jėzuito t. Pranciškaus Masilionio įkurtų prieš 70 metų – 1947 m. spalio 11 d. Šiauliuose, buitis dar mažai tesiskyrė nuo vyravusios pogrindžio sąlygomis.

Naujos kongregacijos, įkurtos tikėjimui skleisti ir ugdyti, sovietai nelepino: didesnėse bendruomenėse seserys tepagyveno maždaug iki šešto dešimtmečio vidurio. Komunistinei valdžiai susigaudžius, kad panosėje radosi naujas liepsnojantis katalikiškos sąmonės puoselėjimo židinys, prasidėjo persekiojimai, kratos ir tardymai. Seserys, priverstos dar labiau įslaptinti savo veiklą, išsisklaidė gyventi po dvi ar tris, dažniausiai didmiesčių butuose, taip pat kaimo parapijų klebonijose. Didelės seserų dalies susitelkimas didmiesčiuose suteikė progą ne tik būti mažiau pastebimoms „visaregei“ KGB akiai, bet ir ugdyti studijuojantį jaunimą bei burti katalikišką inteligentiją.

Iš mažų butukų, tokių kaip anuomet Žirmūnuose priglaudęs mane, pirmųjų medicinos kursų studentę, seserys pasklisdavo po parapijas, vedė minias į Kryžių kalną, įvairiai užsimaskavusios keliavo į misijas Armėnijoje, Gruzijoje, Kazachstane, Moldovoje ir kitur. Ne viena traukė ne tik už sienos, bet ir prie sienos – į atokiausiuose Lietuvos kampeliuose tūnančias trobeles uždangstytais langais, kur paromis, kol nesusekė, buvo spausdinama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Šis tikėjimo, pasipriešinimo melui, laisvės ir vilties žiburys vėliau buvo platinamas tęsiant slaptas keliones, kuriose seserys seklius pergudraudavo net pasidabinusios perukais ir išverčiamais drabužiais.

Šis žvilgtelėjimas į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos, kuriai priklausau jau daugiau kaip dvidešimt metų, ištakas nėra vien himnas šlovingai praeičiai. Manau, jis atskleidžia keletą svarbių dalykų apie tai, kas buvome, esame ir kuo norime būti.

Iš Eucharistinio Jėzaus seserų archyvo

Nesupraskite klaidingai: rašydama „mes“ nesakau, kad dalyvavau bent viename iš daugelio sovietinių „trilerių“, kuriuos išgyveno vyresnės seserys. Ir vis dėlto jaučiuosi, lyg būčiau dalyvavusi: man atrodo, kiekviena mūsų, ugdyta šioje bendruomenėje, nori nenori persiėmė kažkuo, ką galėčiau pavadinti „eucharistietiška dvasia“. Jos ištakos neabejotinai glūdi pirmųjų dešimtmečių kongregacijos patirtyje, o dar giliau – Eucharistinio Jėzaus pavyzdyje.

Pripažįstu, kad „eucharistietiškos dvasios“ aspektus kiekviena sesuo išgyvena ir įvardija kiek kitaip. Tačiau ne kartą jau šių laikų bendruomeninėje įžvalgoje esame atradusios, kad ši dvasia yra drąsi ir dosni. Šitai rašydama mintyse jau girdžiu mūsų sesers Gerardos Elenos Šuliauskaitės, vienos aktyviausių rezistencijos dalyvių, prieštaravimą: „Ne, ne, aš nebuvau drąsi, iš prigimties aš labai baili...“ Šypsausi, nes tai tik paaiškina, apie kokią drąsą čia kalbu. Drąsą, kuri yra ne baimės nebuvimas, bet jos nugalėjimas. Drąsą, kuri nepozuoja, bet išdrįsta žiūrėti į akis pavojui, jo nenuvertina, bet ir pajėgia neatsitraukti, jei to reikia. Šv. Tomas Akvinietis sakytų, kad tokia drąsa yra vidurys tarp bailumo bei beatodairiškumo ir palenkta visų dorybių viršūnei – meilei.

Iš Eucharistinio Jėzaus seserų archyvo

Eucharistinis Jėzus duoda tokios drąsos pavyzdį: atėjus laikui, Jis ryžtingai pasuka savo žingsnius link Jeruzalės, kad atiduotų gyvybę dėl mūsų visų. Taigi, sekti Eucharistiniu Jėzumi – ne tik drąsos, bet ir dosnumo iššūkis: dosnumo save atiduodant iki galo. Viena pirmųjų mūsų seserų, a. a. Ksavera Julija Kuodytė, tą pačią eucharistinę dvasią apibūdino kaip nuolankią meilę Eucharistinio Jėzaus pavyzdžiu. Šv. Ignaco žodžiais tariant, tokia meilė reikalauja kasdienės pastangos gyventi ad majorem Dei gloriam, didesnei Dievo garbei, – kaip Jėzus, renkantis tik tai, kas geriau tarnauja šiam tikslui.

