Vargdienių seserys Šv. Tėvui dovanoja palaimintojo Jurgio Matulaičio biustą. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Per palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos 30-ąsias metines prasminga žvilgtelėti į netolimą istorinį tarpsnį. Kokios nuotaikos 1987-ųjų birželio pabaigoje vyravo Šventajame Soste, vykstant Lietuvos Krikšto 600-ųjų metinių minėjimo iškilmėms, ir kaip vyko iškilmės Marijampolėje.

Romoje

„Kilnioji lietuvių tauta, brangi mano pirmtakams ir ypatingai artima mano širdžiai turi pagrindo didžiuotis savo praeities ir dabarties istorija Europos krikščioniškųjų tautų šeimoje. Iš tiesų Lietuva yra Romos Bažnyčios jauniausioji duktė, juo brangesnė, prisiminus, kaip dosniai ir stipriai ji yra paliudijusi savo tikėjimą, šventumą ir ištikimybę Apaštalų Sostui, niekada šios ištikimybės neatsižadėdama, nepaisant įvairių nepalankių aplinkybių ir patirtų kančių jos krikščioniškosios istorijos amžių bėgyje.“ Tokiais žodžiais popiežius Jonas Paulius II pasveikino 1987 m. birželio 24 d. popiežiškajame Grigaliaus universitete vykusio tarptautinio seminaro „Krikščionybės kelias Lietuvon“ dalyvius.

„Išaušo labai gražus birželio 28-osios rytas, – dienorašyje rašė vysk. A. Vaičius. – Buvo toks įspūdis, kad visa Roma šurmuliavo. Pavergtos Lietuvos vardas skambėjo įvairiausiomis kalbomis. Pastatų sienos, ypač prie Vatikano radijo (tikriausiai mons. V. Kazlausko iniciatyva), buvo aprašinėtos šūkiais: „Laisvę Lietuvai“ ir pan. Tai mane iki ašarų jaudino ir vertė dar labiau susikaupti. Mons. A. Bačkis ir kiti Romos dvasininkai nuolat pabrėžė, kaip Šv. Tėvas rūpinasi šios šventės iškilmingumu. Viskas padaryta, kad viso pasaulio tautose skambėtų pavergtos ir dėl tikėjimo persekiojamos Lietuvos vardas.“

Sekmadienis, birželio 28 diena – kulminacinė Lietuvos Krikšto jubiliejaus diena. Šv. Petro bazilikoje įvyko iškilmingos pamaldos, vadinamos „Cappela Papale“. Bazilika buvo pilnutėlė tikinčiųjų, altorius skendėjo gėlėse. Priekyje eilėmis stovėjo kardinolai, diplomatinio korpuso nariai, daug kunigų lietuvių ir kitų tautybių dvasininkų. Vysk. A. Vaičius rašė: „Gerai pamenu, kad įėjus į baziliką pasigirdo galinga lietuvių giesmė: „O Kristau, pasaulio Valdove (…) Su Tavim eina tautos gyventi, su Tavim eis visa Lietuva.“ Taip jaudinausi, kad akys pritvino ašarų.“

Pradėdamas pamaldas popiežius priminė, kad šios šv. Mišios aukojamos Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejui ir Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijai, pamoksle sakė: „Brangūs broliai ir sesės lietuviai, šiandien Bažnyčia kreipiasi į jus Kristaus žodžiais iš Evangelijos: „Priimkite pranašą, kaip pranašą. Priimkite teisųjį, kaip teisųjį“ ( Mt 10, 41). Tai yra šios beatifikacijos šūkis Krikšto jubiliejui. Šventuosius reikia priimti su širdimi ir tikėjimu, kad jie parodytų kelią – kelią, kuris prasideda su „pasinėrimu Kristuje per Krikštą.

Taigi drauge su naujuoju Palaimintuoju, kuris prisistato jums šalia šventojo Kazimiero, Lietuvos Globėjo, meldžiame, kad jūs nepaliautumėte būti verti Kristaus. Jis gi sako: „Kas ima savo kryžių ir seka manim, tas yra manęs vertas.“

 Teksto nebuvau paruošęs, jis gimė mano galvoje Šv. Petro bazilikoje, stovint prieš altorių. Tikrai pats Dievas įkvėpė mane ir davė jėgų tai padaryti. Ištaręs kelis lotyniškus sakinius, žengiau prie Šv. Tėvo ir puoliau jam po kojų.

