Joao Silas/Unsplash.com nuotr.

Kadaise vienas Prancūzijos karalius tarė: „Valstybė – tai aš.“ Kitaip tariant, jis pareiškė: „Valstybė – tai ne jūs.“ Poetas Zbigniewas Herbertas viename savo eilėraščių iš apsiausto miesto bylojo:

„kapinės plečias gynėjų skaičius mažėja

bet mes tebesiginam ginsimės ligi galo

ir jei Miestas išnyks bet palis bent vienas

jisai nešis Miestą tremties keliais savyje

jisai bus Miestas“

Tai visiškai priešinga pozicija, liudijanti, kad kiekvienas iš mūsų esame miestas, kiekvienas esame valstybė, jei tik gebame už tai, kas mums brangu, prisiimti atsakomybę. Atsakomybę geriausiai įprasmina gebėjimas pasiaukoti, kaip kad liudija ir Z. Herberto eilės. Miesto ar valstybės krizė prasideda nuo labai paprasto dalyko – nuostatos, kad aš nesu valstybė, valstybė – tai jie, kad ir kas tie jie būtų – valdžia, oligarchija, biurokratai. Jei aš nesu valstybė, tai kodėl tada turėčiau ja rūpintis?

Neseniai Bernardinų redakcijoje filmavome Kultūros nakčiai skirtą klipą, kuriame kiekvienas atėjusysis buvo kviečiamas ištarti: „Ir aš esu Bažnyčia.“ Taip, juk Bažnyčia visų pirma yra tikinčiųjų bendruomenė. Manau, kad Valstybės dienos proga būtų neprošal nufilmuoti ir kitą klipą, kuriame žmonės būtų kviečiami ištarti: „Ir aš esu valstybė.“

Europos integracijos ir migracijos srautų kontekste klausimas, kodėl mums yra ar turėtų būti svarbi sava valstybė, nėra beprasmis. Kodėl turėčiau likti ir savo gyvenimą kurti būtent šioje šalyje? Kas man ta tėvynė, jei kažkur kitur galiu gauti daugiau, geriau, skalsiau? Jei mano gimimo tam tikroje valstybėje faktas tėra atsitiktinumas, tai kodėl neturėčiau siekti iš to atsitiktinumo išsivaduoti? Juk tikroji laisvė, kaip dabar dažnai suprantama, kaip tik ir yra visų išorinių sąlygotumų įveika.

Filosofas Thomasas Hobbesas apie suvereną kalbėjo kaip apie tą, kuris išlaisvina žmogų iš prigimtinės visų karo prieš visus būklės. Tačiau šiandieniame pasaulyje tokia moderni suvereniteto samprata nesuteikia atsakymo, kodėl turėčiau paklusti vienam, o ne kitam suverenui. Juk pagal įvairiausias statistikas puikiai žinome, kad yra valstybių, kuriose ir pragyvenimo lygis yra aukštesnis, ir žmogaus teisės bei laisvės geriau apsaugotos, ir korupcija mažesnė. Tad kodėl čia? Kodėl, perfrazuojant Z. Herberto eiles, stoti į Miesto gynėjų gretas, jei galiu paprasčiausiai vieną miestą iškeisti į kitą?

Tačiau juk ir aš esu valstybė. Vadinasi, esu tam, kad mano laisvė sužydėtų įsipareigojime konkrečiai valstybei ir konkretiems jos žmonėms. Tvirtas ilgalaikis įsipareigojimas yra laisvės įprasminimas, tai yra vienintelė galimybė po savęs palikti ilgalaikį pėdsaką keičiant dabartinę situaciją geresnės ateities kryptimi. Jei savo šalyje, savo mieste matau negerovių, regiu, kodėl ir vardan ko reikėtų kovoti, tai, perfrazuojant Gilbertą Keithą Chestertoną, arba stoju į kovą su Drakonu, arba leidžiu Drakonui triumfuoti. Vadinasi, mano pasyvumas, mano nusirašymas yra maistas, stiprinantis besotį drakoną. Jei nekeisiu aš, jei kitas paseks mano pėdomis, tai niekas taip ir nesikeis, o aš pats, kad ir kur būčiau, nešiosiuosi paskui save tą pasidavimo drakonui žymę.

Ir aš esu valstybė. Esu čia, nes esu įsišaknijęs – kalboje, istorijoje, kraštovaizdyje. Visa tai mane įprasmina, mane paaiškina, papildo. Visa tai nėra abstrakti ideologija, o tai, kas gali būti įvardinta namų arba lokaliniu patriotizmu, akcentuojančiu tuos trapius, tačiau gyvus saitus, kurie sujungia mus su esančiaisiais greta, kurie nutiesia šaknis į istoriją. Viso to įsišaknijimo, man regis, ir reikia tam, kad valstybė virstų tėvyne, taptų namais. Esu čia kaip paveldo turėtojas, atsakingas už jo išsaugojimą, puoselėjimą, aktualizavimą ir pildymą. Jei valstybė kam nors tampa tik institucijų visuma, o dar jei tos institucijos veikia šleivokai, tai ir galime kalbėti net ne apie namus, o geriausiu atveju tik apie laikiną komunalinį butą, kurį norisi greičiau išmainyti į kai ką gražesnio, erdvesnio.

Ir aš esu valstybė. Patriotizmas yra ne abstraktūs meilės atodūsiai, ne pamokslavimas kitam, o kasdienis darbas, kad kitam, kuris šiandien galbūt yra pasimetęs, išgyvena sunkumų, būtų lengviau čia įsišaknyti, pajausti, kad Lietuva nėra tik institucijos, o namai, kuriuos statome kartu ir dėl kurių dalijamės bendra atsakomybe.

Ir aš esu valstybė. Atsakomybė išlaisvina. Išlaisvina iš tragedijos, kurioje mums tenka tik aukų, objektų galingesniųjų rankose vaidmuo. Tragedijos personažai gali guostis nebent tuo, kad dėl savo nesėkmių turi ką apkaltinti, tačiau jie yra nepajėgūs lemti savo likimo – tik skųstis ir skelbti raudas.

Neseniai teko vesti diskusiją, kurioje verslo, profesinių sąjungų, valdžios, švietimo atstovai diskutavo apie penkis Europos Komisijos pasiūlytus ES raidos scenarijus. Įvardinta gausybė mus kamuojančių problemų – nuo emigracijos iki dialogo tarp valdžios ir socialinių partnerių stygiaus, nuo mokesčių iki švietimo politikos, nuo savivaldos problemų iki tautinės tapatybės krizės. Dauguma problemų įvardintos teisingai, tačiau diskusijoje pasigedau vieno – užuot mėginus tiesiog įvardinti kaltąjį, ieškoti recepto, kaip mes čia ir dabar galime pradėti veikti, kad pakeistume situaciją. Juolab kad didžioji dalis įvardintų problemų yra ne kokio Briuselio ar dar kito išorinio veikėjo kaltė, o grynai mūsų pačių nesusitvarkymas. Vadinasi, jei patys prisivirėme, patys ir galime išsrėbti, užuot kūrę pasiteisinančias mitologijas apie priešus anapus, kurių didelė kaltė pateisintų mūsų didelį neveikimą.

Tad kam mums ta valstybė? Man regis, kaip tik tam, kad susitvarkytume, kad prisiimtume atsakomybę tardami, jog valstybė – tai ne jie, valstybė – tai ir aš, tai – mes visi.