Eucharistietiškoje drąsos ir dosnumo mokykloje man ir daugeliui mūsų seserų, kartais Lietuvoje juokais vadintų jėzuitėmis, šv. Ignacas yra pirmasis mokytojas. Vėl prieš akis iškyla mano pirmieji vienuolinio ugdymo metai. Kaip dabar regiu senovinėje vienos sesers turėtoje maldaknygėje kyšantį paveiksliuką su Golgotos vaizdu. Kitoje pusėje ranka buvo išrašytas sakinys: „Į viską iš mirties taško.“ Atmenu, tuomet man šie žodžiai buvo lyg inkaras nerimo, lydinčio daugumą studentiškų sesijų, audrose. Vėliau sužinojau, kad šv. Ignacas Dvasinėse pratybose siūlo pažvelgti iš mirties taško darant svarbius gyvenimo sprendimus: ką norėčiau būti pasirinkusi gyvenime, atsidūrusi prie mirties slenksčio? Nors mano sprendimas stoti į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją daugiau rėmėsi Dievo traukos išgyvenimu nei „prieš“ ir „už“ svėrimu, šis sakinys tebekalba apie visišką susitelkimą į Dievą, kurį anuomet turėjau progos artimai matyti seserų gyvenimuose.

Mano postulatas (artimesnio susipažinimo su vienuolija laikotarpis) ir naujokynas (pradinis ugdymas rengiantis įžadams) praėjo tame pačiame svetingame Žirmūnų butelyje. Dviejuose pereinamuose kambariuose dažnai gyvenome keturiese. Tokio intensyvaus bendruomeniškumo patirtis, kad ir keista, visai netrukdė nei tęsti studijų, nei mokytis maldos ritmo. Atvirkščiai, ugdėmės matydamos įžadus davusių seserų ištikimybę asmeninei ir bendruomeninei maldai bei lankstumą derinant ją su darbo ir apaštaliniais įsipareigojimais. Viena sesių, su kuria tuo metu gyvenau, buvo odontologė, kita dirbo jėzuitų raštinėje. Vakarais dažnai abi toliau darbavosi, šiuokart jau sielovados srityje.

Iš Eucharistinio Jėzaus seserų archyvo

Pamažu įsitraukdama į vienuolijos veiklą stebėjausi, iš kur jos turi tiek energijos. Man pačiai pradėjus kartu rūpintis jaunimo grupėmis ir talkinti vasaros stovyklose tapo aišku, kad, būdama su jaunais žmonėmis (dabar sakyčiau – su visais žmonėmis), turi rinktis: arba jiems save duoti, arba juos prarasti. Seserų pavyzdys padėjo suprasti, kaip prarasdama savo gyvybę ją atrandi, ir mokytis, ką reiškia ignaciškoji „kontempliacija veikloje,“ t. Pranciškaus Masilionio nusakyta taip: „Rankos nuolat prie darbo, širdis nuolat pas Dievą.“

„Eureka“ – momentas, kai atrandi, ką iš tikrųjų reiškia būti kontempliatyviai veikiant, – turbūt kiekvienai sesei yra šiek tiek kitoks. Dar tiksliau – gal net nėra vieno momento, tik nuolatinis mokymasis, ką konkrečiai reiškia atrasti Dievą visur: vadovaujant rekolekcijoms ar seminarams, dėstytojos ar mokytojos darbe, studijose, maldoje, draugystėje, gaminant valgį, žvejojant, žiūrint filmą ar sergant. Kai žvelgiu į dabartines mūsų vienuolijos misijos ir tarnystės vietas Lietuvoje, Latvijoje, Moldovoje, Kryme ir Kazachstane, man atrodo, kad mūsų „demografinė“ ir tautinė įvairovė leidžia giliai patirti tą „Dievo visur“ platybę. Kybartuose (turbūt nesuklysiu sakydama – vienoje gyviausių Lietuvos parapijų!) seserys Dievą pirmiausia atranda veikliai atsiliepdamos į įvairiausius vietinės bendruomenės poreikius, Guronyse – vadovaudamos rekolekcijoms, rengdamos dvasinės atgaivos savaitgalius ir ugdomuosius seminarus, Šiluvoje – ieškodamos kelio į piligrimų ir vietinių žmonių širdis, Kaune ir Vilniuje – įvairiai ugdydamos studijuojančio jaunimo, suaugusiųjų ir šeimų tikėjimą.

Pvz., viena iš Vilniaus namuose, įsikūrusiuose jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios pašonėje, gyvenančių seserų ilgamečių tarnysčių – vienų metų krikščioniškojo ugdymo programa studentėms. 8–9 įvairių specialybių studentės kiekvienais metais turi galimybę gyventi šiuose namuose kaip bendruomenė, įsitraukti į socialines tarnystes, diskutuoti aktualiais religijos, dvasingumo ir egzistenciniais klausimais, mokytis melstis ir gyventi tikėjimu.

Moldovoje tikėjimo ugdymas paskutiniu metu yra įgavęs konkrečią katalikiško ugdymo instituto formą, o Latvijoje darbas parapijose derinamas su nuolatine rekolekcijų organizavimo ir dvasinio palydėjimo tarnyste. Mažos Krymo ir Kazachstano bendruomenės vienuolijos misijoje dalyvauja palaikydamos negausų vietinių katalikų būrelį ir padėdamos labiausiai vargstantiems. Ši misijų tarnysčių įvairovė, man rodos, atskleidžia šios eucharistine dvasia gyvenančios ignaciškosios šeimos spalvingumą ir kalba apie besitęsiančią drąsos ir dosnumo kelionę. Jos kelias – pats Eucharistinis Jėzus, vedantis į vienybės su triasmeniu Dievu pilnatvę.

„Laiškai bičiuliams“, 2017 pavasaris-vasara

Laiškai bičiuliams