Nuotrauka paimta iš www.erzbistum-koeln.de

Liepos 5 d. Vokietijoje staiga mirė Kelno arkivyskupas emeritas kardinolas Joachimas Meisneris. Jis gimė 1933 metais tuomet Vokietijai priklausiusiame Breslau mieste, šiandieniniame Lenkijos Vroclave. Po karo drauge su kitais vokiečių pabėgėliais jis atsidūrė komunistinėje Rytų Vokietijoje. 1962 m. baigęs Erfurto kunigų seminariją, priėmė kunigo šventimus. 1980 m. buvo paskirtas padalinto, bet vienai vyskupijai priklausančio, Berlyno vyskupu. Nuo 1989 iki 2014 metų Meisneris ėjo didžiausios Vokietijoje – Kelno arkivyskupijos ganytojo pareigas. Turbūt joks kitas visuotinės Bažnyčios hierarchas neskyrė tiek daug dėmesio Lietuvai ir taip dažnai joje nesilankė. Beveik visi kardinolo Meisnerio vizitai Lietuvoje buvo susiję su daugybės Vokietijos bažnytinių fondų paramos projektų įgyvendinimu. Vieni svarbiausių jo remtų projektų Lietuvoje – dovanoti varpai Vilniaus katedrai, taip pat aktyvus Kelno arkivyskupijos bendradarbiavimas ir parama kuriant Bažnytinio paveldo muziejų Vilniuje.

Skaitytojams siūlome kardinolo Meisnerio atminimui skirtą Vokietijos katalikų dienraščio DIE TAGESPOST redaktoriaus Gvido Horsto vedamąjį, nuskambėjusį „Mažosios studijos“ laidoje liepos 2-ąją.

Nuo scenos nužengė didis Bažnyčios žmogus. Jis nebuvo tas, kuris slepiasi už rašomojo stalo ar visą laiką leidžia posėdžiaudamas. Kardinolas Joachimas Meisneris buvo aistringas tikėjimo skelbėjas. Tikėjimą jis skelbė galingais žodžiais ir tinkamais sakiniais. Iškalbos menas praversdavo jam ir sprendžiant politinius ar bažnytinius nesutarimus. 1988 metais Jono Pauliaus II sprendimu atsiųstas iš Berlyno į arkivyskupijos centrą prie Reino, jis nuo pirmosios dienos susidūrė su plačiu priešiškumo frontu. Kiek vėliau šiai situacijai apibūdinti jis atrado tokią formuluotę: „Aš jūsų nenorėjau, jūs manęs nenorėjot. Būtent tai mus ir sieja, ir šiuo pagrindu galime pradėti darbus.“

„Aš jūsų nenorėjau, jūs manęs nenorėjot. Būtent tai mus ir sieja, ir šiuo pagrindu galime pradėti darbus.“

Kardinolas Meisneris buvo visuotinės Bažnyčios kalibro figūra. Sielos bendrystė jį, kilusį iš šiandieninėje Lenkijoje esančios Silezijos, siejo su didžiuoju lenku, buvusiu Šv. Petro soste. Tvirta draugystė siejo jį ir su Benediktu XVI, o vėliau tai padėjo jam įveikti ir šoką, lydėjusį popiežiaus atsistatydinimą. Padėtis pasikeitė atėjus popiežiui iš Lotynų Amerikos. Meisneris kritiškai sekė santuokos ir šeimos klausimams skirto sinodo darbą, o paraginimas „Amoris Laetitia“ paskatino jį pasirašyti popiežiui Pranciškui adresuotą laišką su garsiosiomis dubia – abejonėmis, ar tam tikri „Amoris Laetitia“ dėstomi dalykai atitinka Bažnyčios mokymą. Skaudu buvo šiam Bažnyčios žmogui patirti, kad per pastaruosius metus durys Romoje jam buvo vis labiau užvertos.