Vyskupo A. Vaičiaus dienoraštyje taip įrašyta: „Kai popiežius Jonas Paulius II Dievo tarną arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju, nuskambėjo galingas „Amen ,amen, amen“. Sukaupęs visas dvasines ir fizines jėgas, tvirtu balsu lotyniškai prabilau. Tai buvo trumpas, programoje nenumatytas mano padėkos žodis visos krikščioniškosios Lietuvos vardu. Teksto nebuvau paruošęs, jis gimė mano galvoje Šv. Petro bazilikoje, stovint prieš altorių. Tikrai pats Dievas įkvėpė mane ir davė jėgų tai padaryti. Ištaręs kelis lotyniškus sakinius, žengiau prie Šv. Tėvo ir puoliau jam po kojų. Pajutau, kad esu keliamas, ir kai atsistojau, jis tėviškai mane apkabino. Visa bazilika ėmė ploti. Atsisukęs pamačiau nustebusius ir sujaudintus kardinolus ir diplomatus. Supratau, kad visi išgyvena šiltus jausmus, matydami, kaip pavergta Lietuva atsidėkoja Šv. Tėvui…“

Šv. Tėvas, pakėlęs prieš jį ant kelių suklupusį vysk. Vaičių, pagal formulę perskaitė beatifikacijos paskelbimą. Bazilikos priekyje prasiskleidė užuolaida. Ir apšviestas pasirodė palaimintojo Jurgio Matulaičio portretas. Žmonės plojo, o bazilikos choras užgiedojo „Gloria in excelsis Deo“.

Popiežius Jonas Paulius II Dievo tarną arkiv. Jurgį Matulaitį skelbia palaimintuoju, šalia vyskupas A. Vaičius. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Šv. Mišios buvo aukojamos lotynų kalba. Tikinčiųjų maldas skaitė: G. Damušytė lietuviškai, R. Bačkis prancūziškai, A. Šaulys ispaniškai, A. Diaveraitė vokiškai. Aukas nešė aštuonios poros. Kunigai iš Lietuvos kan. K. Gaščiūnas ir kun. J. Juodelis nešė medžio raižinį, vaizduojantį Lietuvos krikštą; kun. P. Račiūnas iš Lietuvos ir ses. Marija Paulė iš Putnamo – lietuviškos duonos kepalą ir Sibire vieno kunigo padarytą skulptūrą; prof. J. Stukas ir L. Rugienienė – įrėmintą Lietuvos kriščionybės 600 jubiliejaus medalį. (Popiežius atpažino ir ranka parodė, ištardamas: „Mindaugas, Jogaila, Vytautas.“). Du lenkai vienuoliai atnešė Kielcų bažnyčios modelį (J. Matulaitis mokėsi Kielcų kunigų seminarijoje) ir palaimintojo portretą; gudai, kunigas ir seselė, paskutinieji nešė duoną ir vyną.

Kas užfiksuota vysk. Vaičiaus dienoraštyje? „Per šv. Mišias man teko didžiausia garbė – buvau pakviestas šalia Jono Pauliaus II. Tariant maldos „Tėve mūsų“ žodžius, jis gestu paragino, kad garsiau giedočiau į mikrofoną. Man visada nedrąsu giedoti, bet, supratęs paraginimą, tą maldą sugiedojau taip, jog grįžęs į Lietuvą daugelio buvau net pagirtas…“

Šventuosius reikia priimti su širdimi ir tikėjimu, kad jie parodytų kelią – kelią, kuris prasideda su „pasinėrimu Kristuje per Krikštą.

Popiežius Jonas Paulius II ir sekmadienio vidudienio maldos proga kalbėjo apie Lietuvą Šv. Petro aikštėje: „Man buvo didelis džiaugsmas, kad šia proga galėjau paskelbti palaimintuoju, iškelti į altoriaus garbę didįjį šios tautos sūnų Jurgį Matulaitį.“ Sekmadienio vėlyvą popietę lietuviai vėl rinkosi į tą pačią Pauliaus VI audiencijos salę, kur vyko jubiliejaus akademija ir koncertas.

Pagal Bažnyčios tradiciją, paskelbus ką nors palaimintuoju, tris dienas yra laikomos padėkos pamaldos. Tokios pamaldos pal. Jurgio Matulaičio garbei vyko birželio 29, 30 ir liepos 1 dienomis Marijos bazilikoje, vadinamojoje Santa Maria Maggiore vardu. Pirmąsias padėkos šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Antanas Vaičius. Pamaldose dalyvavo iš Čikagos specialiai Lietuvos Krikšto jubiliejaus iškilmėms atvykęs kardinolas Jozefas Bernardinas, jis pasakė pamokslą apie Lietuvos Bažnyčios ir jos tikinčiųjų sunkią padėtį. Antradienį, birželio 30 d., toje pačioje Santa Maria Maggiore bazilikoje įvyko antrosios padėkos pamaldos. Pagrindinis celebrantas – Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Pietro Palazzini. Koncelebravo vysk. P. Baltakis, vysk. V. Brizgys, prel. A. Bačkis ir kt. Trečiosios padėkos šv. Mišios buvo atnašaujamos lenkiškai. Jas aukojo Vroclavo arkivyskupas kardinolas Henrikas Gulbinovičius.

