Publikacija parengta pagal dr. Elžbietos Matulewicz straipsnį „Dievo gailestingumas Pal. Jurgio Matulaičio mokyme ir gyvenime“, publikuotą knygoje „Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios sklaida.  Trys Matulaitiniai simpoziumai“ (Marijonų talkininkų centro leidykla, 2003). Parengė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS kongregacijos vadovė.

Vienas didžiųjų Bažnyčios žmonių, gyvenęs prieš pat šv. Faustinai duotus apreiškimus ir mokęs apie Dievo gailestingumą, buvo palaimintasis Jurgis Matulaitis, Vilniaus vyskupas 1918–1925 m., arkivyskupas ir apaštalinis Lietuvos vizitatorius 1925–1927 m., Marijonų vienuolijos atnaujintojas ir dviejų moterų vienuolijų, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų ir Eucharistinio Jėzaus seserų, įkūrėjas.

Taigi, susipažinti su teologine pal. Jurgio mintimi apie Dievo gailestingumą įdomu ir dėl to, kad jo mokymas yra šiek tiek ankstesnis už ses. Faustinos gautus asmeninius apreiškimus.

Verta pridurti, kad pats vysk. Jurgis Matulaitis yra tiesiogiai susijęs su Dievo gailestingumo garbinimo skleidimu. Kaip tik jo prašymu 1924 m. į Vilnių buvo perkeltas kun. Michalas Sopočko. Šio vysk. Matulaičio sprendimo dėka ses. Faustina Vilniuje ir susitiko savo nuodėmklausį.

Dievo gailestingumas žmogui

Palaimintasis nepateikia savo raštuose tikslaus Dievo gailestingumo apibrėžimo, bet nurodo konkrečius jo darbus. Pirmiausia jis jiems priskiria žmogaus sukūrimą, sakydamas, kad meilės ir gerumo savybė yra bendrauti, daryti laimingą. Taigi [Dievas] pašaukė mus į būtį, kad padarytų mus laimingus1. Vėliau, žmogui nusidėjus, dar rojuje Dievas pažadėjo atsiųsti Išganytoją2, paskui atsiuntė savo Sūnų, kad permaldautų įžeistą teisingumą, savo krauju nuplautų nuodėmę,[...] parūpino iš dangaus antgamtinę pagalbą, iškėlė į lygmenį, apie kurį net supratimo negalėjome turėti. [...] Kritome, murmėjome, tačiau Jis mūsų neapleidžia, visą laiką stumia į priekį, kelia, tiesina, veda. [...] Moka ilgai laukti iki pasitaisant, atsiversiant. Visa tai ir yra gailestingumo slėpinys3, - rašo Palaimintasis.

Gailestingumas yra malonė, kurią Dievas apsčiai lieja visur, kur įsigalėjo nuodėmė (plg. Rom 5,20)4. Palaimintasis Jurgis moko: Nekalbėk kaip Kainas, kad nuodėmės didesnės už gailestingumą; nesakyk kartu su Judu: Išdaviau Dievą. Jis man neatleis. Ryžkis atlikti išpažintį. Nors tavo siela [būtų juoda] kaip anglis; nors būtų tarsi numirėlis; nors visas pragaras trukdytų ir atkalbinėtų – ryžkis. Kristau Jėzau Išganytojau! Tik Tavo nuopelnai, kančia, mirtis – mūsų, nuodėmingųjų, prieglobstis. Tavo kryžius – gailestingumo ir paguodos šaltinis. [Kristus] viską atleidžia.5

