Poetas Czeslawas Miloszas

Poetas Adamas Zagajewskis, aprašydamas savo kūrybinio pašaukimo kelią, teigė vieną dieną supratęs, kad galima melstis ne tik maldaknygėse išdėliotais sakiniais, tačiau ir pačiam dėliojant eiles. Poezija kaip malda. Malda, kuri įžodina vidines būsenas, kuri ieško darnos pabiroje kasdienybės mozaikoje, kuri atveria ne tik horizontą prieš mus, tačiau ir vertikalę virš mūsų, kuri iš naujo tveria pasaulį, po Antrojo pasaulinio karo sugriautą ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, kuri meta iššūkį mūsų laikams siekdama, kad žmogus neliktų tik istorijos tėkmės pasroviui plukdomu šapeliu.

Kitas poetas Tadeuszas Rozewiczius savo eilėraštyje „Išlikęs“ puikiai atskleidė pokario situaciją:

Visos sąvokos tėra žodžiai:

dora ir nusikaltimas

tiesa ir melas

grožis ir bjaurastis

narsa ir bailumas.

 

Ieškau mokytojo ir meistro

tegu sugrąžina man regėjimą klausą ir kalbą

te darsyk pavadina daiktus ir sąvokas

tegu atskiria šviesą nuo tamsos.

Karas yra apogėjus, ilgą laiką brendusių tendencijų išdava. Czeslawas Miloszas savo paskaitų cikle „Poezijos liudijimas“ kalba apie prancūzų simbolistus, kurie skelbė įsitikinimą, jog „vertybių sistema, kurią puoselėja padoriai mąstantys piliečiai, jau yra mirusi, kad jos pagrindas – religija – yra išskobta iš vidaus.“ Ar žodžiai iš tiesų teliko tik forma be jokio turinio, ar ribos, kadaise aiškiai skyrusios gėrį nuo blogio, galutinai nusitrynė, ar šiandien įsiviešpatauja tiesiog brutali jėga, savo nuogumą pridengianti tik plonu melagingos ideologijos šydu?

Pasaulis po Dievo, pasaulis, kuriame religijos brėžtą vertikalę pakeitė istorijos horizontalė, o joje įvairios ideologijos, o gal tiksliau sekuliarios religijos, žadėjo galutinį išsipildymą. Pasaulis, kuriame įsiviešpatavo pavergtas protas. Perskaitęs Cz. Miloszo knygą „Pavergtas protas“, Witoldas Gombrowiczius savo dienoraštyje užrašė: „Manęs taip nepribloškia gyvenimo sąlygų pasikeitimas, valstybių žlugimas, miestų sunaikinimas ir kiti netikėti geizeriai, trykštantys iš istorijos įsčių, mane labiau pribloškia faktas, kad bičiulis, kurį pažinojau kaip X, staiga tampa Y, pakeičia savo asmenybę kaip švarką ir pradeda veikti, kalbėti, mąstyti ir jausti priešingai sau. Tai mane pripildo baimės ir siaubo. Kokia siaubinga begėdystė! Koks absurdiškas nuosmukis! Tapti patefonu, ant kurio uždėta plokštelė su užrašu „Jo šeimininko balsas“?“

Taigi, kaip gyventi šiame sušaudytų ir sutryptų tiesų, pavergto proto, priespaudos ir griuvėsių pasaulyje? Koks šiame pasaulyje yra poeto vaidmuo? Aprašyti, konstatuoti esamybę, žengti kartu su istorija ir laikmečio dvasia, sukilti, dekonstruoti? Cz. Miloszas priešinasi tokiai poezijai, kuri, anot jo, pasitraukia iš visiems žmonėms bendros sferos į uždarą subjektyvumo ratą. Jis pasisako prieš poeziją, kuriai vienintelis rūpimas dalykas yra savasis aš ir jo išgyvenimai, kur kitas yra tik priemonė nuotykiui ar kliūtis troškimui. Savo poezija jis ieško jungiamojo audinio su kitu, su kuriuo galėtų užmegzti dialogą. Jis siekia įbalsinti tą kitą, kuris dažniausiai yra užgožiamas ideologinių šūkių gausmo, ištrinamas iš istorijos vienu diktatoriaus parašu. Tad Cz. Miloszas priešinasi ir tokiai poezijai, kurioje „žmogus nepasirodo esąs vertas atgimimo, o veikiau yra traktuojamas tik kaip blakė atsiremiant į vieną Majakovskio pjesės pavadinimą“. Jis stoja prieš meno dehumanizavimą ir savo poezijoje siekia išsaugoti trapų humanizmo daigą. Viename savo eilėraščių jis skelbia:

Kas normalia tvarka laiko,

kad stiprieji triumfuoja, silpni žūsta, o gyvenimas mirtimi baigiasi,

tas sutinka su velnio valdymu.