Baigdamas įspūdžių iš Romoje vykusių iškilmių aprašymą, vysk. A. Vaičius dienoraštyje pažymėjo: „Tomis istorinėmis dienomis mums daug padėjo mons. Vytautas Kazlauskas. Liepos 5-ąją turėjau laimės kartu su broliais kunigais iš Lietuvos laikyti šv. Mišias Vatikano radijo koplyčioje ir tarti žodį viso pasaulio lietuviams.“

Marijampolėje

„1987-uosius švęsime kaip Gyvosios krikščioniškosios dvasios metus, suprasdami, kad mūsų krikščionybė nėra sausa teorija, o sau ir kitiems palaimingas, šviesus gyvenimas“, – buvo sakoma Lietuvos vyskupų ir valdytojų rašte. Per Lietuvą vilnijant Lietuvos krikšto 600 metų sukakties iškilmėms, vyskupo J. Preikšo vadovaujama komisija ta proga ruošė pamokslus parapijų kunigams atskiromis svarbiausiomis temomis: „Gyvosios dvasios samprata ir kliūtys“, „Gyvos krikščioniškos dvasios aktualumas“, „Gyvos krikščioniškos dvasios ugdymas bei raiška“.

Jubiliejai, pasak vyskupo, duoda progą suteikti vieningesnį atspalvį viso krašto bažnyčių pastoracijai, ypač pamokslams. Lietuvos 600 metų krikšto sukaktis buvo įspūdingai paminėta Romoje. Nors jubiliejinės komisijos pirmininkas vyskupas J. Preikšas buvo neišleistas dalyvauti iškilmėse Romoje, tačiau gaudė kiekvieną iš Vatikano radijo sklindantį žodį.

iškilmės Marijampolėje, priekyje arkiv. Julijonas Steponavičius ir vysk. Juozas Preikšas. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Birželio 28 dieną, sekmadienį Šv. Petro bazilikoje Šventasis Tėvas Jonas Paulius II aukojo iškilmingas šv. Mišias Lietuvos krikšto 600 metų sukakties proga ir jų metu paskelbė arkivyskupą Jurgį Matulaitį,MIC, palaimintuoju. Šv. Mišios buvo pradėtos sena liturgine giesme „Asperges“ – „Apšlakstyk“. Tuo metu, kai Telšių vyskupas Antanas Vaičius paprašė Šventojo Tėvo paskelbti arkivyskupą Jurgį Matulaitį palaimintuoju ir puolė jam po kojomis, popiežius pakilo iš savo sosto ir, apkabinęs vyskupą, tarė: „Mūsų širdys krypsta į žemę, kur nuo amžių gyvena lietuvių tauta, lietuviai, kurie yra mūsų broliai ir sesės katalikai. Dvasiškai esame vieningi su šia sese Bažnyčia, kuri šiais istoriniais 1987 metais dėkoja Švč. Trejybei už krikšto dovaną. Šiandien atnašaujame šią Švč. Auką prie apaštalo Petro karsto kartu su jubiliejine iškilme Vilniuje. Tai yra dvasinis bendravimas, kuris nugali bet kokias kliūtis.“

Liepos 7 dieną Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai parašė laišką kunigams ir tikintiesiems arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus beatifikacijos proga, kuriame, be kita ko, sakoma: „Paskelbimas šventuoju nieko neprideda pačiam žmogui – jis laimingas danguje ir iki paskelbimo. Bet tai labai daug prideda mums, nes dabar su visišku tikrumu galime melsti jo užtarimo ir pagerbti jį šventosiomis Mišiomis bei kitokiomis viešomis pamaldomis“.

Liepos 11 dieną, dalyvaujant autoritetingai komisijai, jos pirmininkui arkivyskupui Liudvikui Poviloniui ir Krikšto jubiliejinės komisijos pirmininkui vyskupui Juozui Preikšui, Marijampolės bažnyčioje esantys arkivyskupo Jurgio palaikai buvo perkelti į atnaujintą altorių. Vyskupas J. Preikšas pašventino sarkofagą su palaimintojo arkivyskupo Jurgio palaikais, čia, prie naujojo altoriaus, aukojo pirmąsias šv. Mišias ir pasakė pamokslą, pažymėdamas: „Mūsų kartai, švenčiančiai Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų, Dievo Apvaizda atsiuntė brangią dovaną, kurią prieš dvi savaites Šventasis Tėvas iškilmingų pamaldų metu Romoje įteikė mums. Ta dovana – palaimintasis arkivyskupas Jurgis. Su psalme galime kartoti: „Ateikim, šlovinkim Viešpatį, šaukim iš džiaugsmo. Su padėka jo akivaizdoje eikim“(Ps 94, 1.).