[...] Kristaus gailestingumas yra ta ypatingoji meilė nusidėjėliams, pasireiškusi dažnai bendraujant be šešėlio paniekos jiems, maloningai priimant atgailaujančius, nukenčiant įžeidimus, maloniai ir nuolankiai atsakant į agresyvius ir piktus užsipuolimus, rūpinantis sielų išganymu, galiausiai atiduodant savo gyvybę už nusidėjėlius. Pal. Jurgis rašo: Kristus, nors apsuptas nuodėmingų, dažnai klastingų žmonių, niekada jais nesišlykštėjo, visada aukojosi, nes buvo Dievas ir mylėjo savo Tėvą. Todėl blogį nugalėdavo gerumu ir už žmones atidavė savo gyvybę.6 Kovoti su pikta gerumu (plg. Rom 12, 21) yra tobulos meilės išraiška Dievo Tėvo pavyzdžiu. [...] Palaimintasis Jurgis šv. Pauliaus Laiško romiečiams žodžius: Vince malu in bono pasirinko savuoju vyskupo šūkiu, vadinasi, prisiėmė pareigą ypatingai garbinti Dievo gailestingumą ir tarsi „apsivilko“ ta pagarba. Šūkis Blogį nugalėk gerumu iš tikrųjų tapo vysk. Matulaičio gyvenimo prasme ir pagrindiniu jo tarnavimo Bažnyčiai principu.

Taigi, Dievo gailestingumas pagal pal. Jurgį yra gėrio diegimas ten, kur tarpsta blogis, nuodėmė, silpnybės, vargas ir kentėjimai, kur žmogaus būklė atrodo beviltiška. [...] Palaimintasis taip pat atkreipia dėmesį, kad kartais Dievas parodo žmogui savo gailestingumą skausmingu būdu, duodamas jam gydomąją priemonę – kryžių, padedantį atsiversti. Kryžius žmogaus gyvenime yra Dievo gailestingumo įrankis – jis atverčia. Jei kuris neatsivers, - tam vargas. Kryžius – tai tarsi gydytojas.7

Žmogaus atsiliepimas į Dievo gailestingumą

Palaimintasis Jurgis buvo vilties žmogus. Beviltiškomis aplinkybėmis viltį rasdavo Dievo gailestingume ir juo visiškai pasitikėjo. Konferencijoje apie viltį rašė: Žmogaus viltis glūdi ne pačiuose geruose darbuose, bet Dievo gailestingume, Dievo pažade, Kristaus nuopelnų didybėje. [...] Viltis yra ten, kur žmogišku pažiūriu nebėra vilties. [...] Kai apima mus abejonės, reikia žadinti pasitikėjimo Dievo gailestingumu aktus8.

Patyręs Dievo gailestingumą, žmogus trokšta atsilyginti Jam už gautąją dovaną. [...] Pal. Jurgis mokė: Privalome žadinti savyje dėkingumą ir meilę už beribę geradarybę, už tai, kad [Dievas] mus kelia, gelbsti ir neleidžia pražūti, nepaisydamas mūsų nuodėmių.9 Prisimenant patirtas geradarybes, auga mūsų pasitikėjimas Dievu: Be ribų pasitikiu Dievo Apvaizda, iš kurios patyriau tiek malonių ir kone regimos, apčiuopiamos globos stebuklų.10 [...] , - rašė palaimintasis Jurgis, ir buvo įsitikinęs, kad dėkingumas Dievui ir Jo garbinimas atveria Dievo gailestingumo gelmes11 ir yra naujų apdovanojimų laidas. Be to, pal. Jurgis moko, kad krikščionis Dievo gailestingumo turi prašyti melsdamasis, nes maldos galios šaltinis yra Dievo gerumas ir gailestingumas, maloningas ir visagalis.12

