Apie Žalgirio mūšio vertinimo kaitą bei įvairių valstybių manipuliacijas jo vaizdiniais kalbame su VU Istorijos fakulteto dekanu dr. Rimvydu Petrausku.

Liepos mėnuo Lietuvoje turtingas įvykių: liepos 6-ąją minime karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, o 15-oji mums svarbi dėl Žalgirio mūšio minėjimo. Kuri data reikšmingesnė Lietuvai? 

Istoriškai svarbesnė liepos 6-oji, nors tai yra fiktyvi data, kadangi niekas nežino, kurią dieną buvo karūnuotas karalius Mindaugas. Žinome tik tiek, kad karūnacija įvyko kažkurį liepos mėnesio sekmadienį. Tačiau atminimo požiūriu svarbesnė yra liepos 15 d. Tai vienintelė data, kurią lietuviai tikrai žino. Ši data susijusi su labai ilga ir intensyvia atminimo istorija, kuri formavosi šešis šimtmečius. Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių vėlyvųjų viduramžių mūšių – Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės pergalė nuskambėjo visoje Europoje, ji buvo paminėta kone visose to meto kronikose. 

Vertinant Žalgirio mūšio istorinę reikšmę dažnai sakoma, kad Žalgirio mūšis sustabdė kryžiuočių ordino agresiją, nutraukė ilgamečius karus. Iš tiesų taip nebuvo. Paskutinis mūšis su ordinu Lietuvos teritorijoje įvyko 1402-aisiais. 1403 m. popiežius uždraudė ordinui įsiveržti į Lietuvą. O kur vyko Žalgirio mūšis? Tuometinėje ordino teritorijoje, ir tai rodo pasikeitusią geopolitinę situaciją. Lemiamus pokyčius reikia sieti ne su šiuo mūšiu, o su Lietuvos krikštu ir Lenkijos – Lietuvos unija XIV a. pabaigoje. Lietuvai tapus krikščioniška, ordinas neteko savo paskirties. Net jei ordinas būtų laimėjęs Žalgirio mūšį, kitą mūšį jis vis tiek būtų pralaimėjęs. Istorija atskleidžia, kad vienas mūšis paprastai nieko nepakeičia. Priešingai, kartais po pralaimėjimo kai kurios valstybės taip sustiprėja, kad laimi karą. Daug svarbesnė mums po mūšio prasidėjusi Žalgirio istorija, labai įvairi ir kupina faktų.

Rimvydas Petrauskas

BFL/Vygintas Skaraitis

Lenkai su lietuviais iki šiol ginčijasi dėl Žalgirio mūšio nuopelnų, rusai vis prisimena tris Smolensko pulkus, baltarusiai irgi įdomiai traktuoja savo vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Papasakokite, kaip keitėsi Žalgirio mūšio vertinimo istorija minėtose valstybėse. 

Tą istoriją reikėtų skirstyti net į tris etapus: iki XIX a., tautinių valstybių atsiradimo laikmečiu (XIX a. pabaiga–XX a. pradžia) ir XX a. Po mūšio atsirado trys pasakojimai: lietuvių, lenkų ir pralaimėjusios pusės – vokiečių. Giliausia buvo ordino refleksija, nes jam reikėjo pasiaiškinti, kodėl jis pralaimėjo. Jonas Dlugošas, didysis lenkų kronikininkas, aprašęs mūšį po 50-ies metų ir suformavęs jo vertinimą, teigė, kad nugalėjo lenkai, o lietuviai išsigandę pabėgo. Lietuvoje, be abejo, šis vertinimas sulaukė neigiamo įvertinimo. Lietuvoje gana vėlai – tik XVI a. 3-ajame dešimtmetyje Lietuvos metraščiuose atsiranda pirmasis lietuviškasis Žalgirio mūšio naratyvas. Turime Bychovco kroniką – nors ir su šiurkščiomis klaidomis – tokiomis kaip neteisinga mūšio data, kažkodėl nurodant, kad jis įvyko 1412 m., tačiau su lenkais prasideda akivaizdi diskusija, kurioje sakoma, kad laimėjo lietuviai, o lenkų ponai žiūrėjo ir nieko nedarė. 

