Anna Alepo senamiestyje

Susipažinkite su Anna Wilczyńska – jauna moteris, katalikė, tinklaraščio, kviečiančio pasikalbėti apie islamą, autorė, kuri šiemet lankėsi Alepe ir Damaske. Pabaigusi Arabų kalbos ir islamo kultūros studijas Jogailos universitete, Krokuvoje, vis pagalvodavo apie rašymą, tačiau labai nenorėjo veltis į diskusijas su tais, kuriems nepatiks. Galiausiai po šiurpių įvykių karo varginamoje Sirijoje ir vadinamosios „pabėgėlių krizės“ ji apsisprendė, kad kalbėti reikia, ir drauge su vyru Karoliu ėmėsi tinklaraščio „islamistablog.pl“. Jų iniciatyva įdomi tuo, kad tėvynėje nemadinga. Lenkijos valdžia verčiau moka baudas Briuseliui, negu įsileidžia prieglobsčio prašančius svetimšalius. Katalikiška šalis nepasiduoda popiežiaus Pranciškaus raginimui parodyti gailestingumą pabėgėliams. 

Ką mano katalikai?

Su Anna susitikome vos jai grįžus iš Varšuvos, kur tiesioginiame valstybinės televizijos eteryje diskutavo apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į pabėgėlius. Po jos moteris buvo pikta ir liūdna: „Užuot grindę savo nuomones faktais, kurių net nežinome, nes nesidomime nei konfliktais Vidurio Rytuose, nei islamu, faktus grindžiame nuomonėmis. Tokia pagrindinė diskusijos televizijoje tendencija. Užtrukome aiškindamiesi, kas yra pabėgėlis, nors yra labai aiškus apibrėžimas, tiek Jungtinių Tautų, tiek Europos Sąjungos. Net nežinome, kas parašyta Ženevos konvencijose. Išsigalvojame savo apibrėžimus ir jais remdamiesi užgauliojame žmones, kurie vargsta dėl karo, persekiojimų, nepriteklių.“

Pašnekovė apgailestauja, kad jos pozicija dėl pabėgėlių priėmimo Lenkijoje netraktuojama rimtai, nors ji turi ir akademinių žinių, ir matė karo nusiaubtą Siriją savomis akimis. Pasak jos, dauguma diskusijos dalyvių teigė, kad padėti sirams reikia teikiant humanitarinę pagalbą. Tokia iš esmės yra ir pagrindinė Lenkijos vyskupų palaikoma idėja. Tai situacija be pralaimėjimo, priimtina ir nerimaujantiems dėl saugumo, ir susirūpinusiems pabėgėliais.

Tiesa, pastaraisiais mėnesiais Lenkijos Katalikų Bažnyčioje sustiprėjo diskursas apie gailestingumą ir būtinybę priimti. Visgi yra ir aukštų hierarchų, įvardijančių pabėgėlių iš Vidurio Rytų priėmimą kaip visišką beprotybę. Tačiau didžiausia problema, kaip teigia pašnekovė, yra nedidelių parapijų kunigai, pamokslaujantys apie kovą su islamu dėl katalikybės ir lenkiškumo.

Moters nuomone, lenkams trūksta žinių: tiek žinių apie islamą, tiek apie kituose regioniuose esančias valstybes. Tikybos ir istorijos pamokos, pasak jos, turėtų būti kitokios. Pavyzdžiui, per dvylika metų tikybos pamokų apie islamą kalbama tik vieną kartą, jis pristatomas drauge su kitomis didžiausiomis pasaulio religijomis per 45 minutes. A. Wilczyńska mano, kad to negana.

Jos vyras Karolis, dirbantis žurnalistu jėzuitų interneto dienraštyje „deon.pl“ bei rašantis disertaciją iš arabų filosofijos Jogailos universitete, pabrėžia dar vieną aspektą. „Katalikai nesuvokia, ką sako popiežius ar Lenkijos vyskupai. Jie žiūri televiziją, skaito laikraščius ir dėl to labai bijo. Jei reikėtų pasakyti, kas kaltas dėl neigiamo lenkų požiūrio į pabėgėlius, sakyčiau – žiniasklaida“, – teigia jis.

Kodėl „islamistė“?

Stebina prieš pusantrų metų pradėto rašyti tinklaraščio pavadinimas. Pasirodo, kad žodis „islamista“ lenkų kalboje reiškia islamo tyrinėtoją, žinovę. Anna pasakoja, kad tai jai buvo atradimas. Įprastai žiniasklaidoje šia sąvoka, perimta iš anglų kalbos, nurodoma į musulmonų fundamentalizmą. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad ši prasmė atsirado tik pastaraisiais metais.