Atsidėkodamas Dievui už gautas malones, vildamasis Dievo gailestingumu ir jo melsdamas, krikščionis privalo pats daryti gailestingumo darbus artimui. Palaimintasis nurodo du kitiems žmonėms rodomo gailestingumo aspektus: pirma – geri darbai ir, antra – nuoskaudų atleidimas. Pal. Jurgis pabrėžia, kad gailestingumo darbus reikia jungti su atleidimu, ir tokią veiklą vadina medžiagine ir dvasine šalpa.13 [...] Gailestingas krikščionis pats padaro pirmą žingsnį susitaikinimo link. Už blogį atsimoka gėriu, meldžiasi už kaltininkus. Nuoskaudą ir įžeidimus atiduoda kaip auką Dievui ir Jo meilei. Motyvas atleisti, pasak pal. Jurgio, yra supratimas, kad visi be išimties žmonės yra netobuli ir nuodėmingi. Iš tavo, brangus broli, laiško matau, kad esi įsižeidęs širdyje. Tik vienas Dievas yra besąlygiškai ir be galo geras, o mes visi silpni ir netobuli. Kas iš mūsų manytų neturįs nuodėmės, būtų neteisus. Todėl Šventasis Raštas ragina mus padėti nešti viens kito naštas, vykdant Kristaus Meilės įsakymą, kad kasdien po kelis kartus kalbėdami „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, iš tikrųjų nuoširdžiai atleistume14.

Be atleidimo, tarp kitų „dvasinės šalpos“ priemonių, pal. Jurgis priskiria meldimąsi Bažnyčios ir viso pasaulio intencijomis bei už tuos, kurie pridarė nemalonumų, uolią kovą su blogiu, pastangas sulaikyti kitus nuo nuodėmės, savo darbus ir kentėjimus aukoti Dievo garbei ir sielų išganymui, melstis už sielas skaistykloje.

Pasak pal. Jurgio Matulaičio, gailestingumas yra ypatinga meilė bet kokio vargo, nedalios, sunkumo prispaustam žmogui. [...] Dar viena gailestingumo artimui išraiška yra atlaidumas, pakantumas žmonių silpnybėms bei trūkumams. Palaimintasis Jurgis moko, kad tikėjime klystančius ir moraliai nupuolusius žmones laimėti Kristui galima ne tiek juos kritikuojant, kiek rodant tikrai krikščioniško, Evangelijos principais pagrįsto gyvenimo pavyzdį ir didžiausią meilę: Matydami artimo ydas ir silpnybes, nemeskime į jį akmens, bet būkime atlaidūs, paveskime klystančius Dievo gailestingumui ir patys stropiai saugokimės ydų15. Nepaprastai svarbi vidinė nuostata – kitam žmogui linkėti gera. Reikia gerai manyti apie žmones ir nuoširdžiai linkėti jiems gera16. Šios vidinės nuostatos – užjausti, linkėti gera, būti atlaidžiam ir kantriam kito žmogaus silpnumui ir menkumui – duoda vaisius, t. y. atsidavimą ir pasiaukojimą, skubėjimą padėti artimui gailestingumo darbais.

Gailestingumas didesnis už blogį

Pasirinkdamas vyskupo devizu šv. Pauliaus žodžius Nugalėk pikta gerumu (Rom 12, 21), Palaimintasis ne tik tikėjo, bet ir savo darbais įrodė, kad gailestingosios meilės kuriamas gėris yra didesnis ir galingesnis už blogį, todėl jį nugalintis. Juk gailestingumas savo jėgą semia iš Kristaus pergalės, laimėtos ant kryžiaus. Todėl pal. Jurgis patardavo ne vengti blogio, bet kovoti su juo gerumu ir meile. Marijonų vienuolijos Instrukcijose jis rašė: Tegu niekam, ir Vienuolijoje, ir už jos ribų, neatsimoka blogiu už blogį, tegu bet kurį blogį nugali gerumu. Tegu nenusimena dėl sunkumų, persekiojimų, priekaištų ir panašių nemalonumų [...], net tegu juo labiau stengiasi gaivintis Kristaus ir Bažnyčios dvasia bei nenuilstamai darbuotis Dievo garbei ir sielų išganymui, laikydami kryžius Dievo palaiminimu ir ypatingos malonės įrodymu, ir tegu meldžiasi už persekiotojus17.