Svetimi poetui yra visi, kurie tarnauja tironams, pratusiems skriausti nieku dėtą žmogų, kurie išjuokia jo kančią ir kraują, o rūmuose suspiečia palaidūnų gaują. Poetui ten ne vieta. Poetas negali rinktis apsimestinės tylos, pataikavimo. Kai politika pro menkiausią plyšį veržiasi į tavo privatų gyvenimą, paniekina viską, kas brangiausia, nebegali rašyti tik apie paukštelius ir gėlytes, negali likti abejingas. Poetas kalba už tuos, iš kurių balsas atimtas, iš kurių šiandien juokiamasi, kurie persekiojami. Poetas saugo atmintį, ypač atmintį tų, kuriuos esame verčiami užmiršti.

Cz. Miloszas savo poezija siekė nepasiduoti dirbtinei priešpriešai tarp skendimo saldžiame nusiminime ir rausvos lyg erotinis sapnas durnelių vilties. Vieni pasaulį laiko prapulties vieta ir taip pasyviai susitaiko su savuoju laikmečiu, kiti tuo tarpu pasiduoda išganymą žadančioms ideologijoms, kurių geležinių principų vardu jauni kanibalai prievartauja papročius, „tai yra viską, kas susiklosto pamažu, organiškai per amžių tėkmę“. Vieni susitaiko ir prisitaiko, kiti tuo tarpu aktyviai įsijungia į naujo pasaulio kūrimą. Dar kiti skęsta nacionalistinėje stabmeldystėje. Cz. Miloszui nė vienas iš šių kelių neatrodo tinkamas. Griuvėsiai yra XX amžiaus faktas, tačiau negalime likti tuose griuvėsiuose kaip nuolatiniame pasmerkime.

Tačiau ką iš jų tversime, ką iš jų prikelsime? Cz. Miloszas liudija, kad prikelti visų pirma reikia žmogų, kuris istorijos tėkmėje buvo paverstas tik pakeičiama detale ar netgi blake, kurią tarsi kenkėją galima išnaikinti. Poetas visada buvo itin kritiškas bet dėl kokios ideologinės stabmeldystės  ją puikiai demaskuodavo tiek savo prozos, tiek poezijos kūriniuose.

W. Gombrowiczius kalbėjo, kad yra du Miloszai – vienas, kuris yra „absoliutus rašytojas“, o kitas, kuris yra įstrigęs savojoje istorinėje epochoje. Pirmojo kūryba, suprask, peržengs savosios epochos ribas, o antrojo liks aktuali tik tam tikrame kontekste. Nesutikčiau su tokiu vertinimu. Cz. Miloszo svarba, man regis, kaip tik ir ta tame, kad jis nebuvo savo laikmečiui ir jo iššūkiams abejingas kūrėjas. Jis nebuvo abejingas tam, kuris šiandienoje neretai yra gan pašaipiai įvardijamas kaip eilinis žmogelis, kuris žino mažiau, supranta prasčiau. Viename savo eilėraščių poetas prašė:

Turėkite atjautos žmonėms silpno tikėjimo.

Aš taip pat vieną dieną tikiu, kitą vėlei netikiu.

Cz. Miloszas nesistengė būti pranašu, vedliu, mokytoju. Jo poeziją gerai apibūdina 2006 metais užrašytos „Paskutinės eilės“:

Mano pajautimo, kad gyvenu, kvėpuoju, liudijimai. Tokie buvo mano eilėraščiai – padėkos giesmės. O tuo pat metu nebuvau pamiršęs nelaimių, luošumo. Ir niekas many nevyko spontaniškai, visa pakluso valiai.

Poezija, kuri priartėja prie maldos. Poezija, kuri pakelia mūsų akis aukštyn ir leidžia tverti žemėje. Ne tik ištverti, bet ir tverti, t.y. kurti, judėti į priekį, kuri ieško ne efemeriškų, o tvirtų būties pamatų. Jo poezija sugrąžina turinį žodžiams, kurie pokariu, kaip kad liudijo T. Rozewiczius, rodos jau buvo tapę tik tuščiaviduriais skambalais. Jo poezija nėra naujų mokytojų ir meistrų paieška, o veikiau atsigręžimas į centrą, nuo kurio buvo nusigręžta. Jo poezija yra tarsi malda, kurioje daugelis atpažįstame save, savąsias patirtis, ieškojimus, paklydimus ir abejones. Su gimtadieniu, Isos slėnio vaike.