Hanny Naibahoo/Unsplash.com nuotr.

„Aš vis svarstau, kur glūdi ta paslaptis, jog Jūsų fotografijos yra tokios atpažįstamos. Pamatai ir iš karto aišku, kad tai Antano Sutkaus darbas. Kaip Jūs pats tai paaiškintumėte“, – domisi Tomo Venclovos ir Henriko Radausko eiles į rusų kalbą puikiai išvertusi Umka, mums sėdint fotografo darbo kambaryje, nuo kurio sienos į mus žvelgia gausybė nuotraukose įamžintų žmonių veidų. Mąstau, kad vien jau pats noras ištraukti žmonių veidus iš minios parodant jų unikalumą yra didelis menininko nuopelnas amžiuje, kurį Jose Ortega y Gassetas taikliai įvardijo masių triumfo amžiumi. Tai yra amžius, kai asmuo tampa ne vienintelis ir nepakartojamas, o tik vienas iš. Tad ir jo vertė staiga tampa priklausoma nuo konteksto, t. y. socialinio statuso. Tad A. Sutkaus fotografijos man yra puikiausias būdas stoti prieš nuasmeninantį masiškumą.

„Žinote, reikalas paprastas, jose paprasčiausiai nėra Sutkaus. Jose yra tas žmogus, kurį aš fotografuoju. Mano tikslas yra būti tik tarpininku, atskleisti tą žmogų, koks jis yra. Stengiuosi nedalyvauti, nesibraunu į to žmogaus sielą, nereikalauju, kad jis nuotraukoje virstų kitoks, dvasingesnis ar panašiai. Aš į jį žiūriu, matau ir toks, koks jis yra, jis atsiskleidžia ir fotografijoje. Nuotraukoje jūs matote ne mane, jūs matote tą konkretų žmogų jo įprastinėje kasdienybėje“, – Umkai atsako A. Sutkus.

Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie vieną žymiausių laikmečio fotografų Platoną Antoniou. Pas mus jis daugiausia žinomas dėl savo fotografijų serijos „Galia: pasaulio lyderiai“. Šiose nuotraukose įamžinti pasaulio galingiausieji. A. Sutkaus prieiga visai kita. Taip, nuo sienos į mus žvelgia ant Nidos kopos prisėdęs Jeanas-Paulis Sartre’as. Tačiau dauguma A. Sutkaus fotografijų yra skirtos žmonėms, kurių vardai nemirga galingiausiųjų, turtingiausių ar įtakingiausiųjų sąrašuose. Socialinė fotografija, kuri būtų arti žmogaus kasdienybės, jos džiaugsmų, iššūkių, problemų, svajonių ir dvejonių, yra tai, ko, anot A. Sutkaus, šiandien labai reikia ir trūksta. „Kokie šiandieninės fotografijos tikslai, kokie dvasiniai uždaviniai? Šie klausimai šiandien dažnai tiesiog užmirštami“, – akcentavo fotografas teigdamas, kad visada svajojo kurti tokias fotografijas, kurios kreiptų gyvenimą. Fotografijos tikslas, anot jo, yra žmogaus sužmoginimas, esminių humanistinių vertybių perdavimas.

„Kai įsigijau pirmą fotoaparatą, pirmiausia, aišku, nufotografavau klasės draugus. Įkišau baltą popieriaus lapą į ryškalą ir žiūriu – ryškėja žmogaus veidas. Stebuklas, aš tarsi sukuriu žmogų“, – pasakojo A. Sutkus apie savo pirmąsias fotografijas. Šiuose žodžiuose išryškėja kūrėjo atsakomybės ir to, ką pats menininkas įvardino kaip humanistinę fotografiją, poreikis. Kūrėjas turi galią. Ne, jis nesukuria žmogaus, tačiau jis sukuria jo reprezentaciją, kuri gali prilipti žmogui kaip kaukė, kaip nenuplėšiama etiketė. Fotoaparatas tėra įrankis, kuris gali tapti tiek humanizmo ištaka, tiek dehumanizavimo ginklu.

Tas pat pasakytina ir apie literatūrą. Neseniai prestižinę tarptautinę Bookerio premiją už knygą „Žirgas žengia į barą“ laimėjęs Izraelio rašytojas Davidas Grossmanas viename interviu kalbėjo apie tai, kad menininkas, kurio pagrindinis įrankis yra žodis, turi būti labai jautrus kalbai. Įtampą keliančiose konfliktinėse situacijose būtent kalba neretai tampa pirmuoju valdžios, kariuomenės ar mūsų pačių baimių taikiniu. Kalba iškraipoma, manipuliuojama tam, kad ji nebeatspindėtų tikrovės, o kurtų norimą pasaulio vaizdą, priešo įvaizdį.