Meisneris buvo ir gyvybės gynėjas, neretai abejojęs, ar K raidė vienos iš didžiųjų Vokietijos politinių partijų pavadinimo trumpinyje turi ką nors bendra su krikščionybe.

Jo pasisakymai būdavo iš dalies polemiški, nes jis niekada nebandydavo slėptis. „Ganytojai turi išvagoti dirvą tam, kad kiti galėtų joje sėti“, – toks buvo Meisnerio šūkis, kuriuo visų pirma jis pats vadovavosi. Savo nuostatomis dėl Bažnyčios liudijimo aiškumo jis išsiskyrė ir iš Vokietijos episkopato, pavyzdžiui, tuo metu, kai buvo svarstoma jų pozicija dėl kontraversiško abortų įstatymo detalių. Net ir jo oponentai turėdavo pripažinti, kad Meisneris yra aiškių principų ir autentiškų įsitikinimų žmogus. Jis niekada nelinkdavo ten, kur vėjas pučia. Jo tikėjimo stiprybės trūks Bažnyčiai, – baigia in memoriam kardinolui Joachimui Meisneriui dienraščio Die Tagespost redaktorius Gvidas Horstas.

Simboliška, kad bene paskutinį kartą viešai kardinolą buvo galima pamatyti Vilniuje, birželio 25-ąją, per palaimintojo kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos Mišias. Svarbiausiu iškilmių metu aikštėje gaudė ir šeši Arkikatedros varpinės varpai – jų atsiradimas neatsiejamas nuo velionio Kelno arkivyskupo emerito. 1999 m. lankydamasis Vilniuje, kardinolas J. Meisneris atkreipė dėmesį į tai, kad neskamba pagrindinės miesto šventovės varpai ir pažadėjo juos padovanoti. Po trejų metų vienoje didžiausių Vokietijos varpų liejyklų buvo išlieti šeši nauji varpai, o 2002 m. gegužės 25 d., dalyvaujant pačiam kardinolui Meisneriui, jie buvo pašventinti Katedros aikštėje.

Tą kartą kreipdamasis į vilniečius kardinolas Meisneris priminė, kad virš miesto sklindantis varpų gaudesys pirmiausia kviečia garbinti Dievą, kad varpai yra mūsų gyvenimo palydovai. „Jie skamba, kai kūdikis atnešamas krikštyti, kai vaikai eina Pirmosios komunijos, kai įšventinamas kunigas, kai vienuoliai duoda amžinuosius įžadus, kai jaunavedžiai tuokiasi. Ir pagaliau jie skambės, kai mus lydės į kapus… Ir tai rodo, kad esame ne tik žemės, bet ir dangaus vaikai, kad esame pašaukti stovėti Dievo akivaizdoje ir jam tarnauti”, – sakė kardinolas Meisneris, kvietęs tikinčiuosius, ypač vaikus ir jaunimą, saugoti, mylėti bei gerbti visa tai, kas kilnu, gražu ir dora, kad niekada negrįžtų tie laikai, kai iš varpų buvo liejamos patrankos. „Tegul šie varpai lydi jūsų kartų kartas per šį gyvenimą į dangiškąją tėvynę. Tegul Vilniaus ir Kelno arkikatedrų varpai primena mums mūsų bendrą pašaukimą ir tegul drąsina mus veikliam solidarumui Viešpatyje.“

Didžiausias iš Vilniaus arkikatedros varpų dedikuotas šv. Joachimui – kardinolo Meisnerio globėjui. Ant šio varpo pavaizduotas inkaras simbolizuoja vilties dorybę, o užrašas iš jo vyskupo herbo skelbia: „Spes nostra firma“ – „Mūsų viltis tvirta“. Vienas Vilniuje kardinolą lydėjęs kunigas vėliau pasidalijo, kad pasibaigus palaimintojo Teofiliaus beatifikacijos iškilmėms kardinolas ištaręs: „Dabar visi mano norai yra išsipildę.“