Mokymą apie blogio nugalėjimą gerumu palaimintasis perduodavo ir laiškuose. Savo bičiuliui P. Būčiui rašė: „Kam nors mus įžeidus, išgirdę ką nors kenkiančio mums, kokias nors apkalbas, kaip įmanydami stenkimės tokiam žmogui už blogį atsilyginti gerumu arba pasistenkime į dienos šviesą iškelti jo gerus bruožus, pagirti už ką nors gera arba bent pasimelsti 18. Ta pačia atleidimo ir gailestingumo dvasia dvelkia vienas iš jo pasiketinimų, padarytų per rekolekcijos Romoje: Daugiau melstis už tuos, nuo kurių ką nors blogo buvau patyręs. 19

Palaimintasis Jurgis Matulaitis moko, kad gailestingumas yra viršesnis už teisingumą ir teismą, o meilė ir atlaidumas turi nugalėti griežtumą. Apie tai rašo kun. M. Wišniewskiui, tuo metu buvusiam Bielianų auklėjimo įstaigos vyresniuoju: Be abejonės, į blogį reikia reaguoti. [...] Atsitikimas, apie kurį kalbate, baisus ir skausmingas. Tačiau tegu jis ne atgrasina nuo darbo, bet veikiau skatina būti dar budresniems bei uolesniems ir sutartiniu bendru darbu gelbėti sielas.[...] Brangus Tėve, pašalindamas tuos vaikinus iš tikybos pamokos, pasielgei ir nevienuoliškai, [...] ir nepedagogiškai: į ką gi turi kreiptis nusidėjėliai, jei ne į Kristaus tikėjimo mokytojus? O ką sako Evangelijos apie Kristų? Kaip jis elgėsi su nusidėjėliais, su kokiu atlaidumu, su kokia meile, kaip juos gynė. [...] Man skaudu ir liūdna, Bangus Tėve, kad taip mažai atlaidumo ir gerumo turi klystantiesiems. Negailestingumas ir radikalumas apaštalavime nėra Kristaus metodas, jis neguos gerų vaisių. [...] Šventųjų manymu, lengviau pasiteisinti Dievui už gailestingumo perteklių, nei už pernelyg didelį griežtumą.20

Taigi, pal. Jurgio mokymas ir gyvenimas atskleidžia, kad Dievas – Meilė yra didesnis už blogį, už žmogaus nuodėmę, silpnybes, trūkumus, ydas ir skurdą. Žmogus, susivienijęs su Dievu, perkeistas pagal Kristaus pavyzdį, veikdamas dieviškais metodais, nugali blogį gerumu. Gailestingumas – tai meilė ir atlaidumas, nugalintis griežtumą ir smerkimą, atleidimas – pyktį ir norą keršyti, užuojauta, pasiaukojimas ir pagalba žmonėms – abejingumą ir panieką.

1 O celu czlowieka: KA, 40.

2 Del amore Dei: MP II, 150.

3 O celu czlowieka, cit. v., 40-42Plg. ten pat.

4 Plg. Del amore Dei, cit. v., 150-151.

5 Gavėnios pamokslas Vilniaus katedroje, De passione Christi: MP II, 55-62.

6 Zdobywanie swiętosci: KA, 198.

7 De peccato: MP I, 324

8 De spe: MP II, 129 – 135.

9 O celu czlowieka: KA, 42.

10 Laiškas kun. Julianui Chaleckiui: Pisma wybrane, cit.v. , 143

11 De oratione: MP I, 126.

12 De oratione: MP I, 129.

13 De misericordia: MP I, 182

14 Laiškas kun. Eugenijui Kulešai: Pisma wybrane, cit.v. , 183 - 184

15 O milosci siostrzanej: KA , 34

16 De formatione cordis: MP I, 167.

17 IM I. 19:Pisma wybrane, ct.v. , 227.

18 Laiškas kun. Pranciškui Būčiui: LL, 113-114.

19 Užrašai, p. 275

20 Laiškas kun. Marianui Višniewskiui, LP III, 105-107.