Kalbėdamas konkrečiai apie Izraelio ir palestiniečių konfliktą, D. Grossmanas pabrėžė, kad didžiausia dabartinės situacijos problema yra žiaurus abejingumas kitų kančioms. Manding, tai nėra tik izraeliečių problema, visa tai labai skaudžiai liečia ir mus pačius, kai kitam dažnai skubame priklijuoti kokią nors žeminančią ir nužmoginančią kolektyvinę etiketę. Taip rusas tampa priešu tik dėl to, kad jis rusas, taip pašalpą gaunantis žmogus greitai įvardijamas kaip paprasčiausias tinginys pašalpinis, parazituojantis mūsų darbo vaisiais. Etikečių nors vežimu vežk. Tačiau pati etiketė tampa paprasčiausiu pretekstu tiesiog atsiriboti, pasmerkti ir nebesigilinti į konkretaus žmogaus situaciją. Rašytojo vaidmuo tokioje situacijoje, anot D. Grossmano, yra puoselėti empatiją parodant, kad kitas nėra tik priešas, nors su juo ir nesutariama. Kitas visų pirma yra žmogus, kurį dera apsaugoti nuo neapykantos, neteisingumo, masės linčo teismo. Padėti įžvelgti asmenį minioje – štai ir humanistinio meno tikslas. Būtent tam tarnauja A. Sutkaus fotografijos, būtent apie tai kalba D. Grossmanas.

Rašytojas, kaip kalbėjo D. Grossmanas, turi vengti klišių ir populiarių laikmečio šūkių. Priešingai, jis gali padėti juos dekonstruoti nepasiduodamas minios instinktui ir siūlydamas į viską pažvelgti iš kitos pusės. Menininkas, anot Bookerio premijos laureato, yra ištikimas ne šiuo metu valdantiesiems, kurie neretai stengiasi sumaišyti kortas sutapatindami ištikimybę valdžiai su patriotizmu, o pamatinėms moralinėms normoms. Patriotas yra tas, kuris ne tik kitiems, bet visų pirma sau ir savo šaliai kelia aukščiausius moralinius standartus ir nesibodi pirmas kritikuoti tuos, kurie savo veiksmais ar neveikimu pamina šiuos standartus, taip sutepdami ir tėvynės veidą.

Rašyti, anot D. Grossmano, reiškia skatinti empatiją žmonėms, kurie yra skirtingi nei tu pats, kurie galbūt net yra tavo priešai. Rašyti, o tai tinka ir visoms kitoms kūrybos formoms, reiškia padėti pažvelgti į situaciją kito akimis. Žvelgdamas į A. Sutkaus fotografijas, pasakyčiau paprasčiau – prieš priimant sprendimą, prieš susidarant nuomonę bent pažvelgti kitam į akis bandant jį suprasti. Ne, tai nereiškia jokio reliatyvizmo, tai nereiškia savosios pozicijos išsižadėjimo, tai nereiškia tolerancijos, kuri savo kraštutine forma reiškiasi kaip „viskas galima“. Tai reiškia tiesiog pastangą geriau suprasti kitą, o iš šios pastangos gali kilti ir dialogas, kuris leistų siekti sutarimo, taikos, o ne tik primesti savo poziciją, kai lieka įmanomi tik du rezultatai – triumfas arba kapituliacija.

Apdovanojimo sulaukusioje savo knygoje „Žirgas žengia į barą“, D. Grossmanas porai valandų uždaro skaitytoją bare kartu su komiku, kuris savo šou pradeda patyčių ir neskoningų juokelių apie Holokaustą ir arabus tirada. Pasakojime gali jausti tą klaustrofobišką aplinką, kai vienintelis dalykas, kurio norisi, tai kartu su pasakotoju, į pensiją išėjusiu buvusiu teismo teisėju, tiesiog sprukti iš ten. Teisėjas lieka. Lieka tam, kad suprastų, kodėl vaikystėje pažinotas, tačiau vėliau iš atminties tiesiog ištrintas Dovas Greensteinas taip primygtinai kvietė jį apsilankyti savo šou. Palaipsniui komikas nuo neskoningų juokelių pereina prie asmeninės istorijos, savotiško emocinio striptizo, kurio metu jis išsipasakoja apie vaikystėje kęstas bendraamžių patyčias, tėvo fizinį smurtą, Holokausto košmaro vis dar persekiojamą mamą, vieno iš gimdytojų netektį. Ne, nuo šios istorijos komiko juokeliai ar patyčios iš susirinkusiųjų nepasidaro labiau priimtini, tačiau visa ši istorija padeda geriau suvokti, kodėl Dovas Greensteinas tapo tuo, kuo tapo – po savo agresyvumu gilias vaikystės traumas slepiančiu žmogumi. O kokio velnio reikia suprasti, paklausite? Tam, kad supratimas yra pirmas žingsnis į problemos sprendimą. Būtent apie tai didžiąją dalį komiko pasirodymo ir svarsto minėtasis teisėjas ir komiko vaikystės bičiulis Avishai Lazaras. O kas, jei jis būtų nelikęs abejingas, kai karinėje stovykloje regėjo, kaip buvo žeminamas jo bičiulis? O kas jei jis būtų bent priėjęs prie jo ir patapšnojęs per petį, kai pratyboms vadovavęs karininkas vedėsi jį su visa manta į štabą norėdamas pranešti, kad jam teks važiuoti į laidotuves? Pastanga suprasti yra ir pastanga atsakyti sau į klausimą, ką aš būčiau galėjęs daryti ar privalau daryti kitaip, kad problema būtų sprendžiama. Paskatinti mus kelti šiuos klausimus – štai fotoaparato ir rašiklio tikroji galia.