„Siekiu, kad žmonės sužinotų pačius paprasčiausius faktus ir pagal juos susidarytų nuomonę apie islamą. Ši religija, lygiai taip kaip ir judaizmas ar krikščionybė, yra labai susiskaldžiusi. Yra įvairių musulmonų grupių, tačiau man atrodo, kad dėmesį verta skirti geriems dalykams, tam, kas mums jungia, o ne skiria“, – kalba Anna. Pavyzdžiui, neseniai savo tinklaraštyje ji aprašė viešnagę pas Krokuvoje gyvenančius musulmonus per „iftar“ – vakarienę po saulės laidos Ramadano metu. „Labai smagu. Visi draugiški, gali pabendrauti, paskanauti įvairaus maisto, nesi verčiamas drauge melstis, gali tiesiog stebėti iš šono“, – įspūdžiais dalinasi moteris. Taip pat tinklaraštyje dalinamasi patarimais, kaip elgtis mečetėje, ką įsidėti į kuprinę, keliaujant į Siriją, knygų apie islamą rekomendacijomis, paaiškinamos musulmoniškų šalių aktualijos etc. 

„Mano ir Karolio šeimos palaiko tinklaraščio idėją, tačiau jų nuomonės skiriasi nuo mūsų. Jau tradicija tapo, kad per Kalėdas ir Velykas diskutuojame apie islamą. Gerai – nes jie išsako abejones, aptaria, ką skaitė žiniasklaidoje, blogai – genda šventinė nuotaika. Vis dėlto matau, kaip po truputį jų požiūris keičiasi. Pernai per Kūčias pas mus viešėjo dvi musulmonės. Lenkijoje yra tradicija palikti vieną lėkštę ant stalo tuščią netikėtam svečiui. Pamanėme: kodėl gi iš tiesų nepasikvietus netikėtų svečių? Likus dviem dienoms iki šventės pas mus atvyko Krokuvoje pagal „Erasmus“ programą studijuojančios turkė ir azerbaidžanietė. Jos padėjo mums ruošti maistą, puošti namus, eglutę, drauge šventėme. Tėvams buvo staigmena, kad musulmonai „normalūs“, – pasakoja Anna.

Baimę kursto žiniasklaida

Annos tinklaraštį skaito ir komentuoja tiek jos poziciją palaikantieji, tiek prieštaraujantieji, skaitytojai, kur kreiptis, tapus neapykantos užsieniečių ir musulmonų atžvilgiu liudininkais, teiraujasi apie prieglobsčio pabėgėliams suteikimo procedūrą. „Žmonės turi teisę bijoti, tačiau negalime ties baime apsistoti. Reikia ją įveikti, bandant pažinti kitą religiją, kultūrą“, – tvirtina pašnekovė.

„Pabėgėlių priėmimas nėra tikra problema, tai žiniasklaidos kurstoma baimės politika, – teigia daugiausia apie politiką Vidurio Rytuose į žmonos tinklaraštį rašantis Karolis. – Kai žmonės bijo, jie skaito, nes nori sužinoti daugiau, galvodami, kad iš žiniasklaidos supras, kas ta migrantų krizė. Žiniasklaida tampa skaitoma, o skaitytojai gauna tik supaprastintus atsakymus. Arba priimkime visus be jokių diskusijų, arba neįsileiskime musulmonų, nes islamas yra blogis, sunaikinsiantis mūsų civilizaciją.“

Karolis sako suprantantis, kur lenkų baimės šaknys. Jis pasakoja, kad apsilankymo Vokietijoje – tiek dideliuose miestuose, tiek mažuose kaimeliuose – metu nesutiko pabėgėlių įsibaiminusių žmonių. Vokiečiai ir kiti Vakarų Europos gyventojai savo laikraščiuose skaito apie Vidurio Rytų valstybes jau pusšimtį metų, tuo metu lenkiška žiniasklaida visiškai tuo nesidomi. Apie Alepo apsiaustį, kaip pasakoja Karolis, pradedama rašyti tik jai prasidėjus, trūksta šio regiono specialistų.

Optimizmas

2015 metais Europos Sąjungos vidaus reikalų ministrams sutarus, kad 160 tūkst. pabėgėlių bus paskirstyti po šalis nares, Lenkijai atiteko 7,5 proc., t. y. beveik 12 tūkst. asmenų. Karolis nemano, kad priimti tiek pabėgėlių jo šaliai yra didelis iššūkis. Jis primena, kad Lenkija priėmė 90 tūkst. čečėnų po karo Čečėnijoje 1994–1996 m. Jie musulmonai, tamsesnio gymio, tačiau nesukėlė problemų, nors Lenkijos ekonominė situacija anuomet buvo kur kas prastesnė. Dauguma jų sugrįžo namo, tačiau kai kurie liko, pavyzdžiui, garsus Lenkijos imtynininkas Mamedas Chalidovas.