XVI a. vyko tiek Lietuvos, tiek Lenkijos tapatybės paieškos Lietuvos – Lenkijos unijoje, nes kiekviena valstybė norėjo užsitikrinti savo pranašumą. Derybose dėl Liublino unijos Mikalojus Radvila Juodasis, Lietuvos diduomenės lyderis, viską metęs puolė ginčytis su lenkais dėl Žalgirio mūšio, teigdamas, kad lenkų kronikos apie mūšį melavo, o lietuviškosios rašė tiesą. 

XVII ir XVIII amžiai mažai susiję su Žalgirio mūšiu dėl dviejų priežasčių: Lenkija ir Lietuva apglaistė savo istorinius pasakojimus, Vokiečių ordinas aptirpo, išnyko, tapo Prūsijos hercogystės, politiškai pavaldžios Lenkijai, dalimi. Ordinas jau nebebuvo priešas, priešais tapo turkai ir rusai. Žalgirio mūšio atminties renesanso teko laukti iki XIX amžiaus. 

O kas nutiko XIX amžiuje? 

Jame jau nebėra Lenkijos–Lietuvos valstybės. Lenkijos dalis tenka Vokietijai, ir pamažu Žalgirio mūšis lenkų sąmonėje pradeda vaidinti dvejopą vaidmenį: svarbus tampa lenkų pergalės prieš vokiečius prisiminimas, Henrikas Senkevičius parašo „Kryžiuočius“; antras dalykas – Žalgirio mūšio vaizdiniu buvo siekiama pritraukti lietuvių, baltarusių, ukrainiečių tautas, svajojant apie buvusios valstybės atgaivinimą. 

Ypač svarbi buvo jubiliejinė 1910 m. data – Žalgirio mūšio 500-ųjų metinių minėjimas. Lietuviškoje spaudoje pasirodo pluoštas tekstų, kuriuose pateikiamas naujoviškas antilenkiškas mūšio vertinimas, prasideda kova dėl interpretacijos viršenybės – kas laimėjo Žalgirio mūšį. Tuomet teigta, kad lietuvių pabėgimas iš Žalgirio mūšio buvo suplanuotas manevras. Vėliau tą patvirtins švedų kilmės mokslininkas dr. Sveno Ekdahlis, septintojo dešimtmečio pradžioje išstudijavęs slaptuosius Kryžiuočių ordino archyvus. Labai svarbus buvo Vytauto kaip kariuomenės vado vaizdinys. Taigi, turime nuoseklų lietuviškąjį Žalgirio mūšio pasakojimą.


Įvairios valstybės šį mūšį iki šiol vadina skirtingais pavadinimais: Lietuva vadina Žalgirio mūšiu, Lenkija – Griunvaldu, Vokietija – Tanenbergo mūšiu, baltarusiai vadina Dombrovos mūšiu

Vokiečiai taip pat turi savo versiją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vokiečiai laimi vieną mūšį netoli Žalgirio mūšio vietos. Šis mūšis pavadinamas Tanenbergo mūšio vardu. 

Tuometiniai vokiečiai save suvokė kaip ordino tąsą? 

Taip. Tuo metu lenkai ir lietuviai irgi į juos taip žiūrėjo. Dabar, aišku, žiūrima kitaip. Beje, Sovietų Sąjunga lygiai taip pat traktavo vokiečių ordiną – kaip nacių pirmtakus. Visos valstybės Žalgirio mūšio vaizdinį naudojo savo tikslams pateisinti. 

Baltarusija irgi turi savąjį istorijos vertinimą. Gal galite jį pakomentuoti? 

Populiariojoje baltarusių savimonėje egzistuoja vertinimas, kad LDK buvo baltarusių valstybė – kad ir dėl kalbos, tad Žalgiris svarbus ir jiems. Baltarusių istorinė savimonė glaudžiai susijusi su Antrojo pasaulinio karo įvaizdžiais, taip pat ir su sovietų įtvirtintu Žalgirio mūšio vaizdiniu. 

