Autobusas pagaliau pajudėjo. Daugeliui tai buvo pirmas kartas – pirmoji kelionės į užsienį patirtis. Visus buvo apėmęs kažkoks savaiminis jaudulys, todėl nuo Vilniaus iki pat Varšuvos visi kalbėjosi su visais. Tik pamanykit, dar keliolika valandų ir nutūpsime Tel Avive. Kiekvienas ten turime giminių – artimesnių ar tolimesnių, bet turime. Jie mano, kad mes užsilikome, mes manėme, kad galbūt jie paskubėjo. Nesimatėme dešimtmečius – kai Vilniaus geležinkelio stotyje paskutinį kartą mojavau vaikystės bičiuliui Dovydui Bliudzui, man buvo dešimt metų. Puikiai atmenu tą garvežį ir nedidelę palydinčiųjų grupę, – pamenu, kaip garvežio dūmuose paskendo ir išnyko akimirkai kitai mano motinos ašaros ir sustingęs tėvo veidas. Dovydas per tą laiką spėjo atitarnauti taip sovietų nekenčiamoje sionistų kariaunoje, apvažiuoti visą Izraelį su traktoriumi ir išvykti į tolimąjį Tailandą kone keleriems metams, tapti kaip jo tėvas, amžinai besišypsantis geraširdis Danielius – Danka Bliudzas, advokatu. Visą tai aš žinosiu iš laiškų, kurie ateidavo dažniausiai atplėšti ir kažkieno jau perskaityti. Koks bus mūsų susitikimas, vis galvojau stoviniuodamas su bičiuliais Varšuvos oro uoste, laukdamas įsodinimo į El Al lėktuvą.  

– Seržai, Seržai, – staiga išgirdau kviečiant, – tu paskutinis likai, eik greičiau, rodyk pasą.

Iš kur man tokią gražią tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintųjų metų liepos dieną žinoti, ką turi daryti užsisvajojęs, beveik į visišką laisvę iš bundančios Lietuvos Sovietų Socialistinės beveik, bet dar ne respublikos ištrūkęs žmogus, kuris niekada gyvenime nėra skraidęs į užsienį. Na, į Maskvą, Į Palangą.  

Boein‘gas, prosze pana, atrodė ne kaip koks į Palangą skraidydavęs JAK‘as ar kukurūznikas – o lia lia. Jis visas kvepėjo užsieniu – su visai mygtukais, ausinėmis, benusileidžiančiais ekranais – maniau, kad aš jį visą nulupinėčiau ir pridėčiau prie mano akylai saugomos užsienyje gamintos kramtomosios gumos popieriukų kolekcijos. Dievaži, koks tas lėktuvas buvo gražus. Sėsti gavau prie lango, greta sėdėjo dvi gan pagyvenusios – galbūt kiek daugiau nei septyniasdešimtmetės moteriškės, kurios mano minčių eigai nė kiek netrukdė – džiaugiausi, kad po intensyvaus veik dešimties valandų bendravimo su komandos bičiuliais gavau keletą akimirkų pabūti su savimi. Mano pakeleivės gyvai šnekučiavosi man tada dar nesuprantama hebrajų kalba, ir tas kalbos ir bendrų interesų nebuvimo nematomas barjeras tirpdė kelionės laiką visų mūsų labui.
Reklaminiame kelionės žurnale aš susiradau žemėlapį, kuriame buvo pažymėti visi EL AL aptarnaujami maršrutai. Taip pat ir šitas – iš Varšuvos į Tel Avivą. Kiek visko galėsiu pamatyt, net nedraugišką Turkiją. 

Aš žvelgiau pro iliuminatorių, man atrodė, kad aš matau net Atatiurko kapą, o gal nuostabųjį antikinį Efesą, kai švelnus moteriškas balsas kreipėsi į mane: – Excuse me, are you member of the team?

Mano mielosios bendrakeleivės, matyt, atsišnekėjo, ganėtinai ilgai su savo mintimis pabuvau ir aš, tad net savotiškai nudžiugau prikeltas iš mano vaizduotės sapnų realybėje.

– Yes, madam, I am a member of the team.