„Pradėjome tinklaraštį, pamatę, kad islamo tema viešojoje erdvėje yra daug maišaties, žmonės kliaujasi mitais, pagrindinės žiniasklaidos priemonės nesupranta vadinamosios migrantų krizės, kuri iš tiesų visai ne krizė“, – kalba Karolis. Pasak jo, Lenkijoje gajus mąstymas huntingtoniška civilizacijų susidūrimo schema. Manoma, kad musulmonai veržiasi į Europą, puola, jog pabėgėliai griauna mūsų civilizaciją. Islamas siejamas su neišsilavinimu, smurtu, o žiniasklaidos pateikiama informacija tik kursto tokius mitus. Žurnalistai nepadeda suprasti, neanalizuoja.

Visgi K. Wilczyńskis teigia matantis pokyčių, kad ir nedidelių. Lenkai, anot jo, pagaliau pamažu ima suprasti, kad nėra ryšio tarp terorizmo ir imigracijos: priimtų pabėgėlių skaičius nekoreliuoja su teroro išpuolių skaičiumi šalyje. Pašnekovas įsitikinęs, kad Lenkija turėtų priimti pabėgėlius, net jei tai būtų išties pavojinga, nes to reikalauja krikščionybė. Nėra didesnio įsakymo nei priimti kitą, kaip sakė Jėzus, „buvau keleivis, ir mane priglaudėte“.

Karolis su Anna priklauso 1968 metais įkurtai ir šiuo metu daugiau nei septyniose dešimtyse šalių veikiančiai katalikų pasauliečių Šv. Egidijaus bendruomenei. Būtent su šia organizacija bendradarbiaujant Vatikane buvo atidaryta „Popiežiaus Pranciškaus skalbykla“ benamiams. Krokuvoje jie renkasi kartą per savaitę, drauge meldžiasi ir ruošia maistą, kurį dalina vargšams senamiestį juosiančiame Planty parke. Valgis, tikina Karolis, tik pretekstas, svarbiausia – susitikimas. „Su benamiais ar skurstančiaisiais tokia pat problema kaip ir su pabėgėliais – jie ne alkani, jie vieniši. Todėl integracijos procesas sunkus“, – kalba jis.

Karol ir Anna Sirijoje

Kančia Sirijoje – universali

Šių metų pradžioje Anna ir Karolis buvo nuvykę į Siriją, dvi savaites praleido Alepe ir Damaske. Kelionės tikslas buvo išsiaiškinti, kurios humanitarinę pagalbą teikiančios organizacijos dirba geriausiai, o grįžus informuoti tautiečius, kurią iš jų verčiausia remti. Jei pervedate organizacijai 100 zlotų, nereiškia, jog visa suma taps parama, aiškina Anna, mat reikės sumokėti tarpininkams, už transporto paslaugas, galbūt duodi kyšį kareiviui. Pašnekovai domėjosi, kaip Sirijoje dirba Caritas, Jėzuitų tarnyba pabėgėliams (JRS), Jungtinių Tautų organizacijos, tokios kaip UNICEF, vietinės musulmonų organizacijos. Perskaitę olandų žurnalistės Lindos Polman knygą „The Crisis Caravan: What's Wrong with Humanitarian Aid?“ (liet. „Krizės karavanas: kas blogai su humanitarine pagalba?“), kurioje teigiama, kad humanitarinė pagalba tampa savotišku verslu ir net pailgina karus, sutuoktiniai norėjo išsiaiškinti, kokių problemų kyla Sirijoje.

„Jei norite padėti Sirijos žmonėms, remkite Caritą. Jie dirba efektyviausiai. Ši katalikiška organizacija turi savo tinklą išdalinti paramą, jai nereikia mokėti Sirijos valdžiai. Taip pat jų sistema išsiaiškinti vietinių poreikius – geriausia. Organizacijoje dirba vietiniai sirai, kurie gali užeiti pas žmonės į namus ir pasikalbėti be jokių tarpininkų. Patys tai patyrėme. Ėjome drauge su darbuotojais į sugriautus namus ir radome šešis našlaičius, kurie jau du mėnesius gyveno vieni. Vyriausiajam – dvylika, jauniausiajam – devyni mėnesiai. Motina įkalinta, tėvas tikriausiai miręs“, – pasakoja Anna. Pasak jos, Caritas padeda ir paramos teikimu ir vietinių samdymu šiam darbui. Padėdami vietiniams, jie bando atstatyti ir pačią šalį.

„Lenkijoje dauguma žmonių nežino ar nenori žinoti, kad musulmonai Vidurio Rytuose taip pat persekiojami dėl religinių arba politinių priežasčių. Dažnai galvojama, kad persekiojami tik krikščionys ir jazidai“, – kalba Anna. Jos antroji žinia iš apsilankymo Sirijoje tokia – kančia ten universali: „Vienodai kenčia musulmonų, krikščionių, jazidų bendruomenės ir sulaukia vienodos paramos iš Carito“.

Nuotraukos iš pašnekovų asmeninio archyvo

Žurnalistės kelionę į Krokuvą finansavo Lenkijos institutas