Jaunimo su tautiniais drabužiais buvo tiek, kad sustoję vienas šalia kito dviem eilėm apjuosė bažnyčią šventoriuje. Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Lietuvoje, Marijampolėje, arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo Palaimintuoju ir jo kūno perkėlimo į altorių iškilmės įvyko 1987 m. liepos 12 d. Apie tai yra rašiusi Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių sesuo Albina Pajarskaitė: „Besiruošiant sutikti šią didžiąją šventę, anksčiau visus kamavusi baimė tarsi išnyko ir, nors valdžia dėjo visas pastangas jos iškilmingumą sumenkinti, visų entuziazmas kuo iškilmingiau pažymėti šį nepaprastą įvykį buvo nenugalimas. Vargdienių seserys drauge su talkininkais visoms Lietuvos parapijoms išdalijo įrėmintus didelius Palaimintojo portretus, paruošė per 10 tūkst. jo paveikslėlių su relikvijomis (Palaimintojo Jurgio drabužio skiautelėmis), kurių neužteko visiems iškilmių dienos dalyviams. Marijampoliečiai kaip išmanė stengėsi kuo gražiau priimti maldininkus; visi, ką nors duodami, jautėsi laimingi, džiaugėsi galį prisidėti prie savo šventojo pagerbimo. Sėdėdamos šventoriuje moterys su džiaugsmu pynė vainikus ir net švelniai užtraukė „Graži tu, mano brangi Tėvyne...“

Aušo sekmadienio (liepos 12 d.) rytas. Iš tolimiausių Lietuvos parapijų į Marijampolę plaukė maldininkai, daugiausia jauni, pasipuošę tautiniais rūbais (ir kur jų tiek daug išsaugota buvo). Jaunimo su tautiniais drabužiais buvo tiek, kad sustoję vienas šalia kito dviem eilėm apjuosė bažnyčią šventoriuje ir išsirikiavo už šventoriaus pagal taką, per kurį iš klebonijos atėjo vyskupai ir kunigai. O žmonių buvo sausakimšai ne tik bažnyčioje, šventoriuje, bet ir aikštėje, už šventoriaus.

Pamokslą sakė vyskupas Antanas Vaičius, dalyvavęs Romoje kaip Lietuvos atstovas skelbiant arkivyskupą Jurgį palaimintuoju. Vyskupas papasakojo savo įspūdžius. Visi su įdomumu ir susijaudinę klausėsi, o po pamokslo ėmė ploti, kas neįprasta iki šiol mūsų bažnyčiose.

Kardinolo V. Sladkevičiaus muziejaus archyvo nuotr.

Viskas atrodė kitaip nei paprastai. Aplink lijo lietūs, o Marijampolėje – nė lašo. (Vykdami į Sumą kunigai nuo Kauno pusės matė, kad smarkiai lijo. Prie Sasnavos jau buvo sausa, kaip nurėžta. Tie, kurie važiavo nuo Kalvarijos, taip pat sakė, kad smarkiai lijo lietus, bet keli kilometrai prieš Marijampolę – sausa.) Visa Marijampolė buvo apgaubta kažkokios nepaprastai džiugios ramybės, net eismo tvarką sergantys milicininkai buvo neįprastai geranoriški, o minioje jau plevėsavo viena kita trispalvė.

Po iškilmių dar ilgai žmonės nesiskirstė, meldėsi. Jau iš vakaro jie nuo koplyčios iki altoriaus pradėjo eiti keliais. Privežta kalnai gėlių. Po paskelbimo palaimintuoju ėmė iš visur plūsti žmonės. Važiavo autobusais ekskursijos su kunigais ir jaunimu. Visa Lietuva pajudėjo, daugelis tik dabar pažino palaimintąjį Jurgį. Daug kur kunigai savo parapijose šventė pamaldas, iškilmingai kabino paveikslus, gautus iš Marijampolės.

Ses. Albina Pajarskaitė akcentavo: „Taip su palaimintojo Jurgio įžengimu į altoriaus garbę Marijampolėje, lyg pirmose Sekminėse, nužengė Gyvoji Dvasia.“