Evgenios Levin nuotrauka

Mokyklos laikais su draugais laisvesnę minutę bėgdavome prie kioskelio, kuriame parduodami skaniausi Lietuvoje (ar bent jau Alytuje) koldūnai (šis faktas nėra lengvai patikrinamas, jeigu ką nors domina, kur tiksliai ji yra įsikūrusi, galite man parašyti į mano darbinį el. paštą, mielai papasakosiu, kaip rasti). Tai buvo daugiau negu koldūnai, bet kartu ir tam tikra socializacijos forma. Sėdėti ant suoliukų, kalbėtis, einant kalbėtis apie tai, kuri (pikta jauna gražuolė ar maloni vyresnioji) darbuotoja šį kartą bus darbe.

Pabaigęs mokyklą koldūnų valgiau galbūt tik tris ar keturis kartus. Išsivažinėjome, o man koldūnai priminė labai svarbų būtent socialinį dėmenį. Vienas kartas buvo itin įsimintinas. Buvo sausio mėnesio pabaiga. Lauke – 25 laipsniai šalčio. Koldūnai, savaime suprantama, atšalo per kelias minutes. Bet mes vis tiek sėdėjom ant suoliukų ir gardžiavomės. Pro šalį praėjęs senyvas vyriškis gailiai mus nužvelgė ir tarė: „Stiprybės, berniukai.“

***

Koldūnų valgiau ir prieš savaitę. Šį kartą tik dviese su Jonu, kurio buvau nematęs ilgiau negu pusmetį, o ir tas susitikimas prieš tai buvo toks atsitiktinis – kapinėse per Visus Šventuosius. Buvo įdomu dar ir todėl, jog nežinojome, kaip mus abu pakeitė laikas. Pakeitė nedaug, tačiau kelios detalės įsiminė. Kaip ir dera atšventusiems 25-erių metų jubiliejus džentelmenams (toks buvo neoficialus mūsų draugų grupės pavadinimas), nepamiršome su savimi pasiimti skėčių, nes diena pasitaikė apsiniaukusi. Prie koldūninės dangus prapliupo, o mes, kaip ir dera įkopusiems į trečią dešimtį, nesėdėjome ant šlapių suoliukų.

Visgi mūsų sprendimas buvo gana paaugliškas – prisiglaudėme ant gretimo daugiabučio laiptinės suolelio. Taip, kaip būtume tai darę ir prieš 7–8 metus.

Taigi, pasikeitė tik detalės – dabar mes nešiojamės skėčius, nebesėdime ant šlapių suoliukų. Tačiau daugiau niekas nepasikeitė, ir tai mane labai labai pradžiugino.

***

Mano kartoje ir tarp jaunesnių žmonių matau daug tokių, kurie nesidomi niekuo. Kurie vaikšto su kančios ar amžino nuobodulio išraiškomis veiduose. Tokius žmones, kurie atrodo taip, lyg niekada gyvenime nebūtų šypsojęsi. Ar jie yra jauni iš tikrųjų? Nemanau.

Man labai jų gaila ir todėl, kad pats, būdamas 18 ar 19 metų, buvau senis. Susireikšminęs tipas, kuriam amžinai viskas negerai. Kurio kažkodėl niekas nemyli, nevertina taip, kaip turėtų. Pasaulio nuskriaustas. Netikėjau ir nepasitikėjau savimi, nes buvau savimi labai nusivylęs, todėl nesugebėjau savęs mylėti.

Gyvenimas pradėjo verstis aukštyn kojomis, kai dalyvavau Kairos rekolekcijose. Gal aukštyn kojomis ir skamba taip, lyg viskas būtų vykę greitai, tačiau iš tikrųjų tai buvo procesas, tik jo vaisiai prasiveržė labai stipriai.

Dabar, prabėgus trejiems metams po rekolekcijų, aš išties esu jaunas. Jaučiu savyje pulsuojančią energiją. Gyvenimo džiaugsmą. Mėgaujuosi kiekviena savo gyvenimo akimirka. Išgyvenu dienas, po kurių nevalingai į galvą lenda LIDL reklaminis šūkis: „Taip gyventi verta.“ Stengiuosi neprisirišti prie savo planų, o improvizuoti ir naudotis galimybėmis.