– And where are you from?, – paklausė manęs kita ponia su akcentu, kuri vėliau imsiu atpažinti nuskambėjus ne žodžiui, o skiemeniui.

– I am from Vilnius, Lithuania.

– Oh, Wilno, – kone choru sušuko abi. – Może pan mówi po polsku?

– Tak trochę mówię, ale po angelsku to będzie lepiej, – atsakiau, o mintyse vėl pasigailėjau, kad lenkiškai gerai mokytis kliudė nepaprastas, ką tik pati mokslus baigusios ir vis prieš auditoriją rausdavusios dėstytojos grožis – akių nuo jos atitraukti nebuvo įmanoma, ir tai nežmoniškai trukdė suvokti, ką ji kalba.

Mes kalbėjomės ilgai. Mus jungė Adomas Mickevičius ir Vilnius, mus siejo Gaonas, mus vienijo Mozė ir Raudų siena. Ir tai, kas vyko Europoje karo metais. Mano pašnekovės gimė nedideliame miestelyje, prie Varšuvos. Aš, išskleidęs sparnus, laukiau mano pirmojo susitikimo su Pažadėtąja žeme, o jos apie viešnagę savo Tėvynėje kalbėjo tyliai, be patoso:

– Yous see, – viena jų tarė ištiesdama ranką į mane ir paversdama taip, kad matyčiau tai, ko anksčiau nepastebėjau, – that is my number in Auschwitz. I came back to see my little town. I do not regret that I did it. But nothing left. Nothing reminds of my parents ever being there. It is just an empty space. Full of people and houses. All I‘ve got is this number.

Ta kiek išblukusi tatuiruotė su numeriu. Nepamenu mano bendrakeleivių vardų. Nepamenu tų išblukusių tatuiruotės skaičių. Matau juos, bet skaičių neprisimenu. Ji kalbėjo be pykčio, bet buvo akivaizdu, kad jos patirti išgyvenimai, kaip besiblaškantis paukštis, ieškojo išeities.

Netrukus paslaugus stiuardesės balsas, pasiūlė mums gėrimų, ir mums trims tai pasirodė gera proga pakeisti temą. Mes ilgai kalbėjomės apie Izraelį, apie Sąjūdį. Lėktuvo pilotas liepė ruoštis nutūpimui. Mano gretima pašnekovė atidarė rankinuką ir iš jo išėmė raktų ryšulį su kažkokiu pakabuku. Jai ilgai nesisekė atskirti to pakabuko nuo raktų, kol pagaliau jos draugė jai pagelbėjo.

– Look, – tarė ji man, – this is Tfilat ha Derekh, it is the traveller‘s prayer. It brings luck and safety. It is for you.

Taip, dar nenusileidęs Izraelyje, aš gavau pirmą suvenyrą. Nuo to laiko aš ne tik nesiskiriu su Kelionės malda. Mano geriausi draugai Lietuvoje turi tokį patį pakabuką.
O kadangi ryt ir vėl į kelionę, ir vėl Pažadėtojon žemėn, kodėl nepasimeldus ir neprisiminus visų gyvenimo pakeleivių, kurie linkėjo man gero: „Tebūnie, Viešpatie, Tavo karalystė, lydėk mus, mūsų ir mūsų protėvių Viešpatie, ir dovanok mums taiką, ir nukreipk mus, visagali Viešpatie, taikos keliu, leisk mums pasiekti mūsų tikslą gyvenime, taikoje ir ramybėje ir sugrąžink mus taikoje iš kelionių. Apsaugok mus, Viešpatie, nuo priešų ir pasalų, nuo visų negandų ir bėdų. Palaimink, Viešpatie, mūsų darbus, dovanok mums tavo gailestį, kilnumą ir atleidimą. Dėkojame, Viešpatie, kad išklausai mus ir mūsų maldas, nes esi palaimintas Viešpats, kurs išklauso mūsų maldas.“

Dabar, kai jau moku hebrajiškai, kai man nebereikia vertimo, aš kaip tos dvi moterys, palaiminusios mano pirmąją kelionę į Izraelį, visada esu pasiruošęs atsegti mano pakabuką ir padovanoti jį pakeleiviui, kuris jį padovanos kitam. Kelionėje tikrai pravers.