Doc. dr. Vaidotas Vaičaitis

Evgenios Levin nuotrauka

Vakar Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjų dauguma nusprendė, kad Katalikų Bažnyčios kunigai (ir kiti tradicinių religinių bendruomenių dvasininkai) privalo atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Kitaip tariant, pasak Teismo, Karo prievolės įstatymo nuostata, numačiusi minėtiems dvasininkams atitinkamą išimtį, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Beje, šis nutarimas tęsia KT nevienareikšmiškai vertinamą poziciją, jog valstybės pripažintos religinės bendruomenės kažkodėl negali įgyti teisinio statuso, prilygstančio tradicinėms Lietuvoje religinėms organizacijoms. Kitas svarbus klausimas, kuris visu aštrumu iškilo šioje byloje, yra tas, kad Lietuvos valstybė iki šiol neįsteigė  alternatyvios krašto apsaugos tarnybos, numatytos Konstitucijos 139 straipsnyje. Tačiau tai galėtų būti kito rašinio temos. Tuo tarpu čia norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį ne tiek į šio nutarimo galutinę išvadą ar nutarimo tekstą (nors jame netrūksta ir nevienareikšmių sociologinio pobūdžio teiginiu, pvz., kad dvasininkai priklauso tam tikram asmens „socialiniam statusui“), kiek į Teismo pateiktą Konstitucijos interpretavimo metodologija.

Visų pirma niekuo nepagrįstas Teismo teiginys, jog šios bylos kontekste „atsižvelgtina į teisės dėl įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą sampratą pagal tarptautinę ir Europos Sąjungos teisę“. Šis teiginys suformuluotas taip, kad atrodo, jog Konstitucinis Teismas aiškina ne Lietuvos Konstitucijos, o kažkokios abstrakčios teisės dėl įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą sampratą. Tačiau remiantis tarptautine ar ES teise negalima aiškinti Lietuvos Konstitucijos nuostatų, nepažeidžiant Konstitucijos viršenybės principo, numatyto jos 7 straipsnyje. Antra, perskaičius Teismo nutarimą, galima teigti, kad Teismas galutinę išvadą dėl dvasininkų atleidimo nuo karo prievolės priėjo, remiantis ne visa Konstitucija, bet tik kai kuriomis jos nuostatomis. Čia būtina pabrėžti, jog Konstitucija yra sisteminis teisės aktas ir jos nuostatų interpretacijai būtina pasitelkti sisteminį jos aiškinimo metodą, kitu atveju Konstitucijos aiškinimas negali būti laikomas objektyviu.

Taigi, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Karo prievolės įstatymo nuostatos konstitucingumą, rėmėsi Konstitucijos 26 straipsniu („Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“) 29 straipsniu (asmenų lygiateisiškumo principas), 43 str. 1 d. („Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias ir religines organizacijas […]”), 139 str. 2 dalimi („Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą”) bei valstybės ir bažnyčios atskirumo principu. Tačiau pažymėtina tai, jog Teismas „užmiršo“ į Konstitucijos aiškinimą įtraukti Konstitucijos 43 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, įtvirtinančias jau minėtą valstybės ir bažnyčios atskirumo principą bei religinių organizacijų teisinio statuso autonomiją, nes būtent jose teigiama, jog „bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus“ ir tai, kad „bažnyčių ir kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu“.

Kitaip tariant, minėtoje Konstitucijos nuostatoje yra įtvirtinta Katalikų Bažnyčios (ir kitų tradicinių Lietuvoje religinių organizacijų) kanonų teisės autonomijos ir atskirumo nuo Lietuvos teisinės sistemos bei šių teisinių sistemų pariteto principas. Beje, remiantis minėtomis Konstitucijos nuostatomis, 2000 metais buvo sudaryta Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis „Dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados“, pagal kurią Šv. Sostas įsteigė Lietuvoje kariuomenės ordinariatą ir kurioje buvo numatytas karo kapelionų institutas.  

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Lietuvos Konstitucijos negalima interpretuoti siaurai, Konstitucija sudaro darnią visumą ir sistemą, todėl į jos interpretavimą neįtraukus vienų ar kitų nuostatų, Konstitucijos, kaip sisteminio teisės akto, reikšmė būtų iškreipta. Pagaliau, galima įvairiai interpretuoti valstybės ir bažnyčios atskirumo ir kanonų teisės autonomijos principus, numatytus Konstitucijos 43 straipsnio 4 ir 5 dalyse, tačiau negalima visai nutylėti šių konstitucinių nuostatų, interpretuojant dvasininkų teises ir pareigas, atliekant karo tarnybą. Reikia pripažinti, jog ir teisės studijose Lietuvoje Konstitucijos interpretavimo metodologijai yra skiriamas nepakankamas dėmesys. Dėl to tam tikrą atsakomybės dalį turi prisiimti ir šių eilučių autorius.

P.S. Aišku, kunigų seminarijos, reaguodamos į šį nutarimą, ateityje, kaip vieną iš reikalavimų kandidatams gali taikyti privalomos karo tarnybos atlikimą. Tačiau ką daryti šiems kunigams, kurie tokios prievolės nėra atlikę? Man neteko girdėti, kad kokia nors demokratinė valstybė verstų kunigus ar kitus dvasininkus atlikti karo prievolę. Kunigus versti atlikti karinę tarnybą nedrįso net totalitarinė Sovietų Sąjunga. Sunku įsivaizduoti, kaip, pvz., 26 metų diakonai ar kunigai (pagal dabartinį Karo prievolės įstatymą, vyresni nei 26 m. vyrai nėra šaukiami į privalomą karo tarnybą, bet įstatymo leidėjas visuomet šį amžiaus cenzą gali padidinti) galėtų būti demokratinės Lietuvos valstybės verčiami 9 mėnesius atsisakyti savo pareigų parapijose ir eiti atlikti karo arba (jei ateityje būtų tokia įkurta) – alternatyvią krašto apsaugos tarnybą. Pagaliau čia galėtų kilti klausimas: ar kunigo einamos karo kapeliono pareigos būtų įskaitomos į privalomą karo tarnybą? Užbaigiant šį trumpą pamąstymą, galima būtų pašmaikštauti, kad po dvasininkų įtraukimo į karo prievolininkus dabar turbūt to reikia laukti ir kitiems asmenims, kuriems įstatymas numato tokią išimtį: visų pirma – moterims, jau nekalbant apie ministrus bei Seimo ir savivaldybių tarybų narius...

Komentaro autorius – Viniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, Ateitininkų federacijos pirmininkas