Vienas mano pažįstamas kunigas per kiekvieną savo gimtadienį visada sako, kad jam suėjo 18-a. Iš vienos pusės, tai gali atrodyti kaip nebrandumo ženklas. Tačiau kiekvienam iš mūsų būtų naudinga nors kartais jaustis kaip 18-os. Būti drąsiems, ambicingiems, tikėti, jog galime pasiekti daug ir nesitaikstyti su tuo, kas mums nepatinka ir ką mes galime pakeisti. Rizikuoti.

***

Man labai gražiai jaunystės grožį atskleidžia Peterio Weiro filmas „Mirusių poetų draugija“ („Dead poets society“). Filme vaizduojami prestižinės internatinės mokyklos mokiniai, kurių gyvenimus pakeičia nestandartinius metodus propaguojantis anglų literatūros dėstytojas. Jie susidomi poezija, dėl naktinių skaitymų vakarais bėga iš mokyklos, tampa drąsūs, nebijo rizikuoti ir kovoti už savo svajones. Tiesa, vienam iš jų ši kova baigiasi tragiškai.

Taip baigėsi ir mano mokyklos bičiuliui Edvardui. Jis buvo kitoks nei kiti. Domėjosi begale dalykų – manga, anime, kompiuteriniais žaidimais, istorija, politika, filosofija. Iki mūsų mokyklos keitė keletą mokymosi įstaigų, bet pritapo tik pas mus. Turėjo aktorinių gabumų. Studijavo istoriją. Visada šypsodavosi, bet šypsena nebuvo holivudinė, joje buvo kažkas liūdnai ironiško. Visada Edvardą prisiminsiu tokį, kokį mačiau paskutinį kartą, likus keliems mėnesiams iki mirties. Išlipau pro vidurines troleibuso duris, jis stovėjo prie galinių. Liūdnas, susimastęs, niekada nebuvau tokio Edvardo matęs. Pamatęs mane nusišypsojo savo plačia šypsena, o troleibusas nuvažiavo... Jo gyvenimas baigėsi iškritus iš bendrabučio viršutinio aukšto Saulėtekyje. Kodėl, nežinome niekas, bet veikiausiai būtent todėl, kad jam nepavyko pritapti naujoje aplinkoje, o išvykus studijuoti sueižėjo ryšiai su senąja.

***

Jauno žmogus gyvenimas tikrai nėra lengvas, kartais baigiasi anksti ir tragiškai. Tačiau aš visada esu linkęs tikėti, jog po tamsių periodų visada ateina šviesūs. Tada gali suprasti, kodėl reikėjo tų tamsiųjų. Būtent tamsieji dažniausiai yra tie, kurie pamoko. Tos pamokos yra skaudžios, tačiau labai reikalingos.

Jaunystė turėtų būti pozityvi, o ne burbanti. To pirmiausia norėčiau palinkėti sau pačiam. Vieną lietingą dieną pietavau su viena (žavinga) mergina vienoje iš Vilniaus universiteto valgyklų. Pastebėjau, kad kasininkė kiekvieno iš eilės klausia, ką jie yra įsidėję į savo lėkštes, nors, žvelgiant iš šono, atrodytų, jog dirbdama tokį darbą ji turėtų skirti tai, kuo prekiauja. Atėjo mano eilė, sulaukiau tokio paties klausimo. Mums jau susimokėjus ir su padėklais belipant laiptais į antrą aukštą, jau žiojausi paburbėti apie tai, jog geri darbuotojai paprastai žino, kuo prekiauja. Bet kaip tik tuo metu mano lėkštė vos nenulėkė nuo padėklo. Iškart užsičiaupiau ir pagalvojau, kad tikrai nenoriu būti bambeklis, ir tegul toliau visada skraido lėkštės, kai tokia pagunda bus.