Įvairios valstybės šį mūšį iki šiol vadina skirtingais pavadinimais: Lietuva vadina Žalgirio mūšiu, Lenkija – Griunvaldu, Vokietija – Tanenbergo mūšiu, baltarusiai vadina Dombrovos mūšiu. Garsieji Smolensko pulkai susiję su baltarusių ir ukrainiečių pirmtakais – rusėnais. Taigi, baltarusiai turi teisę kalbėti apie Žalgirio mūšį kaip apie savo paveldą. Blogiau, kai jie teigia, jog visa LDK istorija – su visais jos valdovais – yra baltarusiai. Tai neturi nieko bendra su istoriškumu. 

Kaip Žalgirio mūšis buvo vertinamas sovietiniu laikotarpiu? 

Tai yra vienas iš nedaugelio įvykių, apie kuriuos buvo kalbama ir rašoma sovietmečiu. Apie Mindaugo ar Vytauto ( neįvykusį) karūnavimą niekas nekalbėdavo. Kodėl? Sovietinę mūšio versiją iliustruoja filmas „Aleksandras Nevskis“, pastatytas dar iki Antrojo pasaulinio karo ir rodytas karo pradžioje. Beje, filmas pastatytas dar iki karo pradžios, kai sovietai ir vokiečiai buvo sąjungininkais. 

1939 m. „Sojuzvojenizdate“ nežinomi ir negirdėti autoriai Lapinas ir Turčinskas išleido pamfletinę propagandinę knygelę „Žalgirio mūšis“, kurioje, beveik neužsimenant apie lenkus ir lietuvius, rašoma, kad Žalgirio mūšyje vokiečius sumušė draugiškos rusų, baltarusių ir ukrainiečių pajėgos. Prasideda tas vokiečių kaip ordino palikuonių vaizdinys. Vėliau, integruojant į sovietinę erdvę lietuvius ir lenkus, prisimenami ir jie kaip Žalgirio mūšio dalyviai. Maskvoje gyvenantys komunistuojantys lietuvių istorikai – Žiugžda ir kiti – parašo knygeles, kuriose sėkmingai traukia lietuvius į rusų vadovaujamos kovos prieš vokiečius vaizdinį. Čia ir atsiranda garsieji Smolensko pulkai. 

Lietuvoje jau karo metais atsiranda atminties vietos, susijusios su Žalgiriu. Šiuo vardu pavadinamas sporto klubas, gamykla, šiuo vardu pavadintos gatvės ir netgi garsusis alkoholinis gėrimas. Lenkijoje komunistinė valdžia Žalgirio mūšį propagavo dėl dviejų priežasčių: antivokiškos politikos ir dėl to, kad siekta mūšio datą – 1960-uosius metus – priešpriešinti 966 m. Lenkijos krikšto tūkstantmečio minėjimui. Tuomet gimė garsusis filmas „Kryžiuočiai“, iki šiol laikomas žiūrimiausiu lenkų filmu. Šiuo filmu pasipiktino lietuviai, tradiciškai vertinę Žalgirio mūšį, net Antanas Venclova ėmėsi filmo vertinimo.

Kai kurie istorikai laikosi nuomonės, kad po Žalgirio mūšio pradėjo smukti Lietuvos kaip valstybės autoritetas. Kokia Jūsų nuomonė? 

Ši tezė gimė XX a. pradžioje. Po Žalgirio mūšio įvyko Horodlės unija, po kurios Lietuva neva tai dar labiau įsipainiojo į saitus su Lenkija. Tačiau iš tiesų Vytauto kaip krikščioniškojo monarcho vaizdinys tik stiprėjo. Popiežius jam pavedė vykdyti rusėniškųjų kraštų krikštijimo reikalus, Vytautas buvo kviečiamas tapti Čekijos karaliumi, galiausiai pradedamas jo karūnavimo procesas. Lietuva tuo metu įtvirtino savo kaip savarankiško ūkinio subjekto statusą unijoje su Lenkija.